William Dietz - Laisvės planeta

— į jį atgręžti besišypsantys veidai bylojo iškalbingiau už bet kokius žodžius. Aiškus dalykas, jie laimėjo ir atskriejo tiesiai į Fabriką, kaip ir buvo numatyta.

Kai visi susėdo, žodžio paprašė Miuleris.

— Jums leidus, generole, aš norėčiau pradėti pasitarimą.

— Malonu jus matyti, Hansai, — šypsodamasis atsakė Stelas.

— Žinoma, pradėkite pasitarimą. Nors apskritai man atrodė, jog tasai, kuris yra pratęs skaičiuoti pinigėlius, labiau linkęs kalbėti ne pradžioje, o pabaigoje. — Miuleris nusijuokė, paskui jį ir likusieji. — Kol nepradėjote, norėčiau tarti dar kelis žodžius. Noriu padėkoti jums ir seržantui Stiksui, kad išgelbėjote man gyvybę.

Miuleris išraudo, nudelbė akis ir įsistebeilijo į stalviršį. Flin bakstelėjo alkūne akivaizdžiai sutrikusiam Stiksui, ir vaikinas visiškai suglumo. Stelas pastebėjo tą mažą scenelę ir šyptelėjo prisiminęs, ką prieš kelias minutes jam pasakojo kapitonė Boiko.

Ji nuodugniai apsakė, kaip Miuleris su Stiksu — dusdami, nes ir jiems baigėsi deguonis, — tempė jį per visą milžinišką krovininio laivo triumą; kaip, atsisakę paklusti, regis, neišvengiamam likimui, jie be atvangos stengėsi atverti šliuzo kameros liuką ir kaip galų gale tas pasidavė, ir tada jie į kamerą pirmiausiai įstūmė Stelą. Prisiminė, kaip atsipeikėjo, per kaukę alsuodamas grynu deguonim, ir išvydo nustebusį krovininio laivo kapitono veidą. Prisiminė, kaip pažadėjo sumokėti už padarytą žalą, kaip netrukus persikėlė į “Zulu”, kaip jam sugirdė migdomuosius, kuriems turėjo būti dėkingas už dešimt valandų trukusį miegą ir galvos skausmą…

Miuleris atsikosėjo ir atplėšė akis nuo stalviršio.

— Ačiū, generole… bet, kaip žinia, mudu su Stiksu būtume negyvi… ir likusieji taip pat… jeigu nejus. Todėl dėkoti reikia jums… Tiek to, pasikalbėkim apie reikalus. Mums liko dar viena problema. Štai, paklausykite, — jis išsitraukė magnetofoną, pasidėjo jį ant stalo ir įjungė. Kambaryje pasklido ledi ar, tiksliau pasakius, roboto Almandos Kanse-Džouns balsas. Miuleris akimirkai išjungė magnetofoną. — Jūs pakišot man mintį, generole, kai pasakėt, jog Narsas įrašinėjo ir tada, kai mūsų derybos pasibaigė. Aš pamaniau, kad, velniai rautų… Kad šį žaidimą galiu sulošti ne prasčiau už jį.

Stelas nusišypsojo. Pasirodo, tasai Miuleris yra labai išradingas žmogus.

Paskui jie klausėsi Kanse-Džouns samprotavimų, kaip planuojama nužudyti Stelą ir jo palydovus. Į pranešimą, kad Narsas dirba “Intersistems” ir sutiko dalyvauti šio sumanymo įgyvendinime, Fabriko administratorius sureagavo abejingai. Įrašui pasibaigus, visų žvilgsniai nukrypo į jį. Narsas šyptelėjo.

— Neturiu ką pasakyti — nebent tiek, jog visa tai melas. Iš tiesų, kas patikės robotu? Ta save įsimylėjusi šlamšto krūva veikiausiai visiškai kuoktelėjo.

Miuleris su užuojauta palingavo galvą.

— Nebloga gynybos linija, administratoriau Narsai. Bet aš truputėlį pasirausiau kompiuterio atmintyje ir aptikau įdomių precedentų. Pasirodo, Imperijos teismai dažnai išklauso robotų parodymus… atlikus visavertę diagnostinę procedūrą, patvirtinančią, kad jie funkcionuoja normaliai. Nemanau, kad Kanse-Džouns turėtų funkcionavimo problemų. Mudu abu puikiai žinom, jog Kanse-Džouns viso labo tik programinis produktas. Esu tikras, nuodugnus patikrinimas patvirtins, kad jos programa buvo sudaryta truputį… neįprastai; pavyzdžiui joje nėra draudimo žudyti žmogų. Visa tai vargu bau sukels palankumą jūsų kompanijai. Aišku, visus domina klausimas, kokie robotai gali žudyti žmogų, o kokie — ne. Žinome, kad Autosargybinį galima vertinti kaip potencialų žmogžudį, tačiau niekam nesinori mirti nuo, tarkime, Autoliokajaus rankos. Kad ir kaip ten būtų, manau, jūs neprieštarausite, jog Kanse-Džouns, kaip dešimtos klasės robotas, pasižymi itin išvystytu intelektu, beveik nenusileidžiančiu žmogiškajam. Jos parodymus teismas neabejotinai išklausys su didžiausiu dėmesiu. Dar daugiau, teismas turi teisę nuodugniai nuskenuoti jos atmintį. Lažinuosi, jie bus sužavėti kai kuriais pašnekesiais su jumis. Ir žinote, kodėl? Ogi todėl, kad robotų atmintis ne tokia kaprizinga, kaip žmonių, ir kiekvienas joje užfiksuotas žodis tolygus faktui. Esu tikras, kad net imperiškasis teismas, nepaisant visų “Intersistems” advokatų pastangų, pripažins jus kaltu dėl mėginimo nužudyti.

Miuleris akimirkai nutilo, perliejo Narsą tokiu žvilgsniu, kokiu verbuotojas galėtų žiūrėti į visiškai žalią naujoką, ir liūdnai palingavo galvą.

— Atvirai šnekant, Narsai, man kažkodėl neatrodo, kad jūs ilgai ištversite Liūne, planetoje-kalėjime, — užbaigė inspektorius.

Pirmąkart per visą laiką storulis išblyško ir netgi kažkaip sumenko. Tačiau kandumo neprarado.

— Visa tai vien tušti tauškalai, Miuleri… ir liks tokiais, kol jūs neatvesite to roboto į Imperijos teismą. Bet jisai nežinia kur… o mes kol kas dar čia… tad jūs nieko neturite.

— Na; nevisiškai, — šypsodamasis įsiterpė Stelas. — Mes turime jus.

Jis nuoširdžiai žavėjosi Miulerio išvedžiojimais, bet širdies gilumoje pritarė Naršui: be roboto jie tegali priešpastatyti savo žodžius jo žodžiams. Vargu ar tokioje situacijoje būtų prasmės apeliuoti į Imperijos valdžią. Tačiau reikėjo pamėginti įbauginti Narsą, kad tasai išklotų viską, ką žino.

— Beje, — tęsė Stelas, kreipdamasis į likusius, — norėčiau žinoti, kam turime būti dėkingi už mūsų rausvaskruosčio bičiulio viešnagę “Zulu”?

Visų žvilgsniai nukrypo į Sem. Ji mažumėlę pasimuistė savo krėsle ir iššaukiančiai užsirūkė kitą cigaretę.

— Ji leidosi jūsų ieškoti, generole, — paaiškino kapitonė Boiko; jos balse aiškiai suskambo nepritarimo gaidelės. — Kai atėjo pranešimas, kad jūs nusprendėte dar vieną dieną užtrukti paviršiuje, ji nepatikėjo. Pasiėmė šatlą ir nuskrido žemyn. O kai grįžo, drauge atsigabeno ir jį, — Boiko linktelėjo į Narsą.

Stelas pažvelgė į Boiko, į Samantą ir vėl atgal. Instinktas jam kuždėjo, kad už kapitonės žodžių slypi šis tas daugiau, bet tas pats instinktas patarė nesigilinti į smulkmenas. Bent jau kol kas. Veikiausiai Samanta pasiėmė šatlą, nepaisydama Boiko įsakymo, o už tai galima atsidurti teisme. Kita vertus, ji buvo teisi… Per pastaruosius tris tūkstančius metų karininkus ne kartą gelbėjo būtent nepaklusimas įsakymams.

Sem išpūtė aromatinių dūmų čiurkšlę.

— Apgailestauju, kad nesuradau jūsų, sere. Bet, kadangi atsidūriau tenai, pagalvojau — kodėl gi suvenyro vietoj nepasiėmus šio storulio?

Stelas pasistengė kalbėti neutraliu tonu.

— Aišku. Kad ir kaip ten būtų, leiskite visos antžeminės grupės vardu padėkoti visiems už paramą. Bet manęs neapleidžia nuojauta, kad jūsų galvose bręsta kažkoks planas. Man regis, aš esu vienintelis nežinantis. Gal kas nors bus toks malonus ir paaiškins, kas ir kaip?

Įsiviešpatavo tyla, susirinkusieji susižvalgė. Galų gale Miuleris tarė:

— Na, nepasakyčiau, jog planas… Kol kas viso labo tik mintis, kaip… kokiu būdu susigrąžinti mūsų pinigus. Jeigu jūs pritarsite, galėsime pradėti ruošti planą, — jis nusišypsojo. — Tiesą sakant, man toji mintis atrodo pribloškianti.

Staiga Stelo gyslose sustingo kraujas. Generolas suprato, ką jie sumanė. Kaipgi jis įspėjo? Sunku pasakyti. Galbūt atsakymą padiktavo nuojauta, kad egzistuoja vienintelis būdas susigrąžinti pinigus: užpulti “Intersistems” būstinę, įsikūrusią planetoje, pramintoje Kale. Be abejo, Kanse-Džouns jų pinigus gabeno būtent tenai. Ši mintis Stelui nebuvo nauja ar netikėta. Būtent ji šmėžavo jo sąmonės gilumoje, kai generolas pasiuntė Sem surinkti daugiau duomenų apie “Intersistems” būstinę. Žinoma, tuomet šis sprendimas tebuvo dar vienas ėjimas šachmatų lentoje, atliktas tiesiog šiaip sau, dėl viso pikto. Tačiau dabar ataka iš perdėm teorinės galimybės virto vieninteliu būdu išgelbėti Friholdą.