William Dietz - Laisvės planeta

Kai kitame konteinerio gale žarna pradėjo siurbti rūdos gabalus, Stelas pajuto vibraciją. Iš pradžių jis nesuprato, kas vyksta, bet netrukus pastebėjo, kad visas krovinys pajudėjo į vieną pusę, ir suvokė, koks čia reikalas. Ypač kai sumojo, kad ir jį patį tempia ta pačia kryptimi. Jeigu jie nieko nedarys, be to, nedelsdami, juos paprasčiausiai įsiurbs drauge su rūda.

— Seržante Stiksai!

— Taip, sere!

— Man reikia dar vienų durų.

— Kur, sere?

— Kur nors arčiau paskuigalio. Ir skubiau, kol mes dar galime priešintis traukai.

— Klausau, sere. Gomesai, pasirengęs?

— Tvarkelė, seržante, dar vienerios durys, supratau.

Gomesas liuoktelėjo link paskuigalio ir prisitvirtino prie korpuso, kad galėtų daugmaž stabiliai išlaikyti raketinį įrenginį.

— Visiems priglusti prie korpuso! — įsakė Stelas — melsdamasis, kad koks nors didelis rūdos gabalas nepataikytų į raketinį įrenginį sukeldamas nesavalaikį sprogimą.

Dėl rūdos minkštumo tokia baigtis buvo menkai tikėtina, tačiau įmanoma. Tvykstelėjo galingas pliūpsnis, lydimas kurtinančio griausmo ir virpesio. Laimei, niekas nenukentėjo. Stelas pastebėjo, kad vibracija, susijusi su siurbiančios žarnos veikla, liovėsi. Stiksas nuplaukė į paskuigalį ir patvirtino, jog vakuuminis siurblys nebeveikia. Be to, jis pranešė, kad toje vietoje, kur pataikė raketa, metaliniame korpuse pasirodė tik nedidelė dėmė. Nieko nuostabaus. Mėginti pramušti angą plieniniame korpuse su mini-raketiniu įrenginiu tolygu bandyti sugriauti namą, šaudant į jį iš žaislinio orinio šautuvo. Ir visgi Stelą persmelkė aštri neviltis — jis nė akimirkai nepamiršo, kiek mažai jam beliko oro.

Į galvą nešovė jokia geresnė mintis, ir generolas įsakė Gomesui pakartoti bandymą. Pasikvietė Stiksą ir liepė jam pamėginti susisiekti su kuo nors radijo ryšiu. Žinoma, menkai tikėtina, kad krovininio laivo įgula sektų būtent šį specifinį kanalą, tačiau pamėginti vertėjo.

Gomesas ne itin sėkmingai iššovė dar du kartus, ir raketos baigėsi. Beliko tos, kurias nešėjo bičiuliai. Šaulys vieną po kitos susprogdino jas į korpusą, stengdamasis pataikyti į tą pačią vietą, tačiau taikytis trukdė aplink plūduriuojanti rūda. Stiksas vėl nusklendė į paskuigalį ir pranešė, jog korpuso dėmė jau švyti raudonai, o kai Gomesui beliko viso labo dvi raketos, šarve išsižiojo skylė. Pro ją akimirksniu išlėkė visa rūda ir Fabriko oro likučiai. Laimei, žmonių, prisitvirtinusių lynais, toks pat likimas neištiko.

Stelas lengviau atsiduso ir suriko:

— Gyviau, gyviau! Lauk iš čia!

Nė vienam nereikėjo kartoti du sykius. Visi atsisegė lynus, nusklendė link angos ir vienas po kito nėrė laukan, stengdamiesi nepaliesti vis dar raudonai žioruojančių kraštų. Atsidūręs išorėje, Stelas įsitvėrė į stabilizatorių ir apsidairė. Sunkiai alsuodamas, išsekintas pastangų, kurių prireikė išsivadavimui iš konteinerio, jis pamėgino įžiūrėti, kokie mechanizmai juos supa, bet kažkodėl niekaip negalėjo to padaryti. Šalmo viduje pasigirdo dūzgimas. Stelas suprato, kad šis garsas susijęs su kažkokiu labai svarbiu dalyku, tačiau neįstengė prisiminti, kokiu būtent. Kažką reikia daryti su oru? O gal metas keltis? Ak, jis taip pavargo. “Leiskite dar pusvalandžiuką pasnausti”, — pagalvojo Stelas ir, nebepajėgdamas kovoti, prasmego į tamsą. Stabilizatorių glėbiančios rankos nusilpo, pirštai vienas po kito atsigniaužė, ir generolas lėtai nusklendė šalin.

Stelas atsitokėjo nuo pragariško galvos skausmo. Maža to — kažkas purtė jį už peties, garsiai šaukdamas vardu.

— Markai… Pabusk… Deguonies trūkumas — dar ne priežastis voliotis ištisą dieną.

Staiga jis išties panoro pabusti, skatinamas vienintelio tikslo: sužinoti, kas jo kankintojas, ir pribaigti niekšą. Stelas iš pradžių pramerkė vieną akį, paskui kitą. Ir išvydo prie jo palinkusią buvusią bičiulę ir būsimą leitenantę Samantą Aną Mouzli. Jos lūpas iškreipė negailestinga šypsena.

— Na, pagaliau, — pareiškė moteris. — Asmeniškai aš net neketinau patikėti visais tais plepalais, neva tau baigėsi oras. Man regis, tave paprasčiausiai kamuoja pagirios.

Stelas dejuodamas atsisėdo, nukorę nuo gulto kojas ir apsidairė. Taip, viskas aišku. Jis yra savo kajutėje, transporteryje “Zulu”, tačiau visai neseniai sapnavo… Aha, neva guli atvirame karste, nepajėgdamas pakrutėti, o robotai beria jam ant krūtinės rūdą. Sulig kiekvienu kastuvų mostu rūda slegia vis labiau, ir galiausiai jis net nebeįstengia kvėpuoti. Po velniais, dar nežinia, kas blogiau — sapnas ar pabudimas. Generolas atsistojo ir perliejo Sem žudančiu žvilgsniu. Jokios naudos. Ji užsirūkė cigaretę ir atsilošė krėsle.

Stelas nusliūkino į vonios kambarį apsišlakstė veidą ir įsistebeilijo į veidrodį, apžiūrinėdamas savo krauju pasruvusias akis. Vadinasi, jis dar gyvas. Įsitikinęs šiuo ganėtinai svarbiu faktu, pasirausė savo daiktų krepšyje, surado skausmą malšinančias tabletes, prarijo keturias išsyk ir užgėrė vandeniu. Grįžo į kajutę, atsisėdo ant gulto ir paėmė iš Sem rankų puodelį garuojančios kavos. Gurkštelėjo ir su malonumu pajuto, kaip šiluma skverbiasi į skrandį ir išplinta po visą kūną.

— Tu, — kimiai išspaudė jis, — tiesiog sadiste.

— O tu, — kuo rimčiausiai atsiliepė jinai, — vos neiškeliavai į aną pasaulį. Aš per tave kone išsikrausčiau iš proto.

— Leisk papasakoti, kaip viskas vyko. Aš vos nenumiriau… ir, rodydama savo rūpestį… tu pradėjai mane kankinti.

— Iš dalies, — pripažino Sem. — Bet taip jau išėjo, kad kažkam reikėjo priimti kelis svarbius sprendimus, o generolu čia vadina būtent tave.

Staiga plūstelėjo prisiminimai. Stelas palingavo galvą.

— O reikėtų vadinti idiotu, — tarstelėjo jis.

— Liaukis. Šitaip galėjo nutikti bet kam. Ir, be abejo, be tavęs jie visi vargu bau būtų išsikrapštę iš ten gyvi. Man nelabai norisi pripažinti, tačiau… Šauniai sugalvota — pasinaudoti krovininiu konteineriu. Ir taip manau ne aš viena. Paklausius Miulerio, tu stačiai genijus. Šiaip ar taip, mes turime šansą pataisyti savo reikalus, — Samanta atsistojo. — Po pusvalandžio kajutkompanijoje pasitarimas… Ar įstengsi ateiti?

Jis linktelėjo.

— Ateisiu.

— Gerai, — nusišypsojo Sem.

Pasilenkė, švelniai pabučiavo jį į lūpas ir išėjo.

Per likusį pusvalandį Stelas kruopščiai nusiskuto veidą ir galvą, apsivilko švarią uniformą, suvalgė didžiulį sumuštinį ir išgėrė puodelį stimuliuojančio gėrimo. Ir pasijuto kur kas geriau — beveik puikiai. Kaip sakydavo Bulius Štromas: “Sūneli, kad pasijustum puikiai, retsykiais turi jaustis blogai”.

Jam įėjus į kajutkompaniją, viršila Flin riktelėjo:

— Stot!

Visi tučtuojau pašoko ir sustingo “ramiai”. Visi, išskyrus Vilsoną Narsą. Tasai sėdėjo, vargais negalais įsispraudęs į krėslą, ir niauriai stebeilijo į grindis.

Stelas linktelėjo Flin ir delnu perbraukė seną ąžuolinį barą. Išvydęs Narsą, leido sau šyptelėti iš pasitenkinimo. “Kažkas nesėdėjo rankas sudėjęs”, — pagalvojo generolas, įsitaisydamas krėsle.

— Laisvai, — tarstelėjo Stelas, ir visi susėdo į savo vietas.

Čia susirinko Boiko, Nišita ir Kosto, o taip pat Sakalas su keliais vyresniaisiais pilotais, majoras Vangas, Samanta ir Miuleris. Likusias vietas užėmė vyresnieji karininkai. Puiku. Kajutkompanijoje yra visi, kurie turi būti, vadinasi, niekas rimtai nenukentėjo. Stelas neklausinėjo, kaip baigėsi susirėmimas su piratais