Джули Кагава - Geležies.karalienė

– O tu?

– Liksiu viršuje, kol visi nusileis, – paaiškino Gliukas ir kryptelėjo į šalia kantriai mindžikuojantį kresną gnomą su mechanine ranka. – Kai visi bus viduje, mudu su Sūkiu užlituosime liuko dangtį. Kažin ar mums dar kada nors jo prireiks.

– Bet...

– Mano darbas pasirūpinti atsitraukimu, o tavo – pasistengti, kad nepasiklystume apačioje. – Gliukas padavė man žibintuvėlį ir mostelėjo į liuką. – Leiskis greičiau, kol priešas dar neįsiveržė čia.

Įžiebusi žibintuvėlį paklusau. Mane apgaubė pradvisusi tamsa. Kažkaip keistai ir tuo pačiu metu pažįstamai atsidavė dulkėmis, priplėkusia žeme ir drėgnais akmenimis. Ašas nusileido paskui mane, tada Pakas, po jo Diodas. Tamsoje buvo gerai matyti, kaip šmėžuoja jo akyse skaičiukai. Man parūpo, kurgi Grimalkinas? Vyliausi, kad jam lengvai pavyks išnešti kudašių iš tvirtovės.

Programišius neramiai šaudė išsigandusiomis akimis į šalis.

– Ar jūs tikrai žinote kelią? – pasiteiravo jis, stengdamasis, kad balsas skambėtų tvirtai, bet iš gerklės teišsiveržė apgailėtinas cypimas.

Aš pakėlusi žibintuvėlį virš galvos apsižiūrėjau ir atsidusau iš palengvėjimo. Viskas man buvo puikiai pažįstama. Kuo tikriausiai žinojau, kur eiti.

– Diodai, pasakyk kitiems, kad leistųsi ir sektų paskui mane.

Aš pasitraukiau į šalį ir apačion pasipylė sukilėliai, nešini žibintais ir fakelais. Iš pradžių man atrodė kažkaip keista, kad aš vedu didžiulę armiją per tunelius ir visų akys nukreiptos man į nugarą. Tačiau netrukus monotoniškas šlepsenimas ir žiburių mirgėjimas tapo tik fonu, ilgainiui beveik lioviausi jį pastebėti.

Po kelių minučių už mūsų pasigirdo baisus trenksmas, žemė sudrebėjo, iš viršaus pažiro dulkės. Diodas baimingai sucypė, Pakas prisispaudė prie sienos, o Ašas pačiupo už rankos ir padėjo man išsilaikyti ant kojų.

– Kas čia buvo? – paklausė programišius, kai dulkės galiausiai išsisklaidė.

Nustojusi kosėti ir mosikuoti ranka palei veidą aš pasisukau į kylančius nuo žemės ir baimingai besidairančius sukilėlius.

Paskui susižvalgiau su Ašu ir Paku.

– Matyt, Gliukas susprogdino praėjimus į tunelius, – padariau prielaidą ir pakėliau nuo žemės savo žibintuvėlį. – Tik taip galima užkirsti kelią apsišaukėlio karaliaus pajėgoms mus persekioti.

– Ką?! – sukliegė Diodas ir dėbtelėjo atgal iš siaubo išplėstomis akimis. – Maniau, kad jis paprasčiausiai užlituos liuką... Vadinasi, mes nebegalėsime sugrįžti į stovyklą?

– Gliukas ir neketino grįžti, – burbtelėjau pasišviesdama kelią žibintuvėliu. – Dabar atgal kelio nėra. Galime eiti tik į priekį.

AMŽINOS TAMSOS GAUBIAMUOSE kaupikų labirintuose nesunku prarasti laiko pojūtį. Galbūt mes ėjome kelias valandas, o gal kelias dienas... Koridoriai atrodė vienodai: tamsūs, baugūs, užgriozdinti senu šlamštu, kaip antai sudaužyti kompiuterių monitoriai ar nuo kūnų atskirtos lėlių galvos. Po sprogimo Gliukas kur buvęs, kur nebuvęs vis prisivydavo mane kolonos priekyje ir klausdavo, ar aš tikrai žinau, kur eiti. Po kokio šešto karto tai pradėjo mane erzinti.

– Taip, aš vis dar žinau kelią! – tūžmingai burbtelėjau, kai sukilėlių vadas vėl išdygo man už nugaros, neleisdama jam pratarti nė žodžio.

Ašas žingsniavo pasui mane. Patikimas ir tylus. Bet pastebėjau, kad vos pamatęs Gliuką ir jis užvertė akis į viršų.

Sukilėlių vadas apsiniaukė.

– Ramiau, princese. Noriu pasikalbėti apie kai ką kita.

– Ak, kaip gaila, – pasišaipė mus prisivijęs Pakas. – Mudu su ledo berniuku kaip tik kirtome lažybų. Būk draugas, neleisk man pralaimėti. Paklausk to paties dar kartelį. Dėl manęs.

– Dabar mane domina kitas klausimas, – prakalbo Gliukas, nekreipdamas dėmesio į Paką. – Ar dar toli tikslas? Mano kariai jau pavargo, bus blogai, jeigu nesustosime pailsėti.

Suraukusi antakius pažvelgiau į Ašą.

– Ar mes ilgai einame?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Sunku pasakyti. Man regis, dieną. Gal ilgiau.

– Tikrai? – nustebusi paklausiau.

Man atrodė, kad trumpiau. Aš ne tik nepavargau, atvirkščiai, kuo ilgiau mes ėjome, tuo didesnį energijos antplūdį jaučiau. Panašios į tą, kuri atvedė mane prie Machinos medžio, tik baugesnės, labiau nežabotos ir senesnės... Staiga aš supratau, iš kur ji kyla.

– Man regis, mes artinamės prie Ferumo valdų, – sumurmėjau pati sau.

Gliukas kilstelėjo antakius.

– Ferumo? Senojo karaliaus Ferumo?

– O tu esi girdėjęs apie jį?

– Aš padėjau Machinai jį nuversti, – atsiliepė Gliukas ir nepatikliai sužiuro į mane. – Atvedžiau kariuomenę į sosto menę kartu su Viruse ir Geležiniu arkliu. Ar tu nori pasakyti, kad Ferumas vis dar gyvas?

– Ne. – Aš papurčiau galvą. – Jau nebe. Bet buvo gyvas, kai pirmą kartą patekau čionai, atėjusi į Niekadaniekada vaduoti broliuko. – Kaupikai tuokart tebebuvo jam ištikimi, tačiau jis bijojo, kad Machina vėl aptiks jo pėdsakus. Kiek suprantu, galiausiai jis nukaršo ir mirė, o kaupikai išsilakstė kas sau.

Gliukas nepatikliai palingavo galva.

– Negaliu patikėti, kad tas senas kipšas traukė taip ilgai. Jeigu būčiau žinojęs, patikėk, tikrai būčiau išnaršęs visus Geležies karalystės tunelius ir padaręs galą jo kančioms.

Aš apstulbusi sužiurau į jį.

– Kodėl? Man jis pasirodė visiškai nepiktybinis. Paprasčiausiai nelaimingas pikčiurna seniokas.

– Tu nežinai, koks jis buvo anksčiau, – atkirto paniuręs Gliukas. – Nematei jo karaliavimo laikais. Ferumas buvo paranoikas ir klaikiai bijojo, kad iš jo bus atimta karūna. Aš tuo metu buvau vienas iš naujokų karvedžių, bet Geležinis arklys papasakojo man, kad Ferumo paranoja stiprėja sulig kiekvieno naujo geležies fėjūno gimimu. O juk galėjo karalystės labui laisva valia atsisakyti sosto ir perduoti valdžią įpėdiniui. Visi suprato, jog jis nuseno ir nukvako. Taip jau yra: sena turi užleisti vietą tam, kas nauja. Tačiau Ferumas nė neketino geruoju atsisakyti valdžios, nors savo tulžingumu nuodijo visą šalį. Machina maldavo, kad valdovas keistų valdymo sistemą, kilniai atsisakytų sosto ir perduotų atsakomybę jos vertam įpėdiniui.

– O Ferumas man pasakojo, kad Machina atėmė iš jo sostą, nes troško valdžios ir galių.

Gliukas prunkštelėjo.

– Machina buvo vienas ištikimiausių Ferumo šalininkų. O mes, tai yra aš, Virusė ir Geležinis arklys, pavargome nuo nesibaigiančių senojo valdovo grasinimų ir baimingo laukimo: kas dabar palydės galvą. Kaip tik Machina ragino mus neprarasti kantrybės ir mes buvome kur kas ištikimesni jam nei pamišėliui karaliui. Vieną dieną paranojiškas Ferumo pavydas paėmė viršų ir jis pabandė nugalabyti Machiną, užpuolęs iš pasalų. Bijau, kad tai buvo paskutinė lemtinga jo klaida. Machina suprato, jog Ferumas ilgiau nebepajėgus valdyti, ir sutelkęs savo sekėjus nusprendė nuversti senąjį karalių nuo sosto. Mes visi tik apsidžiaugėme.

Neįtikėtina... Pasirodo, visa tai, ką iki šiol žinojau apie Machiną, – netiesa.

– Bet... Machina vis tiek norėjo užgrobti Niekadaniekada, – išlemenau. – Siekė sunaikinti senuosius fėjūnus, kad visa stebuklų šalis atitektų Geležies karalystei.

– Jis visada buvo puikus strategas, – nė kiek nesutrikęs atšovė Gliukas. – Suprato, kad Ferumo žaidimas slėpynių ir viltis, jog Vasaros ir Žiemos rūmai nepastebės mūsų buvimo, nepasiteisino. Geležies karalystė augo neįtikėtinai sparčiai. Anksčiau ar vėliau abeji rūmai būtų sužinoję apie mus – kas tada? Kaip jie būtų sureagavę į atsiradusią ištisą karalystę, kuriai davė pradžią geležis, ypač turint galvoje, kad ji kelia jiems didžiausią grėsmę? Machina suprato, jog karo vis tiek nepavyks išvengti. Ir nusprendė, kad geriausia pulti pirmam.