William Dietz - Laisvės planeta

Stelas nužvelgė susirinkusiųjų veidus, stengdamasis suprasti, ar jie suvokia, kokios gali būti tokio apsisprendimo pasekmės. Kaina netgi sėkmės atveju gali būti pernelyg aukšta. Miuleris jam atsakė tiesiu, atviru žvilgsniu, lyg sakydamas:

— Taip, aš suprantu, kuo viskas gali baigtis. Bet kito kelio nėra, tai aišku, kaip dukart su keturi.

Samanta užgesino eilinę cigaretę ir šyptelėjo, tarytum norėdama pasakyti:

— Aš — už.

Sakalas akimirkai atplėšė akis nuo lubų ir linktelėjo. Boiko pažvelgė į savo draugus kapitonus, paskui vėl į Stelą ir nusišypsojo — veikiausiai pirmąkart per kelias savaites.

— Jie pasiruošę, generole.

Stelas irgi nusišypsojo.

— Na, tokiu atveju mes negalime jų nuvilti, teisingai, kapitone?

Per kambarį nusirito nervingo juoko banga.

— Jūs išprotėjote! — Vilsonas Narsas dairėsi į šalis, tarsi netikėtai supratęs, jog pateko į pamišėlių rankas. — Planeta, kurioje įsikūrė būstinė, — tikra tvirtovė. Erdvėje aplink ją knibždėte knibžda ginkluotos orbitinės platformos. Prasiveržti pro jas ir likti gyvam paprasčiausiai neįmanoma. Bet net jeigu jums pavyktų… Antžeminė apsauga ginkluota ne prasčiau už jus. Ir galiausiai, — pergalingai užbaigė jis, — netgi jei jūs nugalėsite, jus užgrius visa Imperijos galia!

Stelas pritardamas linktelėjo.

— Puiki analizė, administratoriau Narsai. Sutinku, skverbdamiesi į tą planetą, mes turėsim problemų. Tačiau esu tikras, jog galim tikėtis jūsų pagalbos.

— Niekada! — karštai šūktelėjo Narsas.

Stelas filosofiškai gūžtelėjo pečiais.

— Kaip pageidausite. Viršila!

— Taip, sere! — pašokdama atsiliepė Flin.

— Įsakykite išvesti suimtąjį.

— Klausau, sere! — ji davė ženklą prie durų stovintiems kareiviams.

— Ir dar štai kas, viršila Flin, — pridūrė Stelas. — Pasirūpinkite, kad, mūšiui prasidėjus, pilietis Narsas atsidurtų priešakiniame paties pirmo laivo skyriuje.

— Klausau, sere! — pašaipiai atsiliepė Flin ir pažvelgė į karius.

— Išveskite jį!

Kai blykštantis Narsas pradingo už durų, Stelas grįžo prie brigados reikalų.

— Kapitone Mouzli, kiek suprantu, jūs atlikote jums pavestą užduotį?

— Tikrai taip, sere.

— Tiems, kurie galbūt nežino, — Stelas dirstelėjo į Miulerį ir Sakalą, — pranešu, jog kapitonė Mouzli — brigados žvalgybos karininkė. Neilgai trukus po to, kai mes susitarėme su Sakalo Sakalais ir apleidome Endo, aš pasiunčiau ją pasižvalgyti į “Intersistems” būstinę. Ne todėl, kad būčiau buvęs neišpasakytai įžvalgus, o paprasčiausiai laikydamasis senos kariškių taisyklės stengtis kuo daugiau sužinoti apie savo priešininką. Kapitonė ne tik atliko užduotį bet ir sugrįžo pačiu laiku, kad atgabentų čionai mūsų bičiulį Narsą. Klausomės jūsų ataskaitos, kapitone.

— Taip, sere, — atsiliepė Samanta ir susikaupusi rimtai apžvelgė visus sėdinčius už stalo. — Kaip jau minėjo generolas Stelas, aš gavau įsakymą išžvalgyti “Intersistems” būstinę. Man pavyko įsiskverbti į ją, gavus laikiną antrojo piloto darbą viename laive, aplink planetą vežiojančiame VIP-personas. Tokiu būdu aš du kartus apsilankiau paviršiuje, — ji trumpam nutilo, tarsi mintyse peržvelgtų viską, ką tenai pamatė. — Trumpiau tariant, Narsas iš tiesų gana tiksliai nusakė padėtį. “Intersistems” pilotai ne šiaip sau planetą praminė Kale — savo pavadinimą ji pelnė dėl navigacinių sunkumų, susijusių su milžinišku ginkluotų orbitinių platformų kiekiu.

Sem atsistojo ir priėjo prie plonyčio pilko skydo, dengiančio didžiąją vienos pertvaros dalį. Paėmė elektropieštuką ir skubiai nubraižė planetos schemą, apjuostą tankiu šiluminiam spinduliavimui jautrių minų sluoksniu. Linijos, kurias pilkame paviršiuje paliko pieštukas, nušvito žydrai.

— Nėra reikalo aiškinti, kad minų laukas — svarbiausia mūsų problema. Per j į nutiestas saugus kelias — deja, toks sudėtingas ir painus, jog be kompiuterio jo neįveiki Gaila, bet šitos programos kopijos kiekvienam žingsny nesimėto, — kreivai šyptelėjusi užbaigė jinai.

Pokštą palydėjo visuotinis juokas. Kai visi apsiramino, Samanta pažvelgė į Sakalą.

— Tarkime, mums pavyks prasiskverbti pro minų lauką ir išlikti gyviems. Toliau — kad, neduok Dieve, neimtume nuobodžiauti, — mūsų laivus pasitiks galybė perėmėjų. Tikslaus skaičiaus įvardinti negaliu, bet galiu prisiekti, kad jų kur kas daugiau, negu mūsų.

Jei Sakalas ir sunerimo, tai niekuo neišsidavė, o jo vyresnioji pilotė Karia ištaisė grimasą — parodydama, ką galvoja apie tą kiekybinę persvarą. Sem irgi nusišypsojo ir nusigręžė į savo schemą.

— Jeigu įveiksime minų lauką ir nusikratysime perėmėjų, paviršiuje mūsų lauks itin karštas sutikimas. Nors apskritai skaičiumi mes daugmaž dvigubai pranokstam jų saugumo pajėgas, dauguma administracijos darbuotojų praėjo karinius apmokymus ir gali būti vertinami kaip operatyvinis rezervas. Ir, žinoma, Narsas anaiptol nejuokavo sakydamas, jog gynėjai puikiai apmokyti ir ginkluoti, — ji nutilo, o po sekundėlės pakėlė į Stelą užuojautos bei kartėlio kupinas akis. — Bijau, niekas nenustebs, jei pasakysiu, kad nelabai seniai jiems vadovauti pradėjo… pulkininkas Malikas.

Visų žvilgsniai nukrypo į Stelą; netgi Miuleris buvo girdėjęs apie išdaviką. Stelas tylėjo. Išgirdus Maliko pavardę, jį užliejo neapykantos, įniršio ir pasibjaurėjimo banga. Paskui ji nuslūgo, palikdama kažkokį užbaigtumo pojūtį. Įvykiai vystosi ratu, ir dabar jų su Maliku laukia kitas susitikimas. Paskutinis. Stelas šyptelėjo, ir Miulerio nugara nuėjo pagaugais: šioje šypsenoje nebuvo linksmumo, tik pasitenkinimas plėšrūno, galų gale pavijusio savo auką.

Malikas gulėjo ant nugaros, pro primerktus vokus stebėdamas ledi Kanse-Džouns ir per šnerves pūsdamas dūmus, lėtai kylančius į palubę. Ilgas pelenų stulpelis nuo cigaretės nukrito ant prašmatnios paklodės, bet Malikas nieko nepastebėjo — jis susižavėjęs žiūrėjo į nuogutėlaitę Almandą. Beje, ji buvo užsiėmusi tuo pačiu. Sėdėdama prieš didžiulį, visą sieną užimantį veidrodį, gražuolė colis po colio studijavo savo stulbinantį kūną. Švelniai jį lytėjo ir glostė, tarsi tikrindama, ar nėra pažeidimų.

Jie tik ką baigė mėgautis meilės malonumais, ir Malikas atsipalaidavo, jausdamasis stebėtinai kupinas gyvybės. Kaip ir visuomet, viskas praėjo sklandžiai, bet, irgi kaip visuomet, liko kažkokio keisto nepasitenkinimo pojūtis, kurio kilmės pulkininkas nesuprato. Su kitomis moterimis jis patirdavo ne tik orgazmą, bet ir emocinį pasitenkinimą. Užvaldęs jas, pasijusdavo stiprus ir neįveikiamas. Ir, svarbiausia, būtent nuo jo priklausė viskas — ir poza, ir tempas, ir kulminacinė akimirka. Bet su šita kale viskas buvo kitaip. Kai tik jų kūnai susiliedavo, jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu prarasdavo kontrolę, ir viską spręsdavo tiktai ji. Taip nutikdavo visuomet, ir, nieko negalėdamas pakeisti, Malikas tiesiog kraustėsi iš proto.

Jausdama jo žvilgsnį, Almanda patyrė pasitenkinimą. Kaip ir visi vyriškiai, Malikas jos geidė, ir šiuo metu jo troškimas sutapo sujos ketinimais. Tačiau greit, labai greit viskas pasikeis. Šiaip ar taip, jai pasisekė ten, kur kiti nepešė nieko, ir netrukus ji sulauks dosnaus atlygio. Tuomet tik nuo jos vienos priklausys šio vyro likimas, ir jos asmeninis taip pat, nes Almanda gaus laisvę! Visu kūnu iki pat pirštų galiukų nusruveno susijaudinimo šiurpuliai — elektroninės smegenys sukūrė mažutėlaitį įtampos šuolį sidabriniuose jos nervų sistemos kontūruose.