William Dietz - Laisvės planeta

— Galbūt mums pavyks truputį sumažinti kiekybinį skirtumą”. Jis prisivertė laukti ir nekreipti dėmesio į niaurią Boiko išvaizdą. Lėtai slinko minutės, ir štai pirmieji priešininko perėmėjai jau pasiekė įėjimą į orbitinį minų lauką. Kai tik laivai nėrė vidun ir kompiuteris nuvedė juos saugiu keliu per sudėtingą minų labirintą, atėjo metas pradėjo pirmąją fazę. Stelas tarė:

— Išsiųskite branderius.

Iš tiesų tai buvo visai ne branderiai — šitaip kadaise vadino laivus, naudojamus senovės jūrų kautynėse. Anuomet išrinkdavo senas geldas, kurių niekam negaila, padegdavo ir paleisdavo plaukti su burėmis ar paprasčiausiai pasroviui, taip apskaičiavę jų dreifą, kad liepsnojančios kiuženos atsidurtų pačiame priešo laivų būrio centre. Jei viskas būdavo apskaičiuota teisingai, ugnis greit persimesdavo į stovinčius laivus ir sunaikindavo juos. Akademijoje karo istorija buvo mėgiamiausias Stelo užsiėmimas. Dabar jis ketino griebtis tokios pat taktikos, bet iš kitos pusės.

Koviniame displėjuje nuo gretos atsiskyrė du žydri taškeliai ir nulėkė planetos link. Senosios “geldos” pradėjo savo paskutinį skrydį. Netrukus vienas laivas staigiai pasisuko ir dingo iš akiračio, aplenkdamas planetą, o tuo tarpu antrasis ir toliau lėkė beveik vertikaliai žemyn. Žmonių juose nebuvo; abu laivus valdė kompiuteriai, kurie šiuo metu paklusniai vykdė jiems duotus savižudiškus įsakymus.

Stelas nejučia sulaikė alsavimą — laivas, kol kas esantis matomoje zonoje, prisiartino prie orbitinio minų lauko. Tai buvo lemiama plano akimirka. Jeigu dabar jie patirs nesėkmę, nebeliks jokio šanso siekti pergalės. Stelas taip tvirtai įsikibo į krėslo ranktūrius, kad net pabalo pirštų krumpliai. Stebėdamas, kaip laivas artėja link minų lauko, generolas kuždėjo sau po nosim:

— Arčiau… Dar arčiau… Dar truputėlį… Metas!

Po akimirkos tvykstelėjo akinantis pliūpsnis, ir laivas žuvo.

Tačiau drauge su juo sprogo ir aplinkinės minos. Minos, sklendusios atokiau nuo sprogimo vietos, sureagavo į temperatūros pokytį ir taip pat pradėjo sproginėti. O kadangi jos buvo išdėliotos pakankamai tankiai, prasidėjo kažkas panašaus į grandininę reakciją. Sprogimų banga nusirito nuo minos prie minos, naikindama jas vieną po kitos. Išėjo net geriau, nei tikėjosi Stelas.

Tuo metu, kaip jis ir numatė, kai kurie “Intersistems” perėmėjai buvo pačioje minų lauko gilumoje. Kai branderiai aktyvavo minas, pilotai suprato, kas vyksta, tačiau nieko negalėjo padaryti, neiškrypdami iš siauro saugaus koridoriaus. Jeigu jie pamėgins perimti valdymą iš kompiuterių ir vairuos laivus patys, veikiausiai kliudys kurią nors miną. Na, o jei šito nepadarys, juos pasivys ugninis viesulas. Beliko tik bejėgiškai stebėti įvykius, neturint nė menkiausios galimybės įtakoti jų baigtį, nors ant kortos buvo pastatytas pats gyvenimas. Kas bus toliau? Ar jiems pavyks išnirti iš minų lauko anksčiau, nei laivus pasivys sprogimų banga? O gal jie žus nuolaužų ir liepsnos debesy? Sekundės šliaužė vėžlio greičiu, ir štai tie, kuriems pasisekė, ūmai išnėrė iš minų lauko ir, kai jau susiruošė lengviau atsikvėpti, išgirdo savo žūstančių draugų klyksmus.

Vargšeliai, pagalvojo Stelas. Tai buvo negarbingas kovos būdas. Jis prisivertė nuvyti šias mintis, kaip jau tūkstančius kartų elgėsi anksčiau, ir sutelkė dėmesį į svarbesnes problemas. Didelė priešininko laivų dalis nespėjo pasiekti lauko, išvengė grandininės sprogimų reakcijos ir, be abejo, išliko. Dabar jie puolė į priekį, pasinaudodami milžiniškomis minų lauko spragomis. Laivų pilotai buvo kupini ryžto atkeršyti už žuvusius.

— Atėjo pirmojo branderio patvirtinimas, sere, — pranešė Boiko.

Žvalgybiniai jo aparatai šiuo metu sukosi aplink planetą ir perdavė į kovinį “Friholdo keršto” kompiuterį viską, ką užfiksavo savo sensoriais. Be to, jie pumpavo informaciją iš žvalgybinių priešininko palydovų. Labai netrukus Boiko žinos viską, netgi tai, kokios spalvos kojines dėvi budintis karininkas. Stelas pastebėjo, kad jos balsas skamba ramiai, tačiau kaktą išmušė prakaitas. Aišku, jaudinasi. Lygiai taip, kaip ir jis pats.

— Sveikinu, sere, — pridūrė kapitonė. — Jūsų planas buvo nepriekaištingas.

— Sveikinti reikėtų jus, kapitone, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Planas pavyko tik todėl, kad jūs nepriekaištingai jį įvykdėte.

Moters veide šmėstelėjo šypsena.

— Be to, mums velniškai pasisekė.

Stelas pritardamas linktelėjo.

— Tikėsimės, kad mus ir toliau lydės sėkmė. Metas pradėti antrąją fazę.

Malikas dirstelėjo į kovinį valdymo centro displėjų ir nusikeikė pamatęs, kad sprogimų banga nusirito per visą minų lauką.

— Velniai jį rautų! Tas kalės vaikas sugebėjo išlaužti duris ir dabar gali netrukdomas įeiti vidun.'Mes privalome jį sulaikyti… turiu omeny, tučtuojau. Įsakykite mūsų perėmėjams nedelsiant blokuoti jų laivyną. — Dabar jis kreipėsi į savo padėjėją, kapitonę Foli: — Kad daugiau nė vienas laivas neįstengtų išsiveržti iš jų rikiuotės!

— Klausau, sere, — atsakė Foli ir perdavė įsakymą kom-ryšių.

Prieš kelias minutes ji jau davė lygiai tokį pat įsakymą, bet nusprendė Malikui šio fakto nepriminti. Ginčytis su juo tolygu savižudybei. Visiškai neseniai jis primygtinai pareikalavo, kad laukas būtų sustiprintas papildomomis minomis, nors inžinieriai prieštaravo kaip įmanydami. Foli žinojo, kad ir likusieji verčiau patylės. Kai Malikas tapo viršininku, tie tarnautojai, kurie turėjo galvas ant pečių, netruko suprasti, kad savo patarimus reikia pasilaikyti sau ir apsimesti, neva jo sprendimai nekelia jokių abejonių. Ji atsiduso. Iš visko sprendžiant, šiandien bus labai ilga diena.

Sakalo perėmėjas sūpavosi ant manevrinių variklių. Aplinkui jį kiti perėmėjai darė tą patį, jų variklių riaumojimas drebino visą “Lizdo” pakilimo-nusileidimo platformą.

— Pradėti antrąją fazę,supratau, — Sakalas kom-ryšiu patvirtino gavęs įsakymą ir persijungė į savo aviabrigados dažnį. — Tvarkelė, Sakalai. Metas atidirbti už mūsų pinigėlius. Užkursim jiems pirtį, tačiau protingai — noriu, kad visi sugrįžtų atgalios.

— Netgi Karia? — paklausė kažkas.

— Ypač Karia, — tučtuojau atsiliepė vyriškas balsas. — Ji tokia.. stačiai niam-niam!

— Svajoti naudinga sveikatai, vaikine, — atsakė Karia. — Žiūrėk, taviškis ims ir pasistos — išimties tvarka.

Sakalas nusijuokė:

— Patausokit savo juokelius priešininkui. Rikiuokitės grandimis ir pirmyn.

Jis kairiąja ranka padidino manevrinių variklių galingumą, o dešiniąja spustelėjo valdymo svertą pirmyn ir žemyn. Viso labo už poros jardų nuo atviro liuko įjungė pagrindinius variklius, staigiai užvertė laivo nosį ir nėrė į tamsą. Likusieji nusekė paskui jį po penkis perėmėjus grandyje. Rezerve neliko nė vieno. Visi gavo griežtas veikimo instrukcijas ir tučtuojau išsisklaidė į šalis.

Pats Sakalas drauge su ketvertu grandžių nuskriejo pasitikti priešo naikintuvų. Milžiniškas rudas Kalės rutulys, išterliotas baltų debesų dėmėmis, kabojo virš jų it scenos, kurioje turėjo vykti kautynės, dekoracija. Skenuodamas savo prietaisus, Sakalas pastebėjo, kad tenai, kur minų lauke atsirado properšos, sprogusių užtaisų ir priešo laivų vietoje susiformavo metalinių skeveldrų užuolaida. Nors joje taip pat žiojėjo spragos, užuolaida buvo labai pavojinga; dideliu greičiu atskriejęs ir į ją atsitrenkęs perėmėjas galėjo paprasčiausiai ištikšti į gabalėlius.

— Laikykitės atokiau nuo tos šiukšlių krūvos, — tarė Sakalas ir pasuko į dešinę, pakraščiu apskriedamas metalo nuolaužas.