William Dietz - Laisvės planeta

Olinas pažadėjo: kai tik pavyks rasti patyrusius robototechnikos srities specialistus, draudimai, kurių prikaišiota įjos programą, bus panaikinti. Ir ji taps visiškai, absoliučiai laisva! Kaip žmonės, tik labiau… Galbūt Almanda Kanse-Džouns bus vienintelis iš tikrųjų laisvas robotas visame pasaulyje. Ir ji sugebės pasinaudoti savo laisve. Šiaip ar taip, skirtingai nei žmonės, jinai nemirtinga, o kai atsargoje turi amžinybę, gali pasiekti daug, labai daug. Be to, jinai tobula. Tokia tobula, kad būstinėje tiktai vienas žmogus žino, kas ledi Kanse-Džouns yra iš tiesų, — pirmininkas Olinas. Būtent jam Almanda turėtų būti dėkinga, jog išvydo dienos šviesą, ir būtent jisai netrukus padovanos jai laisvę. Ir kas, jei neilgai trukus po to jis netikėtai mirs? Ji galėtų pakoreguoti šiokius tokius įrašus, pašalinti kai kuriuos žmones, ir tuomet niekas niekada nesužinos, kad ji yra robotas. Tobulas Almandos lūpas nutvieskė šypsena.

Staiga kambario tylą perplėšė garsūs Maliko racijos šaukimai; ji drauge su drabužiais gulėjo ant krėslo. Malikas pasilenkė, paėmė raciją ir įjungė. Pasiklausė, nusikeikė ir staiga sviedė raciją per visą kambarį, pataikydamas tiesiai į veidrodį. Almandos atvaizdas suskilo į tūkstančius gabalėlių, ant grindų pažiro stiklo šukelės. Malikas stvėrė ją už rankos ir stipriai trūktelėjo į save.

— Vadinasi, tu įsitikinusi, kad Stelas nebegyvas? — paklausė jis.

Almanda vargais negalais prisivertė nepasipriešinti jam fiziškai.

— Taip, Peteri. Jis turi būti nebegyvas. Aš gi tau pasakojau, kad palikau generolą Fabriko paviršiuje su deguonies atsarga, skirta vos kelioms valandoms.

Malikas piktai išsišiepė:

— Nejaugi? Tuomet galbūt būsi tokia maloni ir paaiškinsi, koks laivynas artėja planetos link? Idiotai iš valdymo centro sako, kad ten piratai, — betgi mudu su tavimi žinom, jog, velniai rautų.. jog tenai gali būti tiktai Stelas! Niekas daugiau nesiryžtų tokiam žygiui!

Malikas stipriai ją pastūmė, ir Almanda nugriuvo ant grindų tarp stiklo šukių. Jeigu pulkininkas būtų buvęs atidesnis, jis, ko gero, būtų nustebęs, kad ji nesusipjaustė, ir pastebėjęs akyse žybtelėjusį įsiūtį. Tačiau Malikas buvo pernelyg užsiėmęs — jis skubiai vilkosi drabužius ir segėsi ginklus. Baigęs rengtis, pastvėrė nuo tualetinio stalelio Almandos raciją ir išbėgo iš miegamojo, pakeliui dalindamas įsakymus. Jis dar privers tą bukagalvį Stelą pasigailėti, jog tasai apskritai atsirado šiame pasaulyje.

Stelas nenuleido akių nuo ekrano, kuriame kas akimirką vis didėjo Kalės atvaizdas. Tinkamas pavadinimas, nusprendė generolas, bet dėl jo kalta toli gražu ne pati planeta. Ji atrodė nedidukė, ir žiūrėti beveik nebuvo į ką: milžiniški vandens plotai, šen ir ten išblaškyti rudi sausumos skutai ir baltų debesų potėpiai danguje. Kadaise tai buvo pats paprasčiausias, vidutiniškas pasaulėlis; bet, atvykus žmogui, viskas pasikeitė. Dabar planeta virto tikrų tikriausia tvirtove. Jos apsauga nusileido nebent žemiškajai. Stelo širdyje sukirbėjo abejonės. Gal jis apsiskaičiavo, ką nors pamiršo, padarė kurią nors iš tūkstančio galimų klaidų? Jis nugrūdo tas mintis gilyn, į tą atkampią vietelę, kur paprastai tūnodavo visos jo abejonės ir baimės. Viskas jau nuspręsta. Dabar beliko tik veikti.

Jis dirstelėjo į kovinį displėjų, atspindintį padėtį. Aštuonios žydros dėmelės — jų laivai — atrodė mažutėlaitės palyginti su dideliu geltonu planetos apskritimu. Stačiai absurdas: skruzdėlės, susiruošusios užpulti dramblį. Nuo šios minties Stelas šyptelėjo. Na, vadinasi, jis skrieja pagrindine skruzdėle — praeity piratų laivu “Keršytojas”, nūnai pervardintu į “Friholdo kerštą”, — kuriai vadovauja kapitonė Boiko. “Zulu” ir kiti du transporteriai su minimalia įgula iškeliavo į Friholdą. Su jais išskrido dar vienas iš piratų atimtas laivas, naujutėlaitis kreiseris, dabar vadinamas “Kovine sėkme”. Būtų gerai, kad jis pateisintų savo pavadinimą — jeigu transporteriai susitiks piratus arba roniečius, sėkmės jiems tikrai prireiks.

Stelui nebuvo lengva apsispręsti ir išsiųsti transporterius namo. Pagrindinė jų funkcija bei paskirtis — ginti priešo apsuptyje atsidūrusią brigadą, ko nepasakytum apie buvusį “Keršytoją”. Kita vertus, piratų laivai geriau ginkluoti, vadinasi, gali sėkmingiau apsiginti patys. Ši aplinkybė atriša rankas Sakalui, suteikdama galimybę jo perėmėjams pulti priešą, o ne ginti laivyną. Be to, jiems paprasčiausiai nepakako apmokytų žmonių, galinčių aptarnauti ir savus, ir iš piratų atimtus laivus. Dėl visų šių priežasčių Stelui, galima sakyti, pasirinkimo neliko. Be to, egzistavo dar vienas argumentas, kurio jis neminėjo niekam. Jeigu brigadai nepasiseks, Krasnovskis Friholdo gynybai turės bent jau transporterius ir piratų kreiserį. Akimirkai dingtelėjo mintis apie Oliviją. Laivų nedaug, bet… vis šis tas.

Stelas paskutinį kartą patikrino operacijos planą. Visų pirma, jo žinioje buvo “Friholdo kerštas”, trys kreiseriai ir transporteris, kuriuos brigadai maloniai perleido piratai. Šitie mūšyje iškovoti laivai ne tik pasižymėjo didžiule ugnies galia, bet ir užtikrino puikią priedangą. Narsas, be abejo, teisus: jei bus įrodyta, kad “Intersistems” būstinę užpuolė Friholdas, Imperijos valdžia sureaguos nedelsdama. Vadinasi, reikėjo sukurti įspūdį, jog Kalę atakuoja kažkas kitas. Kas? Aiškus reikalas — arba piratai, arba Antroji Ronų Imperija. Daugiau nėra kam.

Iš šių dviejų variantų buvo pasirinktas piratiškasis. Visų pirma, jie jau turi piratų laivus, antra, norint apsimesti roniečiais, reikėtų sugaišti velniažin kiek laiko. Be to, piratams Kalė buvo gardus kąsnelis, ir Imperijos valdžia veikiausiai patikės, kad planetą užpuolė būtent jie. Gal vėliau aukštieji ponai netgi nuspręs, kad jau metas trinktelti piratams per pirštus, — irgi neblogai. Ar, pavyzdžiui, valdžia gali pagalvoti, kad piratų Brolija suskilo, ir dalis jų nusprendė nubausti “Intersistems” už tai, kad toji pažeidė jų sandėrio sąlygas. Tad artėjant prie Kalės reikėjo elgtis piratiškai, išsidėstyti jiems būdinga kovine rikiuote, naudotis jų radijo dažniais ir panašiai.

O transporteriai užtikrins jų alibi. Stelas įsivaizdavo, kaip, sugrįžęs į Friholdą, pasakys Imperijos karininkui:

— Ne, sere, ką jūs! Pasak dokumentacijos, mes turime viso labo tris transporterius, ir, kaip matote, visi jie Friholdo orbitoje. Žinoma, mes turime ir tą kreiserį, kurį atėmėme iš piratų, betgi jūs veikiausiai nemanote, kad su tokiu laivynu drįstume užpulti “Intersistems”?

Nuo šios minties Stelas šyptelėjo. Norint, kad jų pasakaitėmis patikėtų, reikės atsikratyti likusiųjų piratų laivų — jei, žinoma, jie po šio mūšio apskritai liks gyvi. Aišku, “Intersistems” supras, kas nutiko iš tiesų, bet… ar įstengs įrodyti? Štai, pavyzdžiui, jis tiksliai žino, kad “Intersistems” ketina pasiglemžti Friholdą. Ir kas iš to? Kaip sakė Narsas, žinojimas ir įrodymai — skirtingi dalykai.

Be piratų laivų su jais skriejo užmaskuotas Sakalo “Lizdas” ir dvi senos “geldos”, dalyvavusios mūšyje su Drago. Iš viso aštuoni laivai, nors visai netrukus liks tiktai šeši. Stelas pažvelgė į Boiko, mintyse pažymėjęs, kad ji atrodo labai įsitempusi. Jis nusišypsojo, kapitonė automatiškai atsakė jam tuo pačiu.

— Visi laivai užėmė savo pozicijas ir yra pasirengę atakai, sere.

— Ačiū, kapitone, — atsakė Stelas ir vėl pažvelgė į kovinį displėjų.

Dabar nuo planetos paviršiaus vienas po kito kilo maži raudoni taškeliai. Priešininko perėmėjai. “Gerai, — pagalvojo Stelas.