Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Kaip gaila, kad Megana sumaišė jums visas kortas, – įkišo trigrašį Pakas ir nusiviepė Gliukui už nugaros.

Sukilėlių vadas atsisuko ir ne mažiau paniekinamai šypsodamasis dėbtelėjo į mano bičiulį.

– Koks skirtumas, jeigu apsišaukėlis karalius netrukus vis tiek užgrobs Niekadaniekada, – atšovė jis. – Aš tai išgyvensiu, kaip ir kiti geležies fėjūnai, o štai iš jūsų, senosios padermės atstovų, teliks prisiminimas. Ir netgi kilmingoji princesė nepajėgs nieko pakeisti.

– Nieko panašaus nenutiks! – piktai atkirtau, atsisukusi į Gliuką. – Aš sustabdysiu netikrą valdovą, kaip pirma sustabdžiau Machiną.

– Džiugu girdėti, – tarė pašnekovas, įsmeigęs į mane pašaipų žvilgsnį. – Bet ar kada nors pagalvojai, kaip sustabdyti Geležies karalystės invaziją? Apsišaukėlio karaliaus mirtis šiuo atveju mažai ką lemia, princese. Geležies karalystė vis tiek nuolat plėsis ir keis Niekadaniekada, kol galiausiai abeji rūmai mus puls. Aš sutinku, kad dabar turime sustabdyti netikrą valdovą, tačiau taip tik kuriam laikui bus atidėta tai, kas neišvengiama.

– Bet juk turi būti kokia nors išeitis, – sumurmėjau. – Jūs visi esate fėjūnai ir naudojatės burtų galiomis. Tėra keletas neesminių skirtumų.

– Nieko panašaus, – paprieštaravo Gliukas. – Jie kaip tik esminiai . Mūsų kerai yra mirtini senajai padermei. O mums be galo pavojingi vasaros burtai. Jeigu tu įsivaizduoji, kad mes galime paspausti vieni kitiems rankas ir draugiškai išsiskirti, princese, tik apgaudinėji pati save... Beje, mums žūtbūt reikia sustoti pailsėti, kitaip mano kariuomenė nusigaluos ir nebepajėgs kautis.

Aš papurčiau galvą.

– Ne, privalome eiti toliau. Bent jau kol išeisime iš tunelių.

– Kodėl?

– Todėl, kad... – Aš užmerkiau akis. – Jis beveik prisiartino.

Visi trys fėjūnai sužiuro į mane.

– Iš kur žinai? – tyliai pasiteiravo Ašas.

– Aš jaučiu jį. – Nugara pašiurpo ir aš krūptelėjau. – Girdžiu, kaip žemė aimanuoja jam po kojomis... Tarsi... – Nutilau ieškodama žodžių. – Tarsi ją raižytų kalavijais, palikdami gilius randus. Aš pajutau jį nuo pat senojo Ferumo valdų. Apsišaukėlis karalius dabar kaip tik artėja prie Laukmiškio... Ir jis laukia manęs.

22

Paskutinė naktis

Galiausiai mes išnirome iš tunelių.

Naktis buvo stebėtinai giedra. Marga visko mačiusi kariauna puolė statyti palapinių ant magma kunkuliuojančio ežero kranto. Aplinkui dvokė siera. Aš nenorėjau apsistoti taip arti šio atgrasaus vandens telkinio, bet Gliukas nenusileido tvirtindamas, kad dėl smarvės mums bus lengviau paslėpti pėdsakus. Be to, per mano surengtą žygį kaupikų tuneliais sukilėliai visai išsikvėpė ir nebepajėgs eiti toliau. Neteko jėgų netgi Ašas su Paku. Jie nesiskundė, bet atrodė tarsi nuo kryžiaus nuimti. Buvo matyti, kad jaučiasi prastai. Jų amuletų galios beveik išseko. Geležies karalystė darė savo juodą darbą.

– Pailsėkite, – pasiūliau, kai Gliukas nuėjo padėti savo kariams įrengti stovyklos. – Judu nusigalavote, o šiąnakt vis tiek nieko nenuveiksime. Tad prigulkite.

Pakas prunkštelėjo.

– Nevadovauk, – paerzino bičiulis, bet kažkaip vangiai. – Kai tik mergelė stoja kariuomenės priešakyje, gero nelauk. – Jis nusižiovavo ir pasikasė pakaušį. – Na gerai. Jeigu manęs prireiktų, kiūtosiu palapinėje, mėgindamas užmiršti, kur esame. Beje, demoniški fėjūnai, degantis magmos ežeras... Ar jums tai nieko neprimena? – Pakas nelinksmai šyptelėjo. – Kai tvirtinau, kad seksiu paskui tave į patį pragarą, princese, kalbėjau perkeltine prasme. – Jis energingai pamojo ranka. – Iki rytojaus, balandėliai.

– O tu? – paklausė Ašas, kai Pakas garsiai švilpaudamas patraukė prie savo palapinės. – Juk nužygiavai tokį pat kelią kaip ir visi. Daugiau neturėsime galimybės pailsėti iki pat lemiamo mūšio.

Mano dėmesį patraukė staiga suribuliavęs oras. Akimirką pasirodė, tarsi pūkuotas pilkas katinas būtų užšokęs ant akmens prie pat ežero. Tačiau kitą mirksnį oras vėl subangavo ir regėjimas išnyko.

– Žinau, – atsakiau markstydamasi, nes akis degino karštas sausas oras. – Net pačiai keista, kad taip puikiai jaučiuosi. Tu eik, prigulk, esi visiškai nusivaręs. O aš būsiu čia, netoliese.

Ašas nesiginčijo, vadinasi, išties vos pastovėjo ant kojų. Tik žingtelėjo prie manęs, švelniai pabučiavo į kaktą ir pasuko link tolimiausių palapinių. Lydėjau jį žvilgsniu, kol pradingo už senos kreivos uolos, o tada pasukau prie ežero.

Atsidūrus taip arti lavos apėmė jausmas, kad oda tuojau atšoks nuo kaulų, vos tik prie jos prisiliesiu. Neprisiverčiau prieiti prie krašto. Juk jeigu paslysčiau ar ne ten pastatyčiau koją, viskas baigtųsi labai apverktinai. Pragariškai karšta magma vangiai burbuliavo, paviršiuje ribuliavo baugiai gražūs oranžiškai auksiniai sūkuriai. Staiga pašėlusiai panorau paleisti akmenuką virš spindinčio paviršiaus, bet paskui nusprendžiau, kad tai prasta mintis.

– Skystos lavos ežeras, – pasigirdo balsas už nugaros ir ant artimiausio akmens išdygo Grimalkinas. Ūsai atrodė raudoni neįprastoje šviesoje. Labai apsidžiaugiau, kad jis atsirado, nors ir taip tikėjau, jog sugebės pasirūpinti savimi. – Tarp opsidiano lygumų. Man apie tai pasakojo Geležinis arklys. Karaliaus Machinos valdymo laikais šios žemės priklausė jam.

– Geležinis arklys... – atsidusau.

Atsišliejusi į akmenį pažvelgiau į ežerą. Riedulys buvo šiltas. Jaučiau tai net per šarvus.

– Kaip gaila, kad jo nėra su mumis ir jis negali viso to matyti, – sušnabždėjau įsivaizduodama išdidų geležinį ristūną kitame ežero krante. – Jeigu galėtume bent jo palaikus pargabenti į namus...

– Beprasmiška norėti neįmanomų dalykų, mirtingoji, – sumurmėjo Grimalkinas, patogiau įsitaisęs ant akmens ir aprietęs letenas uodega. Mudu dyrėjome į ežero bangas. – Geležinis arklys žinojo, kaip pasielgti. Jeigu jis tai sugebėjo, tai ir tu neleisk žmogiškam kaltės jausmui atitolinti tavęs nuo tikslo.

Aš atsidusau.

– Ar tik tiek tenori man pasakyti, Grimalkinai? Kad nekaltinčiau savęs dėl draugo mirties?

– Ne, – atsakė katinas, pakrutinęs ausį pakilo ir skvarbiai įsismeigė į mane. – Atėjau pranešti, jog išeinu. Nenorėjau, kad jaudintumeisi dėl manęs mūšio išvakarėse. Turiu rimtesnių reikalų. Taigi drošiu savais keliais.

Aš pasitraukiau nuo akmens ir pasisukau į katiną.

– Kodėl?

– Todėl, kad atlikau savo vaidmenį čia, mirtingoji, – beveik liūdnai pareiškė Grimalkinas. – Rytoj tu vesi į mūšį geležies fėjūnų pajėgas. Man ten ne vieta. Nesu karys ir nesitikiu juo tapti.

Jis žingtelėjo į priekį ir daug mačiusiomis auksinėmis akimis sužiuro į mane. Jose atsispindėjo švytintis ežeras.

– Rodžiau tau kelią, kol galėjau. Dabar laikas pačiai žengti pasitikti likimo. Be to... – Katinas vėl atsitūpė ir sužiuro į ežerą. Karštas vėjas judino ūsus. – Aš irgi turiu įvykdyti savo įsipareigojimus, prieš viskam pasibaigiant.

– Tu prisiėmei įsipareigojimų?

Katinas niekinamai dėbtelėjo į mane ir vikstelėjo uodega.

– Manai, kad Geležinis arklys nieko nepaprašė iš manęs mainais? Išties, mirtingoji, kartais man tiesiog letenos nusileidžia... Naktis tuojau baigsis, turiu eiti.

Jis grakščiai nušoko nuo akmens ir pasileido tolyn, išdidžiai iškėlęs pūkuotą uodegą.

Aš nurijau ašaras.

– Grimai? Ar mudu dar kada nors pasimatysime?

Sidhių katinas vos grįžtelėjo į mane.