Джули Кагава: Geležies.karalienė

Nepanoro jis su manimi eiti ir šiuokart.

„Ši naktis priklauso tau, – pasakė jis man atsisveikindamas. – Nereikia papildomų rūpesčių. Kada nors aš pats papasakosiu tavo mamai, kas nutiko. Jeigu tik ji panorės mane matyti. – Polas atsiduso ir pasisuko į langą. Tolumoje, virš laikrodžio bokšto leidosi saulė, ant tėčio veido krito rausvi blyksniai. – Pasakyk man tik vieną dalyką – ar ji laiminga?“ Aš palūkuriavau rydama ašaras ir atsakiau: „ Man regis, taip.“ Polas liūdnai nusišypsojo ir linktelėjo. „Tokiu atveju jai nebūtina žinoti apie mane. Bent jau kol kas. O gal geriau ir niekada nesužinoti. Dabar eik ir pasimatyk su artimaisiais. Man ten nėra ko veikti.“

– Jūsų didenybe. – Gliukas ir vėl nutraukė mano mintis. Pastaruoju metu jis gana dažnai sugrąžindavo mane į tikrovę, kai tik užsigalvodavau. – Kas nutiko?

– Viskas gerai. – Aš krestelėjau galvą ir pažvelgiau į tamsius savo namų langus. – Na, einu. Palinkėk man sėkmės.

Nedavusi sau laiko pabūgti ir persigalvoti sparčiai nužingsniavau žvyruotu takeliu.

Kiek save pamenu, antra laiptų pakopa visada girgždėdavo, kad ir kaip atsargiai stengdavausi ant jos žengti. Bet šiuokart neišgirdau nė menkiausio garso... Užkopiau į priebutį. Langai kaip ir anksčiau buvo tamsūs. Aplink žibintą suko ratus mašalai, jų šešėliai mirgėjo ant spalvą praradusio medinio slenksčio.

Galėjau be vargo atverti užrakintas duris. Juk dabar man tai juokų darbas. Štai sušnabždėsiu porą žodžių, pasitelksiu kerus ir durys pačios prasivers. O aš įeisiu į svetainę negirdima ir nematoma, tarsi vėjelio dvelktelėjimas.

Tačiau aš nieko panašaus nedariau. Šį vakarą panorau bent trumpai pabūti paprasta mergina. Todėl sugniaužiau kumštį ir krumpliais garsiai pabeldžiau į apsilupusias duris.

Iš pradžių nieko nenutiko. Namas dunksojo tamsus ir tylus. Kažkur naktyje pradėjo loti šuo.

Paskui viduje sužibo šviesa, pasigirdo žingsniai. Anapus lango užuolaidų pamačiau boluojant siluetą. O netrukus per langą nepatikliai pažvelgė Lukas.

Iš pradžių patėvis, regis, nepastebėjo manęs, nors aš žiūrėjau tiesiai į jį. Jis susiraukė, nuleido užuolaidą ir pradingo kambaryje. Aš atsidusau ir vėl pasibeldžiau.

Šiuokart durys plačiai atsilapojo, tarsi tas, kas buvo už jų, būtų ketinęs gerai pamokyti naktibaldą, atsibasčiusį į jo namus vidurnaktį.

Lukas man pasirodė senstelėjęs, rudos akys buvo pavargusios, veide atsiradę naujų raukšlių. Jis nepatikliai apžiūrinėjo mane, apdairiai pridaręs duris.

Kadangi aš tylėjau, jis prabilo pirmas:

– Ko jums reikia?

Jis nepažino manęs. Ką gi, nenuostabu. Juk aš jau nebe ta mergiūkštė, kuri prieš metus leidosi į fėjūnų šalį. Man dar nespėjus nieko atsakyti, durys plačiau atsilapojo ir aš pamačiau mamą.

Mudvi sužiurome viena į kitą. Širdis suspurdėjo krūtinėje iš baimės, kad mama nužvelgs mane tuščiu nieko nesakančiu žvilgsniu ir nepažins keistos mergiūkštės ant slenksčio. Tačiau po akimirkos ji aiktelėjo ir puolė prie manęs.

Atsidūriau jos glėbyje, ji verkė ir juokėsi vienu metu, apipylė nesibaigiančiais klausimais. Aš užsimerkiau ir stengiausi sugerti į save šią akimirką, pratęsti ją kuo ilgiau. Troškau bent trumpam prisiminti, ką reiškia būti ne fėjūne (pėstininke ar karaliene), bet paprasta mamos dukra.

– Mege?

Aš truputį atsitraukiau nuo mamos ir pastebėjau pro durų tarpą Itaną. Broliukas ištįso, tapo vyresnis, paaugo per kelis sprindžius. Tik ryškiai mėlynos akys nepasikeitė: žvelgė vis taip pat rimtai.

– Aš žinojau, kad tu sugrįši. – Jo balsas irgi buvo kitoks. Tvirtesnis, aiškesnis. Mano brolis išaugo. – Ir nieko neužmiršau.

– Žinoma, kad neužmiršai, – sušnabždėjau.

Kai ištiesiau rankas, jis galiausiai puolė prie manęs ir apsikabino. Priglaudžiau jį ir atsitiesiau spėliodama, ar tik ne paskutinį kartą mudu taip stovime. Galbūt, kai kitą sykį susitiksime, jis jau bus paauglys?

– Megana. – Mamos balsas privertė mane atsigręžti. Ji su Luku stovėjo prie svetainės durų ir žvelgė į mane keisto liūdesio kupinu žvilgsniu. Tarsi būtų kai ką numaniusi. – Tu... nepasiliksi?

Aš užmerkiau akis ir pajutau, kad Itanas dar tvirčiau suspaudė kaklą.

– Ne, – atsakiau ir papurčiau galvą. – Negaliu. Dabar turiu... įsipareigojimų tiems, kuriems esu reikalinga. Tiesiog norėjau atsisveikinti ir... – Man užkando žadą, teko sukaupti visas jėgas, kad įstengčiau kalbėti toliau. – Ir papasakoti, kas man nutiko tą naktį, kai buvau sugrįžusi praėjusį kartą.

Lukas vis dar nepatikliai raukė antakius ir žvelgė tai į mamą, tai į mane.

– Nežinau, ar patikėsite manimi, bet turiu jums pasakyti tiesą. O paskui... paskui man reikės išeiti.

Mama tarsi sapne nužingsniavo į svetainę ir klestelėjo ant sofos. Paskui ryžtingai ir skvarbiai pažvelgė į mane, kviesdama paplekšnojo ranka į vietą šalia savęs.

– Papasakok man viską.

Ir aš papasakojau.

Nuo pat pradžių. Nuo tos dienos, kai išėjau ieškoti Itano į Niekadaniekada. Aš papasakojau apie fėjūnų rūmus, apie Oberoną su Mebe ir Paką. Apie Machiną ir geležies fėjūnus, Gliuką ir sukilėlius, apsišaukėlį karalių. Nutylėjau kai kurias neesmines, bet baisias smulkmenas, aptakiai teužsiminiau apie tas akimirkas, kai vos likau gyva, ir tas, kurios galėjo išgąsdinti Itaną. Nė žodžiu neužsiminiau apie Polą, nes supratau, jog šią istoriją turėčiau pasakoti ne aš. Kai priartėjau prie pabaigos, prie Ferumo sutriuškinimo ir to, kad tapau Geležies karaliene, Itanas jau snaudė man ant kelių, o sustiklėjęs Luko žvilgsnis iškalbingai bylojo, jog jis nepatikėjo nė vienu mano žodžiu.

Aš supratau, kad jis mažai teatsimins iš to, ką girdėjo, kad mano istorija veikiai išdils iš atminties ir atrodys kaip kadaise girdėta pasaka.

Man baigus, mama kelis ilgus mirksnius tylėjo.

– Tai tu dabar... karalienė. – Ji ištarė pastarąjį žodį tarsi ragaudama jo skonį. – Fėjūnų karalienė.

– Taip.

– Ir... tu niekaip negali likti tikrame pasaulyje? Su mumis. Su savo šeima.

Aš papurčiau galvą.

– Manoji žemė kviečia mane. Dabar mus sieja nepertraukiami saitai. Privalau grįžti.

Mama prikando lūpą, akyse sužibo ašaros. O tada mano nuostabai prakalbo Lukas. Jo sodrus ir ramus balsas užpildė visą kambarį.

– Ar mes dar pamatysime tave?

– Nežinau, – garbingai prisipažinau. – Galbūt.

– O tu susidorosi? – toliau kvotė Lukas. – Viena su tais... padarais?

Atrodė, kad ištaręs žodį „fėjūnai“ jis būtų suteikęs tikrumo pasakojimui, kuriuo dar nebuvo pasiruošęs patikėti.

– Viskas bus gerai. Aš ne viena.

Dangus už lango šviesėjo. Mes prakalbėjome visą naktį. Jau aušo.

Aš švelniai pabučiavau Itaną į kaktą ir nepabudinusi paguldžiau ant sofos. Paskui pakilau ir pasisukau į mamą su Luku.

– Man metas. Manęs laukia.

Mama vėl priglaudė mane, o Lukas apglėbė mudvi didžiulėmis rankomis.

– Bent parašyk mums, – sukūkčiojusi paprašė mama, tarsi aš būčiau išsiruošusi į tolimą kelionę ar studijuoti į koledžą. Galbūt taip jai lengviau susitaikyti su tuo, kas nutiko. – Arba paskambink, jeigu pasitaikys galimybė. Ir atvažiuok namo per atostogas.

– Pasistengsiu, – sušnabždėjau ir paskutinį kartą nužvelgiau namus, gaivindama senus prisiminimus, kurie šildė sielą.

Ši vieta visada liks su manimi. Aš pro ašaras nusišypsojau mamai ir Lukui. Pasirodo, apsiverkiau.

– Megana? – klausiamai nutęsė mama ir maldaujamai žvelgdama prisiartino. – Ar tau būtina tai daryti? O gal galėtum likti bent kelioms dienoms?