Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Puikumėlis. Tai ne tvirtovė, o kažkoks milžiniškas triušio urvas, – pasišaipė Pakas, vos spėjęs išsisukti nuo žaislinio lėktuvėlio, parišto ilgu siūlu. – Kaip tokioje maišalynėje ką nors rasti?

Aš užmerkiau akis ir įsiklausiusi į tamsą pajutau iš visų pusių plūstančius geležies kerus. Machinos bokšte iškart buvo aišku, kad valdovas laukia manęs pačiame viršuje. Ten, kur karaliauja dangus ir vėjas. Čia, prikištame įvairiausių daiktų ir šlamšto urve, taip pat jutau apsišaukėlio karaliaus buvimą. Jis jau žinojo, kad aš atėjau, įsiveržiau į jo asmenines valdas. Nuo manęs nepraslydo jo džiaugsmingas lūkestis, lyg pati tvirtovė būtų nukreipusi žvilgsnį į savo vidų, ieškodama pašalinių. Tykodama manęs.

Aš krūptelėjusi atsimerkiau.

– Jis pačiame centre, – tvirtai pasakiau, vėl pasikabinau ant kaklo grandinėlę su laikroduku ir išganinguoju raktu. – Tvirtovės širdyje. Ir laukia mūsų.

– Tada reikia paskubėti, – paragino Ašas ir išsitraukė kalaviją, kuris ryškiai nušvito tamsoje.

Stengdamiesi nepamesti vienas kito iš akių, mes atsargiai pajudėjome žvalgyti sutemose skendinčių painių apsišaukėlio karaliaus tvirtovės labirintų.

Teko nuolat aplenkti kalnus šiukšlių, mes ėjome pro neaiškios paskirties patalpas, saugodamiesi neužkliudyti žemai kabančių laidų. Kartą vingrus koridorius vėl atvedė į tą pačią vietą, iš kur pradėjome ieškoti. Paskui išmėginome kitą kelią, vingiuojantį tarp milžiniškų, garus spjaudančių vamzdžių. Ir kuo toliau skverbėmės į pačią tvirtovės širdį, tuo stipriau ir aiškiau jaučiau nelemtus kerus.

Netikėtai ankšti ir šlamšto prigrūsti koridoriai baigėsi ir mes atsidūrėme tuščioje erdvioje patalpoje. Stori juodi grėsliai šnypščiantys vamzdžiai kilo iki pat lubų, o nuo jų leidosi metaliniai žaižaruojantys stulpai.

Viduryje tuščios patalpos stovėjo akinamai blizgantis geležinis sostas. Ant jo išvydau nejudantį siluetą... Tačiau daugiau ką įžiūrėti per mirgančias šviesas nepavyko. Kol tiesiai virš sosto švystelėjęs žaibas trumpam nušvietė jį tarsi kalėdinę eglutę ir aš pamačiau apsišaukėlį karalių.

– Jūs, – žioptelėjau negalėdama patikėti savo akimis. Ir kaip aš anksčiau nesusiprotėjau?

– Sveika, Megana Čeis, – pasilabino šypsodamasis Ferumas. – Aš laukiau tavęs.

– Ferumas... – sušnabždėjau mėgindama sulyginti soste kėpsančią būtybę su tuo nuskriaustu tulžingu senioku, su kuriuo susipažinau kaupikų tuneliuose.

Jis beveik nepasikeitė: toks pat susikūprinęs, aptekęs raukšlėmis, išdžiūvusiomis kaip šakelės galūnėmis, žemę siekiančiais baltais plaukais. Menkas kūnas kone skendo dukslioje juodoje mantijoje, galvą vainikavo iš pažiūros sunki kaldintos geležies karūna, oda tviskėjo metalu, tarsi valdovas būtų ilgai mirkytas skystame gyvsidabryje, visas kūnas kibirkščiavo, bet Ferumo tai, regis, netrikdė.

Kita vertus, dabar nuo senio sklido baisi jėga: jį iš visų pusių supo violetinė aura, sugerdama visas kitas spalvas. Aš labai aiškiai pajutau, kaip ji slenka prie manęs, mėgina išsunkti iš manęs gyvasties syvus ir galias, nusausinti mane iki dugno, iki paskutinio lašo. Aš sudrebėjau ir pasitraukiau, o Ferumo veidą iškreipė pamišėliška šypsena.

– Tu jauti tai, ar ne, mergaite? – išspaudė jis ir nepaliaudamas šypsotis pamojo pirštu, kad prieičiau. – Tu jauti tuštumą, vakuumą, kur turi glūdėti galios, kurias tu atėmei iš manęs, kai nužudei Machiną! – Ferumas žiebė kumščiu per sostą ir aš net pašokau nuo aidaus smūgio. Nepamenu, kad anksčiau būtų buvęs toks stiprus. – Bet dabar tu čia... – toliau sniaukrojo jis, neatitraukdamas nuo manęs pamėkliškų akių, – ir aš atsiimsiu tai, kas man teisėtai priklauso. Šios dienos laukiau ilgus amžius. Akimirkos, kai susigrąžinsiu tikrąjį sostą ir valdovo įgaliojimus! – Jis palinko į mus ir prašneko greitakalbe, tarsi norėdamas įtikinti: – Nuo šiol viskas pasikeis. Machina ne veltui bijojo senųjų fėjūnų padermės. Jie mus išskers, jeigu nesunaikinsime jų pirmieji. Nužudęs tave ir susigrąžinęs galias aš užgrobsiu šias žemes ir pertvarkysiu pagal savo norą. Tada mano valdiniai ir vergai apsigyvens Niekadaniekada, o aš kaip anksčiau būsiu vienvaldis ir neįveikiamas valdovas.

– Jūs klystate, – tyliai paprieštaravau ir senio akys karštligiškai blykstelėjo. – Geležies karaliaus galios jums nepriklauso nuo to laiko, kai seniai seniai jus nugalėjo Machina. Galias galima ne tik gauti, bet ir prarasti, be to, jų niekada nepavyksta atimti. Machina perdavė jas man. Net nužudęs mane neįgysite ankstesnės galybės. Praeities neįmanoma sugrąžinti, Ferumai. Paleiskite ją. Jūs daugiau niekada nebūsite Geležies karalius.

– Nutilk! – suriko Ferumas ir vėl sudrožė per ranktūrį. – Melas! Aš pernelyg ilgai laukiau šios dienos ir nesu nusiteikęs klausytis bjaurių prasimanymų! Sargyba, sargyba!

Iš visų pusių pasigirdo aidus trypimas ir į patalpą įsiveržė pulkas geležies riterių. Ašas su Paku prišoko arčiau manęs ir mes, stoję petys petin, išsitraukę kalavijus, stebėjome, kaip riteriai supa mus glaudžiu žiedu.

Ferumas pakilo iš sosto ir nusklendė neliesdamas grindų lyg perkaręs vaiduoklis. Ilgi plaukai plaikstėsi už nugaros.

– Ne tau atimti man priklausančias teises! – šaižiai sugergždė apsišaukėlis, bedęs mano pusėn ilgu metaliniu pirštu. – O tavo apsaugininkai nesutrukdys. Čia kai kas jų laukia nesulaukia.

Nenustebau, kai riterių ratas prasiskyrė ir pasirodė Tercijus su Rovanu. Pirmasis žvelgė šaltai ir abejingai, o štai sudarkytą antrojo veidą buvo iškreipęs klaikus nežmoniškas džiaugsmas. Jis tūžmingai išsitraukė kalaviją ir nieko nelaukdamas ėmė artintis prie Ašo, atsainiai švytruodamas ginklu.

– Nagi, broluži, – išsiviepęs paragino jis, mirksinčios šviesos žaidė ant baisiai apdegusio veido. – Kaip ilgai aš laukiau šios akimirkos.

– Megana, – neryžtingai sušnabždėjo Ašas, nesumodamas, ginti mane ar kautis su Rovanu.

Aš lengvai paliečiau ranką.

– Viskas gerai, – pasakiau ir raminamai nusišypsojau, matydama jo bejėgišką nerimą. – Tikrai. Juk mes dėl to čia ir atėjome. Pasistenk neprileisti prie manęs Rovano, o aš pati išsiaiškinsiu su Ferumu. – „Tikiuosi“, – pridūriau mintyse. – Pakai, man regis, tu irgi susitvarkysi?

– Be vargo, princese, – pareiškė Pakas ir sušvytravęs savaisiais durklais pasisuko į Ašo antrininką. Mano bičiulio veidą akimirką iškreipė nesuvaldomas pavydas. Pakas klaikiai šyptelėjo. – Manau, man tai netgi suteiks malonumo.

Ašas įdėmiai pažvelgė man į akis.

– Dabar nebegalėsiu tavęs apginti, – sukuždėjo jis. – Nors žinau, kad tu pasiruošusi, Megana, bet maldauju... pasisaugok.

Aš linktelėjau.

– Tu irgi, – tyliai pasakiau ir žingtelėjau į šalį, tačiau Ašas vėl prisitraukė mane ir skubomis karštai pabučiavo, paskui atsisuko į Rovaną.

– O dabar eik, – dar sušnabždėjo jis man. – Eik ir išgelbėk mus visus.

Aš ryžtingai iškėliau galvą ir pasukau į patalpos vidurį. Štai ir viskas. Ašas su Paku nebegalės man padėti. Turiu susidoroti pati.

Ferumas, primenantis perkarusį nuožmų vaiduoklį, lūkuriavo manęs prie sosto. Mantija plaikstėsi, plaukai styrojo susivėlę. Mums už nugarų sužvangėjo kalavijai: dvi mano mylimiausios būtybės žūtbūtinai grūmėsi su priešais, tačiau aš net neatsisukau. Tik įsmeigiau žvilgsnį į apsišaukėlį karalių, tebestovintį per kelis žingsnius nuo sosto. Kalavijas dar vis kabėjo man prie šono.