William Dietz - Laisvės planeta

Serija "Pasaulinės fantastikos Aukso fondas", 251 tomas

Serija įkurta 1990 m.

William Dietz

FREEHOLD

New York, Ballantine books, 2000

UDK 820(73)-3

Di-148

www.eridanas.lt

ISBN 9955-10-041-9

Copyright © by William Dietz, 1997

Cover art copyright © by Boris Vallejo, 1994

Vertimas į lietuvių kalbą ©,

leidykla "Eridanas", 2002

Friholdo saulė liepsnojo taip pašėlusiai, jog mažame surenkamame meteorologų namelyje buvo karšta it krosnyje. Veikiantis kondicionierius negelbėjo, ir Bremo veidu upeliais žliaugė prakaitas. Galų gale trumpoki, bet labai vikrūs pirštai atliko paskutinę operaciją, ir žmogus dejuodamas išsitiesė. Skaudėjo ir maudė visą kūną. Sunku net įsivaizduoti — išsėdėti susilenkus kelias valandas iš eilės.

Didžiausia problema vis ta pati — smėlis. Smėlis smelkėsi į visus plyšius, smėlis gadino aparatūrą; pavyzdžiui, šį kartą nukentėjo jungimo dėžutė. Tas nelemtas smėlis kažkokiu būdu įsigudrino įsiskverbti į hermetiškai uždarytą dėžutę ir kaupėsi joje tol, kol užtrumpino-pusę meteoprietaisų. O Friholde be meteorologinių suvestinių neišgyvent.

Bremas užsimetė ant nugaros instrumentų kuprinę ir atlošė pečius. Užsidėjo poliarizuotus akinius, susisagstė apsauginį kostiumą, patikrino šautuvą ir žengė iš meteorologų namelio stačiai į smėlio viesulą. Jam už nugaros šnypšdamos užsivėrė durys. Keikdamas viską pasaulyje, žmogus ėmė kopti pirmosios kopos šlaitu ir jau pusiaukelėje pajuto, kaip iš nuovargio maudžia kojas. O juk toliau bus dar blogiau — nors dienelė, vertinant čionykščiais matais, pasitaikė, galima sakyti, netgi labai nebloga. Vėjas pastovus, maždaug penkiolikos mylių per sekundę, tik retsykiais gūsiai siekia trisdešimt, o temperatūra visai žema — keturiasdešimt penki laipsniai pavėsyje, jei, žinia, pavyktų aptikti kokį nors pavėsį.

Nepaisant vėsinamo oro, cirkuliuojančio kostiumo viduje, paskutinieji žingsniai iki kopos viršūnės buvo itin sunkūs. Bremas stabtelėjo atsikvėpti, paskutiniais žodžiais keikdamas save už tai, jog į kelią leidosi pėsčiomis. Noriu palaikyti formą, paaiškino jis žmonai. Na, argi ne kvailystė? Kitą kartą būtinai važiuos mašina. Jis perdėm automatiškai nužvelgė horizontą. Smėlio audros, didžiuliai šernai, kuriuos čia vadina smėlininkais… ar maža kas gali kelti grėsmę keliautojui, kuris bent akimirkai pamirš atsargumą? Iš pradžių Bremui pasidingojo, kad jisai regi miražą — reiškinį pakankamai įprastą Friholde, tačiau širdies gilumoje išsyk suprato, jog čia visai kas kita. Pernelyg jau realiai atrodė į dangų kylantys, vėjo genami dūmai, be to, pranyko ir charakteringas gyvenvietę juosiančio jėgos lauko virpėjimas. Kažkas nutiko, tai neabejotina.

Bremas pasileido bėgte, šuoliais leisdamasis nuo vienos kopos ir tučtuojau paknopstom ropšdamasis į kitą. Kojos klimpo minkštame smėlyje, alsavimas sutankėjo, o širdį sugniaužė kapų šaltis. Kai vyriškis pradėjo kopti paskutiniuoju šlaitu, širdis ėmė daužytis it pašėlusi. Jis įdėmiai žvelgė tenai, kur smėlis susiliejo su dangum.

Kaip ir visas Friholdo darbininkų gyvenvietes, Nuostabiąją pastatė didelėje apvalioje įduboje žemiau vidutinio planetos paviršiaus lygio. Tą daugmaž dešijnties mylių skersmens lomą kirto požeminė upė, išnyranti į paviršių pietinėje kaimelio dalyje ir išnykstanti šiauriniame. Įdubą iš visų pusių juosė status vėjo supustyto smėlio pylimas.

Kelias paskutiniąsias pylimo pėdas Bremas įveikė šliaužte, prigludęs prie smėlio, kad jo silueto nesimatytų dangaus fone. Seržantas Sandersonas, pulko instruktorius, treniravęs juos Bremo tėvynėje, Naujojoje Britanijoje, būtų galėjęs didžiuotis savo mokiniu. Bremas tarsi išgirdo Sanderso šūksnį: “Nekišk nosies, vaikine, jei nori likti gyvas!”

Štai jis ir nekišo, atsargiai šliauždamas link paties pylimo krašto. Ore tvyrojo degančio plastiko ir gumos dvokas. Dūmus, kamuoliais kylančius į dangų, pastvėrė ir nunešė vėjas. Prislopinti šūvių garsai patvirtino blogiausius Bremo įtarimus. Rangydamasis it gyvatė jis prišliaužė prie pat pylimo krašto, iš futliaro, kybančio ant krūtinės, išsitraukė stereokamerą ir priglaudė prie akių vaizdo ieškiklį. Spustelėjo automatinio ryškumo mygtuką — ir krūptelėjo, kai siaubinga kruvinų skerdynių scena ūmai priartėjo. Kažkuri jo sąmonės dalis sudrebėjo iš siaubo ir skausmo, užtai kita, ilgus metus treniruota bei mokyta, prisiminė, jog reikia įjungti kamerą ir užfiksuoti viską, ką regi.

Gręžiodamas kamerą į šalis, Bremas netruko suprasti, jog kautynės beveik baigėsi. { akis krito aptriušęs, pajuodęs piratų šatlas, kūpsantis pagrindinės aikštės centre nelyginant koks piktas dievas, siunčiantis į mūšį savo demonus. Aplink šatlą sūkuriavo garas bei dūmai. Visur šmižinėjo piratai, tai išnyrantys iš dūmų, tai vėl pranykstantys juose. Dauguma krovė į laivą prisigrobtą turtą, ir tik keletas dar laistė ugnimi saujelę išlikusių gynėja

Širdis liuoktelėjo aukštyn, kai kamera stabtelėjo ties paskutiniųjų Bremo draugų bei kaimynų veidais. Jie atsišaudė, prisiglaudę už paskubomis suręstos barikados. Ne, ne suręstos! Bremas mėšlungiškai nurijo seiles ir nusigręžė suvokęs, jog ta barikada — tiesiog kūnų krūva. Ten gulėjo tie, kurie dar visai neseniai buvo jo draugais. Ir visgi jis prisivertė žiūrėti, nes suprato esąs vienintelis viso šito siaubo liudininkas. Bremas vylėsi, jog kamera išsaugos užfiksuotus vaizdus, o įrašas pagelbės kitiems išvengti panašios lemties.

Štai kodėl jis daugiau nebesigręžiojo. Ir pamatė, kaip septyniasdešimtmečio Slimo Hano krūtinę pervėrė dvi kulkos, bet senis per kažkokį stebuklą visgi įstengė suvaryti durklą piratui į gerklę, kaip sykis truputį aukščiau apsauginio kostiumo. Išvydo, kaip dešimtmečiai dvyniai Bariai taikosi ir pleškina iš šautuvų, dvigubai didesnių už juos pačius, ir kaip galiausiai juos pakerta energetinė iškrova. O kai piratai persirito per barikadą ir susiruošė prievartauti Bremo žmoną bei dukrą, jo skruostais nusirito ašaros.

Kamera supypsėjo pranešdama, jog baigėsi juosta. Bremas skubiai išsitraukė iš kišenės savo asmeninį lokacinį švyturėlį, įjungė jį, įmetė drauge su kamera į atmosferos įtakai atsparų maišą ir užkasė giliai į smėlį. Dabar įrašą neabejotinai suras. Paskui vyriškis atsistojo — jau nebesirūpindamas, kad jo silueto nesimatytų dangaus fone, ir nusviedė šalin maišą su instrumentais. Sekinančios treniruotės nepraėjo veltui — jis tapo itin taikliu šauliu. Bremas priglaudė prie peties šautuvą, nubraukė ašaras, uoliai prisitaikė ir… be galo atidžiai nušovė iš pradžių dukrą, o paskui žmoną. Tada, sukiodamas šautuvą į šalis, metodiškai nudėjo aplink susigrūdusius ir jau pusiau išsirengusius piratus.

Akimirkai stabtelėjo, įsitikino, kad gyvųjų nebeliko nė vieno, nirštai suklykė ir, kratydamas ginklą, nubėgo pylimo šlaitu žemyn.

Stelas stovėjo prie lango, sunėręs rankas už nugaros, — aukštas, grakštus siluetas švelnios tolimos Amo saulės fone. Žalių akių žvilgsnis nenuilsdamas stebėjo apačioje plytinčią aikštelę, kur vyko rikiuotės pratybos. Žinia, aikštelė nelabai tiko tokiems užsiėmimams. Dar visai neseniai joje rikiavosi mašinos su oro pagalve. Bet, savaime suprantama, aikštelėje marširuojantiems kariams šis faktas rūpėjo mažiausiai. Jie nekentė rikiuotės pratybų — kad ir kur jos vyktų. Negausūs veteranai atrodė nuobodžiaujantys ir mažumą įsižeidę, o nepatyrę rekrutai iš baimės ir jaudulio nuolat nepataikė į koją. Bet, kad ir kaip ten būtų, jie privalo išmokti veikti darniai, funkcionuoti lyg vieningas organizmas, vykdyti įsakymus ir neuždavinėti klausimų. Todėl, siekiant šio tikslo, per tūkstančius metų niekas nesugalvojo nieko geriau už marširavimą.