Джули Кагава - Geležies.karalienė

Aš mąsliai tylėjau. Machinos žodžiai skambėjo logiškai, tačiau jis nenurodė, kaip sieks savo tikslų. Kas imsis geležies fėjūnų vedlio vaidmens? Kas taps naujuoju Geležies karaliumi?

Tada susivokiau... Ir atsidususi palingavau galva, supratusi, koks atsakingas uždavinys manęs laukia.

– Man atrodo, kad išgelbėjusi Niekadaniekada nusipelniau bent trumpo atokvėpio... Na, kodėl aš? Argi kas nors kitas negali?

– Atidavusi savąsias galias, tu išgelbėjai šią žemę, – nusišypsojo man Geležies karalius. – Kadangi dabar jus sieja tvirti saitai, žemė atsidėkodama išgydė tave. Tu, Megana Čeis, tapai gyva plakančia Geležies karalystės širdimi. Jos kerai maitina tave, o tavo buvimas suteikia jai gyvybę. Nuo šiol jūs nebegalėsite viena be kitos.

Ankstesnis Geležies karalius pradėjo tirpti, mus supanti šviesa vis labiau blėso, kol stojo juoda bedugnė tamsa.

– Taigi, – sušnibždėjo Machina, – vienintelis klausimas, ką tu dabar darysi.

KAŽKAS PALIETĖ VEIDĄ ir aš atsimerkiau.

Į mane spoksojo smulkus sunerimęs snukutis: žalios akys blizgėjo, didžiulės ausys krutėjo nuo įtampos. Aš sumirksėjau. Reizoras džiugiai sucypė:

– Šeimininke!

Aš suaimanavusi mostelėjau ranka. Jaučiausi visai be jėgų, bet, laimei, nieko neskaudėjo. Virš manęs ramiai sūpavosi vėjyje metalinės didžiulio ąžuolo šakos, per tankią lapiją skverbėsi saulės spinduliai ir margino žemę. Aš atsargiai pamėginau atsisėsti, užčiuopiau vėsią žolę ir apstulbusi apsidairiau.

Mane iš visų pusių supo geležies fėjūnai. Gremlinai ir riteriai, neūžaugos programišiai ir skalikai, sukonstruoti iš laikrodžių mechanizmų, kariai spygliuotomis galūnėmis, vorai ir visi kiti. Gliukas parišta ranka stovėjo prie Smailio ir dar dviejų geležinių arklių. Visi iškilmingai dėbsojo į mane.

O aš jutau juos. Visus iki vieno. Girdėjau kiekvienos širdies dunksėjimą, kvėpiau į save pulsuojančius geležies kerus, sūkuriuojančius aplink mane ir juos. Į taktą karalystės širdies dūžiams. Aš jaučiau savo žemių ribas, mačiau, kad mano šalis priartėja prie Niekadaniekada, tačiau neplinta už jos ribų, nė nebando grobti vis naujų erdvių. Jaučiau kiekvieną medį, krūmą ir žolės stiebelį. Jie driekėsi prieš mane nelyginant gyvų skiautinių antklodė. O nuščiuvus ir gerai įsiklausius, buvo galima išgirsti, kad mano širdies plakimui antrina šios žemės alsavimas.

„Ką tu darysi dabar, Megana Čeis?“ – paklausiau savęs.

Ir jau žinojau atsakymą. Juk tai mano likimas, mano paskirtis. Aš supratau, kaip turiu pasielgti. Pakilau remdamasi į ąžuolo kamieną, paskui patraukiau ranką ir žengiau į priekį. Didžiuliai pulkai geležies fėjūnų nulenkė prieš mane galvas ir suklaupė. Netgi Gliukas, nerangiai pamindžikavęs, nusileido ant žemės, prisilaikydamas Smailio, kad neparpultų. Ir Reizoras su nesuskaičiuojamu tuntu gremlinų įkniubo kaktomis į žolę. Darniai sužvangėjo į žemę įbesti kalavijai. Tai geležies riteriai pasekė visų pavyzdžiu.

Stojus spengiančiai tylai, aš aprėpiau žvilgsniu didžiulę klūpančių fėjūnų jūrą ir giliai įkvėpiau. Nežinau, kodėl prabilau į juos būtent tokiais žodžiais, tiesiog sielos gilumoje jaučiau, kad taip bus teisingiausia. Žodžiai nuaidėjo virš minios ir nulėmė mano likimą. Manęs laukė sunkus kelias, daugybė kliūčių, bet tai vienintelė išeitis.

– Aš esu Megana Čeis. Geležies karalienė.

Epilogas

Vidurnaktis. Luiziana. Kedrų alėjos 14202 namas

– Ar tu tikrai to nori? – pasiteiravo Gliukas.

Jo pasišiaušę plaukai kibirkščiavo melsva šviesa. Sustoję miško pievelėje mudu žiūrėjome į piktžolėmis apaugusį kiemą ir seną automobilį prie namo.

Pailsusi linktelėjau. Naktis buvo tamsi ir sklidina drėgmės. Nepūtė nė menkiausias vėjelis, medžių lapai nejudėjo. Aš vilkėjau džinsus ir baltus marškinėlius, bet jaučiausi keistai su paprastais žmonių drabužiais.

– Jie turi sužinoti tiesą. Privalau viską jiems papasakoti. Kad suprastų, kodėl nebegaliu sugrįžti į namus.

– Tu juos lankysi, – žvaliai įsiterpė Gliukas. – Niekas tau to neuždraus. Nėra jokių priežasčių, trukdančių tau retkarčiais atkakti į svečius.

– Aha, – nelabai įtikinta nutęsiau.

Juk laikas Niekadaniekada šalyje ir Geležies karalystėje, kurios valdove netikėtai tapau, tekėjo visiškai kitaip.

Kelios pirmosios dienos buvo beprotiškos. Man vos pasisekė įtikinti Mebę su Oberonu neskelbti naujo karo Geležies karalystei. Įvyko keletas susitikimų, mes pasirašėme pluoštą susitarimų, nustatėme griežtą tvarką, kurios privalu laikytis mūsų valdų pasienyje, ir tik tada Vasaros ir Žiemos karalysčių valdovai kiek aprimo. Negalėjau atsikratyti įtarimo, kad Oberonas parodė šiokį tokį atlaidumą dėl mudviejų giminystės. Ką gi, tuo geriau.

Pakas taip pat dalyvavo visuose susitikimuose kaip visada draugiškas ir smalsus. Jis labai aiškiai davė man suprasti neketinantis su manimi elgtis kitaip vien todėl, jog tapau karaliene. Ir kaipmat tai įrodė, pakštelėjęs į skruostą grėsmingų geležies riterių akivaizdoje. Man vos pavyko juos sulaikyti, kad nesuplėšytų Pako į skutelius. Mano bičiulis kvatodamas atšoko į šalį. Su manimi jis bendravo lengvai ir nerūpestingai. Sakyčiau, net truputį persistengdamas, tarsi nesuprastų dabartinės mano padėties. Jo elgesyje aš įžvelgiau šiokį tokį sutrikimą, kuris iki šiol buvo nebūdingas mūsų draugystei, ir dėl šių permainų man buvo nesmagu.

Vyliausi, kad laikui bėgant Šaunusis Robinas apsipras su pasikeitusiomis aplinkybėmis, kita vertus, supratau, jog dar negreitai atgausiu geriausią draugą.

Ašo nemačiau nė kartelio.

Aš ir dabar, kaip keletą ankstesnių dienų, pamėginau galvoti apie ką nors kita ir išmesti jį iš galvos. Ašas pradingo. Net jeigu man pavyktų prisišaukti jį, pasinaudojus tikruoju jo vardu, jis vis tiek neišgyventų Geležies karalystėje. Tai tegul viskas lieka, kaip yra.

O kad tik galėčiau susitarti su savo širdimi...

– Jums bus nelengva, – nutraukė mano apmąstymus Gliukas. – Gal norite, kad eičiau drauge? Manęs jie nepastebės.

Aš papurčiau galvą.

– Ne, geriau eisiu viena. Be to, kai kas šiuose namuose tave vis dėlto pastebėtų. O aš jau tiek prisižiūrėjau visokių siaubūnų, kad visam gyvenimui užteks.

– Prašau atleisti, jūsų šviesybe, – nusišaipė Gliukas. – Gal galiu sužinoti, ką jūs vadinate siaubūnais?

Aš plekštelėjau per ranką savo karvedžiui. Bet jis tik nusišypsojo. Nuo to laiko, kai pradėjau valdyti Geležies karalystę, jis visur mane lydi. Jeigu būnu užsiėmusi, geležies fėjūnai kreipiasi į jį ir jo klauso. Riteriai taip pat lengvai susitaikė su nauju jo statusu ir noriai leidosi vadovaujami, o man tai buvo tik į naudą.

– Aš sugrįšiu prieš aušrą, – pažadėjau žvilgtelėjusi į virš medžių kybantį mėnulį. – Tikiuosi, kad iki to laiko susidorosi vienas?

– Taip, jūsų kilnybe, – surimtėjęs atsakė Gliukas, o aš susiraukiau, dar nespėjusi įprasti prie tokio titulo. Užtektų ir ankstesniojo kreipinio „princese“. – Mag Tuirede viskas bus gerai iki jums sugrįžtant. Ir jūsų... tėvu pasirūpinsime. Būkite rami.

Aš su dėkingumu linktelėjau. Gerai, kad Gliukas toks supratingas. Tapusi karaliene ir paskelbusi Mag Tuiredą Geležies karalystės sostine, aš ištesėjau žodį ir sugrįžau į Linansidhės priebėgą pasiimti Polo. Mano tėtis iš mirtingųjų pasaulio beveik visiškai atsigavo: didžiumą laiko aiškiai protavo, o ir atmintis sugrįžo. Jis atpažino mane ir prisiminė, kas jam nutiko prieš daugelį metų. Galiausiai atgavęs protą labai jį brangino. Paaiškinau jam, kad jis gali kada panorėjęs palikti stebuklų šalį, kad nė už ką nelaikysiu jo čia per prievartą. Tačiau Polas dar kuriam laikui atsisakė pasinaudoti laisve. Kol kas nesijautė pasiruošęs sugrįžti į žmonių pasaulį. Labai daug kas pasikeitė ten per tą laiką, kol jo nebuvo. Galbūt kada nors jis ir panorės išmėginti tikrą gyvenimą, o dabar nusprendė iš naujo susipažinti su savo dukra.