William Dietz - Laisvės planeta

Staiga Stelą švystelėjo atgal — pilotas, ruošdamasis nusileidimui, įjungė manevrinius variklius. Laivas sudrebėjo, kovodamas su inercija, sumažino greitį ir, dusliai bilstelėjęs, nutūpė ant žemės.

— Įgulos ir savo vardu sveikinu jus, atvykusius į Kalę, — pasigirdo iš interkomo piloto balsas. — Čia truputį debesuota ir lyja, bet šiaipjau rytas tiesiog nuostabus. Kompanija “Kosminiai Savižudžiai” dėkoja, kad buvote su mumis, ir viliasi, jog puikiai praleisite laiką.

Nepaisydamas širdį gniaužiančios baimės, Stelas nejučia šyptelėjo. Paskui priėjo prie liuko, iššoko laukan, persivertė per galvą ir prigludo prie žemės, slėpdamasis už kažkokios mašinos nuolaužų. Virš galvos švilpė kulkos, rikošetu atšokdamos nuo laivo korpuso. Aplink Stelą išsislapstė kareiviai, o po to visi trumpais perbėgimais pajudėjo į priekį. Generolas atsigręžė ir išvydo, jog Narsas ne tiek iššoko, kiek išvirto iš laivo; matyt, Miuleris jį paprasčiausiai išstūmė. Paskui storulį nušoko ir inspektorius, pataikęs tiesiai ant administratoriaus ir tokiu būdu sušvelninęs savo kritimą.

Medikų komanda skubiai iškrovė šešetą neštuvų ir nubėgo į šalį — laivas pakilo ir akimirkai pakibo ore. Pilotas pasinaudojo šia galimybe, kad švinu palaistytų žemę aplinkui NZ. Jo varikliai pakėlė nuolaužų ir skeveldrų debesis šimto jardų spinduliu. O paskui laivas visu greičiu šovė aukštyn, stengdamasis pasislėpti saugiame kosmose. Žeme it griaustinis nusirito jo variklių kauksmas.

— Sveiki atvykę, generole.

Stelas staigiai atsigręžė ir išvydo greta stovinčią viršilą Flin. Jos šalmo antveidis buvo pakeltas, visas veidas išterliotas purvu, ir mergina labiau panėšėjo į fermerio dukrą, nei į brigadinį ypatingosios sudėties karininką.

— Mane atsiuntė majoras Vangas, sere.

— Gerai, — Stelas vargais negalais perrėkė kylančio laivo variklių kauksmą. — Neverskime majoro laukti.

Flin vinguriuodama nusivedė jį gatvėmis, nusėtomis stiklo šukėmis ir plytgaliais, tarp subombarduotų pastatų ir išvartytų mašinų. Jiems dukart teko sustoti ir slėptis nuo galingos sargybinių ugnies. Palaipsniui kautynių garsai artėjo, o besileidžiančių ir kylančių laivų riaumojimas tyko. Šen ir ten gulėjo nukautųjų lavonai. Didžioji dalis su “Intersistems Inkorporeited” šalmais, bet pasitaikė ir juodai apsirengusių brigados karių. Šių kūnų taip pat buvo nemažai.

Majoras Vangas savo komandinį punktą įkūrė bombos sprogimo išraustame piltuve. Jis pats sėdėjo ant sprogmenų dėžės ir kom-ryšio kanalais šaltakraujiškai dalino įsakymus. Sprogimas nuplėšė jam koją žemiau kelio, ir visa, kas iš jos liko, ilsėjosi ant atramos, suręstos iš plastikinės dėžės. Nuopjova tampriai suveržta kruvinu raiščiu. Greta, laukdami evakuacijos, gulėjo kiti sužeistieji. Technikai čia pat ardė sugedusį raketinį įrenginį, o virėjai atidarinėjo maisto pakuotes, stengdamiesi greitosiomis pagaminti kokį nors užkandį. Jie atrodė nepatenkinti: taip jau išėjo, kad visose pakuotėse buvo vien desertas.

Stelas ir Flin nusirito per piltuvo kraštą ir priėjo prie Vango.

— Sveiki, generole, — kreivai šyptelėjęs, pratarė tas. — Atleiskite, kad neatsistoju.

Stelas palingavo galvą:

— Po velnių, majore… Visi turi teisę atsipūsti.

Kurį laiką vyrai tylėdami žvelgė vienas į kitą, nepajėgdami žodžiais išreikšti juos užplūdusių jausmų.

Stelui nereikėjo sakyti, ką jis galvoja apie Vangą ir didvyrišką jo elgesį, — generolo žvilgsnis bylojo iškalbingiau už žodžius. Pirmasis tylą nutraukė Vangas:

— Ši planeta tikra kalė, sere. — Aplink netilo susišaudymas, sproginėjo granatos, skardėjo trumpi įsakymai — ir šiame fone medikai nešiojo sužeistuosius, o kareiviai rikiavosi gynybai. Vangas palingavo galvą. — Toks jausmas, tarsi kovotume su saviškiais, sere. Tas šunsnukis Malikas išmokė juos visų mūsų triukų.

— Jis atsiims, kas priklauso, — niūriai pažadėjo Stelas, iš visos širdies vildamasis, jog taip ir bus. — Jūs velniškai gerai padirbėjote, majore. O dabar aš jus pakeisiu. Sanitarai! — Du medikai nusileido į piltuvą, ir Stelas mostelėjo į Vangą. — Nuneškite jį į saugią vietą.

— Klausau, sere! — unisonu atsakė jie.

Generolas atsigręžė į Vangą, norėdamas su juo atsisveikinti, bet majoras jau gulėjo be sąmonės.

Ledi Almanda Kanse-Džouns vedžiojo akimis nuo kovinio displėjaus į Maliką ir atgal. Teko pripažinti, kad jis veikė labai meistriškai. Ji jau beveik valandą stebėjo, kaip pulkininkas įsakinėja. Žinoma, Malikas žmonių negailėjo, bet šiaip jau savo darbą atliko neblogai. Ir visgi, nelaimei, nepakankamai gerai. Šito jis niekada nesuprato — skirtingai nei ji. Antrosios brigados karių pasirodymas iš esmės keitė padėtį. Deramai vadovaujami, jie netrukus įveiks gynybos pasipriešinimą ir užims administracinį korpusą. O faktas, kad vadovavimo problemų jie neturi, nekėlė jokių abejonių. Ji apsiskaičiavo: Stelui pavyko likti gyvam. Nuo šios minties Almandą persmelkė bejėgiška pagieža. Ir, kas visų blogiausia, pirmininkas Olinas jau išvyko iš planetos mažyčiu greitaeigiu laivu. O drauge su juo dingo ir jos šansas įgyti laisvę. Netgi jei gynėjai sugebės įveikti brigadą, tokio fiasko jai niekada neatleis.

Maliko akys liepsnojo įtūžiu, jis šūkavo įsakymus kom-ryšiu, dėl menkiausios priežasties išdėdamas savo žmones į šuns dienas. Žvelgdama į jį pro pusiau primerktas blakstienas, Almanda galvojo apie tai, kaip šis vyras ją įžeidė. Ir ji iškentė, vildamasi, kad… bet jos viltims išsipildyti nelemta. Nuo šios minties kai kuriuose Kanse-Džouns kontūruose pašoko įtampa. Atsiliepdami maži energetiniai impulsai testavo gautą signalą ir grįžo į smegenis. Šios patvirtino, kad tokia reakcija atitinka esamas aplinkybes, ir davė įsakymą ją sustiprinti. Palaipsniui Almandą persmelkęs jausmas augo, susierzinimas virto pasipiktinimu, paskui įniršiu ir galiausiai įsiūčiu. O, koks nuostabus pojūtis! Ji nesikišo, kai aktyvavosi ir kitos programos dalys.

Stelas kilstelėjo prie akių binoklį ir pareguliavo ryškumą. Administracinis kompleksas akimirksniu priartėjo ir užpildė visą vaizdo ieškiklį. Stelas spustelėjo tolimačio mygtuką, ir atvaizdo centre pasirodė balta dėmelė. Sukdamas ratuką prietaiso šone, jis privertė dėmelę judėti; kas kartą, kai ji stabteldavo ties kuriuo nors objektu, apatinėje vaizdo dalyje pasirodydavo skaičius, atitinkantis juos skiriantį atstumą. Stelas beveik neabejojo, kad energetinė patranka paslėpta sugriautame pastate už tūkstančio jardų nuo čia. Jo įtarimas pasitvirtino, kai iš ten išsiveržė žydras spindulys ir įsmigo į pylimą maždaug už šimto jardų nuo generolo. Iš pradžių pakilo baltas debesis — išgaravo dirvoje buvęs vanduo. Paskui pylimas pradėjo lydytis ir sruventi. Ūmai jis pradingo visiškai, palikęs žydrosios ieties smūgiui du už pylimo prisiglaudusius karius. Trumpas tvyksnis, ir žmonės dingo, tarsi nė nebuvę. Iš jų belikę pelenai dar nespėjo nukristi žemėn, kai patranka pradėjo gręžtis, rinkdamasi kitą taikinį.

Stelas nusikeikė ir nuleido binoklį. Jie įstrigo čia, maždaug už dviejų tūkstančių j ardų nuo administracinio komplekso, ir būtent ši energetinė patranka neleido judėti į priekį. Šitokiu būdu brigadai teko susimokėti už tai, jog visi sunkieji pabūklai iškeliavo namo su transporteriais. Bet, tiesą sakant, Stelas neturėjo iš ko rinktis. Skrendant iš Fabriko, beveik visa brigada susigrūdo į vienintelį transportinį laivą, kuriame jiems buvo pakankamai ankšta ir be sunkiųjų pabūklų. Stelas krūptelėjo, išvydęs kitą žydrą tvyksnį ir pajutęs ore pasklidusį ozono kvapą. Tiesa, šįkart šauliams nepasisekė. Penki kariai spėjo pasislėpti už pastato, kurio sienų nepajėgė įveikti netgi toks galingas ginklas. Beliko vienintelė išeitis, nors Stelui ji labai nepatiko.