Джули Кагава - Geležies.karalienė

Apsišaukėlis kurį laiką spoksojo į mane kaip grifas, kiek pakilęs nuo žemės. Paskui plėšriai iššiepė dantis.

– Tu juk žinai, kad viskas gali baigtis paprastai ir be skausmo, – tyliai iškošė jis. – Pripažink mano viršenybę ir tau neteks kentėti. Žūsi ramiai, skambant migdančiai lopšinei.

Aš tvirčiau suspaudžiau kalavijo rankeną, pasiruošusi akimirksniu jį apnuoginti, kaip mokė Ašas.

– Abu suprantame, jog to nebus.

Ferumas vėl kreivai nusišypsojo.

– Puiku, – atsiliepė jis ir iškėlė į viršų plačiai atmestas rankas. Aš jutau, kaip jis siurbia kerus iš tvirtovės, iš apnuodytos žemės, netgi iš savo valdinių ir įgauna vis daugiau tamsiųjų galių. Jo pirštai judėjo, darėsi vis ilgesni, nagai aštrėjo, kol galiausiai virto švytruojančiais ašmenimis. – Man ir pačiam tai labiau prie širdies.

Sulig tais žodžiais senis puolė mane. Jis judėjo neįtikėtinai greitai. Aš tespėjau pamatyti sidabriškos šviesos pliūpsnį, atskriejantį iš patalpos vidurio, o jis jau atsidūrė prieš mane ir taikėsi kibiais pirštais tiesiai į veidą. Išsisukau ir kirtau atsakomąjį smūgį, bet jis jau pradingo, šastelėjo į šalį. Netrukus nagai kliudė šarvus ir perdrėskė juos kaip popierių, ranką nutvilkė aštrus skausmas. Staigiai atšokau, pasisukau ir puoliau apsišaukėlį, tačiau kalavijas tik perskrodė orą, o Ferumas žaibu atsidūrė kitame patalpos gale.

Ranka degė, pro perdrėkstus drakono žvynus sunkėsi kraujas. Priešininkas vėl artinosi, šiuokart neskubėdamas sklendė, lūpose žaidė plėšri šypsena. Jis žinojo, kad yra už mane greitesnis. Aš pakėliau kalaviją, stengdamasi nepaisyti skausmo, o Ferumas paniekinamai nusikvatojo.

– Ar tai viskas, ką tu moki, Megana Čeis? Turi visas Geležies karaliaus galias ir nieko nepajėgi padaryti? Kaip apgailėtina.

Vėl plykstelėjo šviesa ir jis išdygo prieš mane vis dar kreivai šypsodamasis. Aš atšokau, tačiau Ferumas nepasinaudojo savo pranašumu, tik palingavo galvą tarsi užsirūstinęs senolis.

– Tu neturi nė menkiausio supratimo, kaip naudotis savo galiomis, tiesa, mergaite? Jos slypi tavyje, nerimsta, verda, bet neranda kelio prasiveržti. O gal tu taupai jėgas?

Dabar jis paprasčiausiai šaipėsi iš manęs, įsitikinęs savo pergale, ir aš įtūžau. Sušnarpščiau ir puoliau jį taikydamasi į veidą, degdama noru nutrinti šlykščią šypseną. Ferumas išsisuko, iškėlė ranką ir į mane plūstelėjo gryni geležies kerai. Neišlaikiusi pusiausvyros išmečiau kalaviją ir parpuoliau tiesiai geležies riteriams po kojų. Ausyse pradėjo spengti, lyg per miglą girdėjau, kaip suriko Ašas ir sukikeno apsišaukėlis karalius.

– Kelkis! – pareikalavo Ferumas. Aš stengiausi atsistoti, bet grindys svyravo, jaučiau baisų šleikštulį. Jis vėl nusikvatojo. – Kaip tragiška! Kokia tu bejėgė! Per silpna turėti Geležies karaliaus galias. Ką sau galvojo Machina, kai nepelnytai suteikė tau tokią dovaną! Na, nesvarbu. Aš išspausiu tas galias iš tavo glebaus žmogiško kūno ir deramai panaudosiu savo paties ir savosios karalystės labui.

Ferumas iškėlė rankas, išskėtė nagus, suteptus mano krauju, ir atsklendė pažemiu prie manęs. Aplinkui kunkuliavo tamsūs nuodingi geležies kerai, sruvo tiesiog iš tvirtovės sienų, krutėjo šešėliuotose kertėse, teikė apsišaukėliui karaliui vis naujų jėgų. Jeigu taip bus toliau, man nė už ką nepavyks jo įveikti. Reikia atsakyti jam tuo pačiu... kad tik nuo pastangų neapalpčiau.

Pažvelgiau į savo tviskantį kalaviją, tebegulintį patalpos viduryje. Prisiminiau, kaip kadaise lankstydavau geležinius žiedus, priversdavau geležines strėles pakeisti kryptį ore. Aš prisiminiau, kaip Ferumas pavertė savo nagus aštriu mirtį nešančiu ginklu. O tada sutelkiau dėmesį į kalavijo ašmenis, įsivaizduodama geležies kerus. Kalavijas įkaito iki baltumo, pradėjo ilgėti ir virto ietimi. Mane užplūdo blogumas, nes vasaros burtai stipriai sureagavo į geležies kerus, sukeldami šleikštulį ir galvos svaigimą. Tačiau aš tik prikandau lūpą ir dar labiau susikaupiau.

Ferumas pakibo tiesiai virš manęs, taikydamasis nagais perrėžti gerklę, ir tą pačią akimirką ietis pakilo nuo žemės, nuskriejo oru ir perskrodė apsišaukėliui nugarą. Smaigalys kiaurai pervėrė kūną ir išlindo krūtinės pusėje, kliudęs dar vieno riterio šarvus. Ferumas suklykęs išsirietė ir sugriebė ieties kotą. O aš atsitraukiau per kelis žingsnius ir sukniubau nuo akimirksniu užplūdusio šleikštulio, gaudydama orą. Viskas baigta, mes laimėjome.

Belieka įveikti Rovaną su Tercijumi ir sugrįžti pas savuosius. Geležies riteriai, mano supratimu, neturėtų mūsų stabdyti dabar, kai Ferumas nebegy...

Mano mintis sutrikdė spigus beprotiškas juokas.

Aš kilstelėjau galvą ir sustingau. Apsišaukėlis karalius tebestovėjo toje pačioje vietoje, ieties smaigalys vis dar stirksojo iš krūtinės, bet aplinkui siautėjo tikras kerų uraganas.

– Tau atrodo, kad gali mane nugalėti pasinaudojusi geležimi, Megana Čeis? Juk aš pats sukurtas iš jos. Užgimiau pirmasis iš visų geležies fėjūnų. Šis metalas teka mano gyslomis, tarpsta visame kūne. Tavo apgailėtinos pastangos tik suteikia man naujų jėgų.

Jis susilenkęs lengvai ir mikliai ištraukė ietį iš krūtinės. Kol mėginau atsistoti, Ferumas vėl pakilo į orą, tik suplevėsavo apsiaustas ir išsitaršę plaukai.

– O dabar, – iškošė jis, iškėlęs ietį virš galvos, – laikas baigti.

Nuo lubų tiesiai ant ieties smaigalio nusklendė žaibas, oras aplink apsišaukėlį karalių sukibirkščiavo ir pradėjo garuoti. Man pasišiaušė plaukai, kai Ferumas nukreipė į mane laisvąją ranką.

Tvykstelėjo akinama šviesa. Pajutau smūgį į krūtinę ir akys aptemo tarsi išjungto televizoriaus ekranas.

O tada viskas nušvito baltai.

– TAU NEPAVYKS JO NUGALĖTI.

Aš mirksėjau, pabandžiau primerkti akis, užsidengti ranka nuo nepakeliamo spindesio. Nemačiau nei grindų, nei šmėžuojančių šešėlių, nieko, išskyrus baltą bedugnę, tuščią it beribė erdvė.

Bet žinojau, kad jis čia, su manimi.

– Kur tu, Machina? – paklausiau ir mano balsas aidu atsimušė į tuštumą.

– Aš visą laiką čia, Megana Čeis, – vienu metu iš visų pusių nuskardėjo ankstesnio Geležies karaliaus atsakymas. – Buvau patikėtas tau laisva valia, be jokios prievartos. Tačiau tu mane nuolat atstumi.

Kas per niekai? Aš papurčiau galvą, kad atsitokėčiau, ir mėginau susivokti, kur esu.

– Kur visi? Kur... Ferumas? Juk aš koviausi su juo. Turiu pratęsti kovą. Kur aš?

– Tau nepavyks jo nugalėti, – pakartojo Machina. – Jeigu ir toliau laikysiesi tokios kovos taktikos. Suprask, kad jis yra geležies rūdžių esmė, jis maitinasi šia suniokota žeme kaip pampstanti erkė. Jis turi pernelyg daug jėgų, tad vien tik geležies kerai tau nepadės.

– Pasistengsiu ką nors sugalvoti, – įtūžusi pažadėjau. – Tik bėda, nebeturiu Keramedžio strėlės.

– Stebuklinga strėlė buvo tavųjų vasaros burtų laidininkė. Ji išties turėjo stebuklingų galių, bet pasiekė tikslą tik todėl, kad tu esi Oberono dukra ir tavyje teka gyvas sveikata trykštantis Vasaros karalystės kraujas. Taigi tu įveikei Geležies karalių būtent savaisiais vasaros burtais. To paties reikia ir šiuo atveju.

– Dabar man nieko nebeišeina. Pasinaudoti vasaros burtais man trukdo geležis, ir atvirkščiai. Negaliu atskirai naudotis nė vienais kerais. Todėl esu bejėgė prieš Ferumą. Ir negalėsiu jo... – Netekusi vilties parpuoliau ant kelių ir užsidengusi akis ranka sušnibždėjau: – Man būtina jį nugalėti. Tiesiog privalu. Turėtų būti koks nors būdas pasinaudoti vasaros burtais. Velniai griebtų, juk aš esu Vasaros karaliaus dukra, tad turiu suprasti, kaip atskirti vienus kerus nuo...