Джули Кагава - Geležies.karalienė

Aplinkui besivoliojančios atliekos liudijo, kad mes atsidūrėme visai šalia kaupikų buveinės. Viename kampe mėtėsi kompiuterio klaviatūra, kitame dviračio skambalėlis... Netrukus jau nebuvo kur kojos pastatyti per šiukšles. Tačiau mane pagavo nerimas, nes aplinkui nesimatė nė vieno žiurkiaveidžio gnomo. Norėjau dar kartą su jais susitikti. Įdomu, ar jie prisimins mane? Tačiau tuneliai driekėsi tušti ir šalti. Koridoriai atrodė apleisti. Beje, gana seniai...

Tik staiga labirintas baigėsi ir mes pakliuvome į erdvią olą, kiek akys mato užverstą didžiulėmis atliekų krūvomis. Vinguriuodama tarp jų aš įdėmiai žiūrinėjau ir klausiausi, bene pamatysiu būrelį kaupikų ar išgirsiu pokalbio nuotrupą. Kita vertus, giliai širdyje žinojau, kad viskas veltui. Ola atrodė taip pat apleista. Matyt, žiurkiaveidžiai jau seniai iš čia išsikraustė.

– Žiūrėk... – staiga sudrumstė tylą Pakas ir aidas atsimušė į urvo skliautus. – Ar tenai... sostas?

Aš mėšlungiškai įkvėpiau. Iš senų nuolaužų sudurstytas krėslas kėpsojo ant šiukšlių krūvos vidury olos. Pasikliaudama nuojauta pribėgau prie jo ir pritūpiau žvilgsniu naršydama atliekas.

– Princese, – pašaukė Pakas. – Ką tu ten darai?

– Štai! – džiaugsmingai šūktelėjau ir iškėliau į viršų savo seną iPod . Kadangi Ašas su Paku spoksojo į mane nieko nesuprasdami, numečiau jį atgal į šiukšlių krūvą ir pasiteisinau: – Tiesiog norėjau pažiūrėti, ar pavyks surasti. Dabar galime eiti.

– Tai tu jau buvai čia anksčiau? – pusbalsiu pasitikslino Ašas, kryptelėjęs krėslo pusėn. – Ir tada sostas nebuvo tuščias? Kas gi jame sėdėjo?

– Ferumas, – atsakiau ir prisiminiau visiškai sukriošusį senolį, kurio žili plaukai beveik siekė žemę. – Jis sakėsi esąs pirmasis Geležies karalius, nuverstas Machinos. Nors jis drebėjo prieš skriaudiką, kaupikai tebelaikė jį teisėtu valdovu. – Man dilgtelėjo širdį, matant ištuštėjusį sostą. – Tikriausiai jis numirė, o tada visi išsilakstė kas sau. Įdomu, kur jie galėjo...

– Dabar ne tai svarbiausia, – nekantriai suniurzgė Grimalkinas, apsireiškęs ant sosto pagalvėlių. – Čia vis dar tvyro stiprus geležies kerų tvaikas. Mūsų amuletų galios mąžta. Reikia skubėti, nes netrukus jos išseks.

Sunerimusi dirstelėjau į krištolinį Ašo talismaną. Išties jis buvo pajuodęs.

– Tai negaiškime! – sušukau ir skubiai pasitraukusi nuo sosto išvedžiau bendražygius į bekraštį akmeninį labirintą. – Mums dar liko įveikti kita tiek kelio.

REGIS, PRAĖJO DAR KELIOS VALANDOS (nors po žeme sunku apie tai spręsti) ir alyvos žibinte beveik nebeliko. Mes porą kartų stabtelėjome pailsėti, bet aš tiesiog nenustygau vietoje, pasiryžusi skubėti tolyn. Pakas pajuokavo, kad mane vėl bus užvaldęs šauksmas... Galbūt jis ne taip ir klydo. Iš tiesų jaučiau nepaaiškinamą trauką , kuri vis stiprėjo mums artėjant ir neleido man nei sutelkti minčių, nei pailsėti.

Paskui, kai labirintas galiausiai baigėsi ties gilia bedugne, per kurią buvo permestas siauras akmeninis tiltelis, aš supratau, kad mes beveik atėjome.

– Kitapus Machinos tvirtovė, – tyliai paaiškinau dyrėdama į bedugnę. – Už tiltelio. Per jį praeitą kartą aš ten ir patekau. Dabar mes esame beveik po pačiu bokštu.

Pakas švilptelėjo, aidas atsimušė nuo sienų.

– Ar manai, jog tenai mūsų laukia apsišaukėlis karalius, princese?

– Jis turi ten būti, – atsiliepiau vildamasi, kad neklystu. – Juk pamenate žodžius: „Viskas baigsis ten, kur prasidėjo.“ O prasidėjo viskas nuo Machinos.

Labai nenorėjau suklysti. Kai pirmą kartą atsidūriau čia su kaupikais, visa tai, kas buvo po bokštu, vadinosi mechanizmu. Žemė drebėjo nuo galingų smagračių sukimosi, baugiai judėjo geležinės švytuoklės ir guoliai. Jie skleidė pragarišką triukšmą, kai kurios detalės buvo tris kartus didesnės už mane. O dabar čia tvyrojo tyla, didžiuliai guoliai buvo sulaužyti ir rūdijo. Kai kuriose vietose stogas buvo įgriuvęs, sijos sutrupino geležinius varžtus. Machinai žuvus sugriuvo ir bokštas, palaidodamas viską po savimi. Įdomu, ar po griuvėsiais bent kas nors liko iš paties Geležies karaliaus?

Bijau, kad ne kažin kas.

Mes nužengėme ant tilto, kurio vieną dalį sudarė akmeninis pagrindas, o kitą geležinis tinklas. Paskui pradėjome ropštis sugedusiu laikrodžio mechanizmu į viršų. Žirgliodama per griuvėsius pastebėjau keistas gumbuotas šaknis, kurių čia anksčiau nebuvo. Jos leidosi nuo lubų, vijosi aplink svirtis, visur jautėsi gyvybės pulsavimas.

– Sekite paskui mane, – pamojo mums Ašas.

Išklypę metaliniai laiptai vedė prie metalinių grotelių lubose.

Mane apėmė jaudulys ir nerimas. Tai, kas visą laiką mane čia traukė, kažkur ten, viršuje. O jeigu mes nosies tiesumu skubame į apsišaukėlio karaliaus paspęstus spąstus? Kad ir kaip būtų, turiu viskuo įsitikinti pati.

Mano palydovai išsitraukė kalavijus, aš pasekiau jų pavyzdžiu. Širdis pradėjo daužytis it patrakusi. Nežinau, iš baimės ar iš susijaudinimo. Mes pradėjome lipti į Machinos bokštą. Ašas pirmas, Pakas įkandin manęs.

17

Geležies karaliaus bokšto griuvėsiai

Kai praėjusį kartą pravėriau dangtį, už kurio buvo Machinos bokštas, mane nutvilkė nuo tuzino didžiulių garo katilų sklindantis karštis. Raudoni atšvaitai krito ant aplinkui zujančių darbininkų: gnomų, vilkinčių apsmukusius kombinezonus ir užsimaukšlinusių deguonies kaukes. Jie virino prakiurusias talpas ir taisė tekančius vamzdžius. O dabar čia buvo tylu, milžiniški katilai seniai ataušo. Lubų sijos nugriuvo, vamzdžiai išsiklaipė ir surūdijo, viską dengė plonas pilkų pelenų sluoksnis.

Ir visur stirksojo tos keistos šaknys, lendančios iš griuvėsių. Per skyles stoge galėjai matyti dalį bokšto sienų, blyksinčių metalu.

– Mano supratimu, čia nėra nė gyvos dvasios, – pareiškė Pakas ir ant dulkių sluoksnio nupiešė išsišiepusį veidą su iškištu liežuviu. – Bet tikiuosi, princese, kad tu atvedei mus kaip tik ten, kur reikia.

Aš pakėliau akis į lubas, norėdama įsitikinti, kur baigiasi tos keistos šaknys.

– Tai, ko mes ieškome, yra tenai... Kad ir kas tai būtų... Eime.

Kabindamiesi už šaknų ir ropšdamiesi per griuvėsius mes pasiekėme dar vieną, pačią aukščiausią aikštelę. Vėl atsistojusi ant tvirto pagrindo aš pradėjau apžiūrinėti tai, kas liko iš Machinos bokšto.

Prieš akis atsivėrė baisi netvarka: aplink mėtėsi geležinės sijos, stiklų duženos, sutrupintų sienų likučiai. Sulaužyti mechanizmai jau buvo pradėję rūdyti, laidai ir kabeliai karojo virš galvų, iš kiaurų vamzdžių ant grindų lašėjo vanduo ir alyva. Visur griuvėsiuose voliojosi nesuskaičiuojama daugybė šarvų, kurių antkrūtinius puošė simbolinis ženklas iš spygliuotos vielos. Aš sudrebėjau, vos pagalvojusi, kad jų viduje glūdi dūlantys skeletai, bet Ašas nuspyrė vieną šalmą į šalį ir jis pasirodė tuščias. Matyt, Machinos geležiniams riteriams taip pat galiojo bendros fėjūnų taisyklės: po mirties paprasčiausiai išnykti.

– Regis, nieko nėra namuose, – niekaip nerimo Pakas, dairydamasis aplinkui. – Sveeeeiki. Ar yra čia kas gyvas?

– Tyliau, Šaunusis Robinai! – piktai sudraudė Ašas, atidžiai tyrinėdamas šešėliuose skęstančias kertes. – Mes čia ne vieni.

– Argi? Kas tau sakė, ledo berniuk? O kodėl aš nieko nematau?

– Tiesiog sidhių katinas vėl apdairiai pradingo.

– Tai šunsnukis...

„Čionai, Megana Čeis“, – suskambo mano galvoje.