Джули Кагава - Geležies.karalienė

Aš puoliau skverbtis per besibūriuojančius sukilėlius, stumdydama į šalis besidžiaugiančius ir sveikinančius mane su puikiai pavykusia kontrataka karius.

– Kur Gliukas?! – šaukiau vis tą patį klausimą, tačiau mano balsą nustelbė baisus triukšmas. – Turiu su juo pasikalbėti. Kur jis pradingo?!

Pagaliau išvydau sukilėlių vadą: jis stovėjo palinkęs ties ant žemės tysančiu kūnu. Veidas atrodė niūrus, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Neūžauga programišius, parklupęs prie gulinčiojo, čiuopė kūną ilgais pirštais. Kai prasibrovusi artėliau pamačiau, kas jis, širdis apmirė krūtinėje.

– Pakai! – suklykiau verždamasi per minią.

Mirtinai išblyškęs mano bičiulio veidas buvo kruvinas. Plaukai taip pat sulipę nuo kraujo. Rankoje jis vis dar spaudė sulinkusį kalaviją... Nubloškiau į šalį geležies fėjūną, nekreipdama dėmesio į keiksmus, ir parklupusi prie Pako suėmiau už rankos. Jis gulėjo nejudėdamas, tik krūtinė iš lėto kilnojosi. Pajutau, kaip akys priplūdo ašarų.

– Jis drąsiai kovėsi, – sumurmėjo Gliukas. – Apgynė mane nuo būrio geležies riterių. Tokia beatodairiška narsa pasižymi net retas mūsiškis.

Mano ašaros akimirksniu išdžiūvo nuo užplūdusio baisaus įniršio. Vos susilaikiau nečiupusi vieno iš Pako durklų ir nepuolusi Gliuko.

– Tu... – sušvokščiau veltui mėgindama nugalėti įniršį. – Tu neturi nė menkiausio supratimo, kas yra narsa. Tvirtini, jog pajėgsi duoti atkirtį Geležies karaliui, o pats tesugebi slapstytis, kad liktum jo nepastebėtas. Jūs visi esate bailiai. Jūsų per silpnos kinkos, kad prilygtumėte Pakui, kuris buvo sužeistas kaudamasis jūsų kare.

Sukilėlių minia pradėjo piktai murmėti. Pajutau prieinant Ašą, jis tylomis perspėjo kiekvieną, kuris tik bandė prisiartinti. Gliukas kurį laiką tylėjo, tik plaukų kuodas grėsliai žaižaravo.

– O ką tu darytum mūsų vietoje, princese? – galiausiai metė. – Kaip galiu siųsti savo pajėgas kautis su apsišaukėlių karaliumi žinodamas, kad jų laukia neišvengiama pražūtis? Juk tu matei jo armiją ir supranti, kad mes neturime jokių šansų laimėti.

– Bet jūs neturite ir pasirinkimo, – atkirtau nenuleisdama akių nuo Pako, vildamasi įžiūrėti gyvybės blyksnį, sulaukti bent menko ženklo, jog jam viskas bus gerai. – Dabar jūs negalite likti čia, nes apsišaukėlis žino, kur esate, ir vėl puls, kol sunaikins jus visus iki vieno.

– Mes galime pasitraukti iš čia, – sutiko Gliukas. – Susirasti saugią vietą ir...

– Ar ilgam? Kiek laiko tikitės taip slapstytis? – kandžiai pasiteiravau ir pakėlusi balsą kreipiausi į mus apsupusius geležies fėjūnus: – Ar jūs dar ilgai drebėsite tarsi avių banda, kol jis naikins viską aplinkui?! Kokio išvis saugumo galima tikėtis, kol apsišaukėlis gyvas? Jeigu nepulsite jo dabar, jis darysis vis stipresnis!

– Dar kartą tavęs klausiu, princese, ko tu iš mūsų nori?! – nekantriai atšovė Gliukas, net plaukų skiauterė pasišiaušė. – Mūsų pajėgos per menkos! Mes nieko negalime padaryti!

– Galite, – suėmusi save į rankas ramiai ir ryžtingai paprieštaravau, nenuleisdama nuo pašnekovo akių. – Galite susivienyti su Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgomis.

Gliukas kimiai nusijuokė, minia suošė.

– Su senųjų fėjūnų paderme? Gal tau galvoje negerai? Jie nori mus sunaikinti nė kiek ne mažiau nei apsišaukėlis karalius. Tau atrodo, kad Oberonas su Mebe džiaugsmingai paspaus mums rankas ir viskas bus gerai? Jie nė artyn mūsų neprisileis, kaipmat puls naikinti.

– Prisileis, jeigu aš stosiu jūsų priešakyje, – pažadėjau kiaurai verdama sukilėlių vadą žvilgsniu. – Prisileis, nes nėra kito būdo įveikti netikrą valdovą. Nagi, Gliukai! Mes visi norime to paties ir dabar teturime vienintelę galimybę. Negalima nuolat slapstytis.

Gliukas tylėjo nudūręs akis. Aš praradusi kantrybę skėstelėjau rankomis.

– Na gerai! Lik čia ir drebėk kaip paskutinis bailys. O aš išeinu. Gali pamėginti sulaikyti mane jėga, bet patikėk, nieko gero nepeši. Kai tik Pakas atsigaus, mes iškeliausime. Nesvarbu, nori tu to ar ne. Taigi padėk man arba pasitrauk iš kelio.

– Velniai nematė! – isteriškai sustugo Gliukas, o aš net krūptelėjau iš netikėtumo. Pasikasęs pakaušį jis piktai dėbtelėjo į mane ir jau ramiau tęsė: – Velniai nematė, princese. Tavo viršus. Esi teisi. Mano priešo priešai yra mano draugai, ar ne? – Jis atsiduso ir palingavo galva. – Mes išties negalėsime slapstytis amžinai. Anksčiau ar vėliau vėl būsime užpulti. Jeigu jau lemta mirti, geriau palydėsiu galvą mūšio lauke, o ne nudvėsiu kaip į kampą užspeista žiurkė. Tik norėčiau tikėti, kad tavo sėbrai – senieji fėjūnai – nesugalvos mūsų nudaigoti, kai mūšis bus baigtas. Nesunkiai įsivaizduoju, kaip puikiai viskas išdegs, jeigu Oberonas praleis kokią nors smulkmeną mūsų sandoryje.

– Nepraleis, – lengviau atsidususi pažadėjau. – Aš ten taip pat būsiu ir pasirūpinsiu, kad to nenutiktų.

– Tu jiems užkursi pirtį, princese, – pasigirdo pažįstamas balsas nuo žemės.

Aš net pašokau. Ar gali būti?.. Bet Pakas jau pramerkė akis ir silpnai šyptelėjo.

– Na, nieko sau, – nutęsė jis, kai aš vėl parklupau ties juo. – Kokia uždeganti kalba. Aš vos neapsiverkiau...

– Kvailys! – burbtelėjau, vienu metu norėdama ir prikulti jį, ir uždusinti glėbyje. – Kas tau nutiko? Mes jau baiminomės, kad miršti.

– Aš? Dar ko! – atkirto Pakas ir atsisėdo. Tada atsargiai apsičiupinėjo pakaušį ir susiraukė. – Gavau per makaulę ir kelioms minutėms išsijungiau. Tiek tos bėdos... Būčiau ir anksčiau atsigaivaliojęs, bet nenorėjau tau trukdyti.

Su kokiu malonumu būčiau užtvojusi jam! Vien ta jo paika šypsena ko verta. Visai tokia pat kaip senais laikais, kai mano geriausias draugas prižiūrėjo mane mokykloje ir visada būdavo greta, kad ir kas nutiktų. Padėjau jam pakilti nuo žemės, patapšnojau per petį ir suspaudžiau glėbyje.

– Negąsdink manęs, – šnipštelėjau. – Daugiau to neištversiu.

Paskui paleidau bičiulį ir pasisukau į sutrikusį Gliuką.

– Na, tai ką ten kalbėjai apie pagalbą?

– Žinoma, princese. Pagelbėsime tau, tu tik pasakyk, – išlemeno jis neužtikrintai, bet vos tik pasisuko į sukilėlius, balsas vėl suskambo tvirtai: – Mes paliekame stovyklą. Ruoškitės į kelią ir imkite tik tai, kas būtiniausia. Gydytojai, deramai pasirūpinkite sužeistaisiais. Visi, kas dar gali kautis, turi būti pasiruošę iki ryto. Kiti liks ir prisivys mus, kai tik pasitaisys. Rytoj mes prisijungsime prie Oberono ir senųjų fėjūnų. Jeigu kas nors tam nepritaria arba jaučiasi per silpnas kautis, tegul pasitraukia nedelsdamas. Na, judinkitės.

Sukilėliai pasklido į visas šalis. Gliukas minutę kitą stebėjo kilusią erzelynę, o paskui pasisuko į mane.

– Tikiuosi, žinai, ką darai, princese. Išžygiuosime prieš auštant.

Sukilėlių vadą kažkas pašaukė ir jis pradingo praretėjusiose savo karių gretose. Aš likau viena su Paku ir Ašu.

Staiga pastebėjau, kad Ašas stovi nuošaliau ir akmeniniu veidu stebi mudu su Paku. Per visą šį šurmulį buvau jį pamiršusi... Dabar, matant šaltas nebylias sidabrines akis, mane vėl užplūdo emocijos. Tačiau dar nespėjus ištarti nė žodžio, Ašas iškilmingai nusilenkė ir prakalbo lediniu tonu.

– Mano valdove, – pareiškė jis, nenuleisdamas nuo manęs akių, – turiu pasirūpinti savo žaizdomis, kol dar neišaušo. Ar leisi man eiti?

Nei pašaipos, nei grasinimo, tik šaltas mandagumas. Aš tiesiog suakmenėjau, žodžiai sustingo lūpose. O juk taip norėjau su juo pasišnekėti. Bet neišdrįsau, veriama skvarbaus ledinio žvilgsnio. Todėl tik be žodžių linktelėjau ir mano riteris ryžtingai nužingsniavo link bokšto.