William Dietz - Laisvės planeta

Pasirodė Miuleris, nekantriai raginantis Narsą. Apklausęs administratorių, Stelas pasiuntė savo žmones į tas patalpas, kuriose galėjo būti saugomos vertybės. Į kai kuriuos ypač slaptus kambarius teko veržtis jėga. Galiausiai iš visur plūstelėjo kareiviai, nešini įvairiausios formos bei apimties konteineriais. Miuleris patikrino kiekvieną, dažniausiai iš nevilties linguodamas galvą, bet retsykiais džiugiai trindamas rankas. Konteinerius, nusipelniusius tokio palaiminimo, sukrovė ant tuščios platformos, kuri vėliau nugabens juos į laivą. Atstumtuosius be ceremonijų suvertė į didelę krūvą po “Intersistems” logotipu, pavaizduotu ant vienos sienos. “Dar truputėlį, — pagalvojo Stelas, — dar šiek tiek. Paskui mes viską sukrausime į laivus ir išskrisime iš čia velniop”. Jis tiesiog negalėjo sulaukti, kada gi tai nutiks.

— Generole… Tas kapralas sako suradęs kažką, į ką jums derėtų dirstelti, — apmąstymus nutraukė Miulerio balsas.

Greta inspektoriaus stovėjo vidutinio amžiaus vyriškis su kapralo antsiuvais; jo veidas Stelui pasirodė kažkur matytas. Generolas įsižiūrėjo įdėmiau. Na, žinoma! Tos mažos akutės ir didelė raudona nosis tegalėjo priklausyti vieninteliam žmogui.

— Čia jūs, seržante Diskersonai?

— Kapralas Diskersonas, sere, — sutrikęs atsakė tas.

Stelas klausiamai kilstelėjo antakį:

— Girtuokliavimas?

— Taip, sere, — liūdnai linktelėjo Diskersonas.

Stelas apstulbęs palingavo galvą. Jis pats asmeniškai pakėlė Diskersoną į seržantus mažiausiai tris kartus.

— Žinote, Diskersonai, jei ne gėrimas, jūs jau veikiausiai būtumėt generolas.

Kapralas plačiai išsišiepė:

— Vadinasi, gerai, kad aš geriu, sere. Na, koks gi iš manęs generolas?

Stelas nusijuokė ir paklausė:

— Tai kas gi nutiko?

— Eikite paskui mane, generole, — tvirtai pareiškė Diskersonas. — Vaizdelis, kurį pamatysite, jums patiks.

Stelas taip ir padarė. Drauge su viršila Flin ir savo asmens sargybiniais jis užkopė paskui Diskersoną laiptais, nužingsniavo pro trejas susprogdintas duris ir atsidūrė didelėje patalpoje, labai primenančioje komandinį centrą.

— Čionai, generole, — pakvietė Diskersonas.

Stelas priėjo artyn ir išvydo… Maliką. Tasai buvo nebegyvas — akys išsprogusios, veidas pamėlynavęs, gerklę gniaužė metaliniai pirštai, priklausantys ledi Almandai Kanse-Džouns. Ji jau nebeatrodė žavinga. Plastikinė veido oda sutirpo nuo Maliko rankoje sustingusio energetinio pistoleto šūvio, atidengdama metalo ir plastiko skeletą. Tas reginys atrodė kažkoks nepadorus. Išliko tiktai lūpos, išlenktos it šypsenoj.

Kom-technikė Ču žvilgsniu palydėjo “Lizdą”, nykstantį hipererdvėje. Baisiai gaila, kad Sakalai išskrido, tačiau jie gavo naują pasiūlymą, o Friholdas negalėjo suteikti jiems nuolatinio prieglobsčio. “Tiek to, — pagalvojo Ču, nužvelgusi priešais išsirikiavusius monitorius, — reikalai ir be jų taisosi iš esmės. Kapitonė Boiko kaip reikiant aplopė orbitinės palydovų sistemos skyles. Be to, dabar orbitoje sukasi brigados transporteriai ir piratų kreiseris”. Ču užsikėlė kojas ant konsolės, atsilošė krėsle ir gurkštelėjo arbatos. Didžiuliam jos pasitenkinimui, gėrimas dar neatvėso.

Viršila Flin ir seržantas Stiksas sėdėjo atviroje kavinėje ir draugiškai tylėjo. Jiems už nugarų stūksojo chaotiškai išmėtyti Pirmojo kupolai ir pastatai. Priešaky iki pat mirguliuojančio senato kupolo plytėjo švarus smėlis. Tik ką baigėsi liūčių sezonas, vasara su savo karščiais dar neprasidėjo, oras buvo šiltas bei kvapnus. Retsykiais tai Stiksas, tai Flin kilsteldavo ant stalo stovintį butelį ir pripildydavo taures. Vienu žodžiu, abu paprasčiausiai mėgavosi gyvenimu.

Galiausiai Stiksas nutraukė tylą:

— Na, viršila, ir kas toliau?

Flin gūžtelėjo pečiais:

— Prisisprogsim?

— Aš ne apie gėrimą, — atsiliepė Stiksas. — Turiu omeny, ką jūs ketinate veikti? Išeisit į atsargą?

Flin nusijuokė:

— Aš? Tu tikriausiai juokauji?

Minutėlę patylėjęs, Stiksas paklausė:

— Vadinasi, pasiliksit?

Flin šliūkštelėjo sau į taurę dar truputį viskio ir nugėrė gurkšnelį.

— Turbūt… generolas sako, kad neišformuos brigados. Retsykiais bus galima netgi padirbėti kur nors papildomai. Kad neprarastume formos, — ji įsistebeilijo į tolimą horizontą. — Dabar mes turime už ką kovoti ir kur sugrįžti. O ką nusprendei tu?

Stiksas pažvelgė į senatą, žvilgantį saulės spinduliuose. Priešais juos stūksojo monumentas, pastatytas viršilos Komo ir kitų, žuvusių per roniečių antpuolį, garbei. Prieš įsitaisydami kavinėje, Stiksas ir Flin pagerbė kritusius draugus.

— Tiesą sakant, norėčiau turėti ir kitus namus, ne tik brigadą. Bet jie gali palaukti… Be to, kažkas juk turi sukiotis netoliese, kad jūs turėtumėt ant ko išliet savo pyktį.

Flin aiškiai patiko jo žodžiai, tačiau ji pasistengė neišsiduoti ir tik pašaipiai prunkštelėjo.

— Na, ir ką gi mes darysim, viršila, jei kas nors visgi išdrįs užpulti Friholdą? — pašaipiai paklausė Stiksas.

Flin išsišiepė ir kilstelėjo savo taurę.

— Nagi, tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — atspardysim jiems subines!

Šiltas, aromatingas vėjelis virpino ežero paviršių, plaikstė Olivijos plaukus ir skambino varpeliais, kybančiais verandos pakraštyje. Jų muzika harmoningai derėjo su saulės šviesos žaismu vandens paviršiuje. Stelas gurkšnojo kavą, mėgaudamasis Olivijos draugija ir aplink viešpataujančiu grožiu.

Olivija irgi buvo labai patenkinta, kad regi jį, kad jis čia, sveikas ir gyvas. Tačiau mergina žinojo, jog mylimasis sunerimęs: apie tai bylojo ir atšiauriai primerktos akys, ir šiek tiek įtempta poza. Generolo Stelo dar laukė vienas, paskutinis, mūšis, kuris turėjo įvykti čia ir dabar. Lengvi susirėmimai prasidėjo dar prie salotų ir užkandžių, o paskui kelis kartus tvykstelėjo per pietus — šalys tyrinėjo viena kitą. Dabar, kai desertas jau suvalgytas, išmušė lemiama valanda.

— Dėkoju už puikius pietus, — pratarė kapitonas leitenantas Džonas Polis Džounsas, linine servetėle nusišluostydamas lūpas ir atsilošdamas krėsle.

— Jūsų draugija jiems suteikė nepakartojamo žavesio, — kuo nuoširdžiausiai atsiliepė Olivija.

Ji sakė gryniausią tiesą. Nepaisant nedidelio žodžių mūšio, Džounsas pasirodė besąs labai įdomus ir malonus svetys.

Jo kreiseris pasiekė Friholdo orbitą vakar vakare. Valdžios atstovo vizitas nenustebino nei prezidento Bremo, nei generolo Stelo. “Intersistems” apkaltino Friholdą kompanijos būstinės užpuolimu, ir Imperijos valdžia atsiuntė savo įgaliotinį atlikti tyrimo.

Atliekamus laivus nebrangiai pardavė, visus asmenis, kuriuos galėjo apklausti, instruktavo, laivų žurnalus redagavo, kompiuterius perprogramavo ir legendai pritaikė tūkstančius kitų smulkmenų. Tačiau viskas buvo atlikta paskubomis ir vargiai galėjo ištverti kokį nors rimtesnį tyrimą. O jei byla visgi pasieks teismą, nieko gero nelauk. Bandymas išpešti informaciją iš elektroninių ledi Almandos Kanse-Džouns smegenų pavyko tik dalinai. Tad ką gi jie turėjo? Negyvą robotą ir Narsą, anaiptol netrokštantį būti Friholdo liudininku. Su tokiais “įrodymais” nėra nė menkiausio šanso laimėti bylą. Naršui leido sugrįžti į Fabriką, griežtai įsakę laikyti liežuvį už dantų. Ko gero, storulis tą draudimą sulaužė, bet dėl to beveik niekas nesikeitė.

Laukiant, kol nusileis šatlas, Stelą kamavo bloga nuojauta. O kai laivas atriedėjo pakilimo-nusileidimo juosta, sustojo, ir iš jo išlipo Džounsas, generolas sutriko galutinai — nebežinodamas, ar lengviau atsidusti, ar sudrebėti iš baimės. Po trumpo jų susitikimo Fabrike susidarė įspūdis, jog Džounsas toli gražu ne kvailas. Jeigu jis panorės, pakaks kelių valandų, kad jų legenda subyrėtų į gabalėlius.