Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

Versta iš: Terry Pratchett

The Wee Free Men

A Story of Discworld

Corgi Books, London, 2004

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Iliustravo Paulas Kidby

Knyga pirmąkart išleista 2003 m. Didžiojoje Britanijoje. Išleido “Doubleday“, leidyklos “Random House Children’s Books“ padalinys

Terry Pratchetto teisė būti pripažintam šio kūrinio autoriumi patvirtinta pagal 1988 m. Autorinių teisių, projektų ir patentų aktą

© Terry ir Lyn Pratchett, 2003

© Viršelis, iliustracijos, Paul Kidby, 2003

© Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla “Garnelis“, 2007

Anotacija

Fėjų ir elfų karalienė bando įsiveržti į Plokščiąjį pasaulį, grobdama vaikus ir skverbdamasi į sapnus. Iš mažųjų laisvūnų, Nakų Makfiglu, devynmetė Marlinė Skauduolė sužino, kad paveldėjo antgamtines galias iš velionės senelės, Kreidžemio raganos. Kai karalienė pagrobia Marlinės jaunėlį brolį, mergaitė su Nakais Makfiglais iškeliauja į Fėjų šalį jo susigrąžinti.

“Mažieji laisvūnai“ — nepaprastai talentingai parašyta pasaulinę šlovę pelniusio anglų kūrėjo Terio Pračeto knyga, kupina sąmojaus, išradingų nuotykių, įspūdingų vaizdų ir spalvingų, nepamirštamų personažų. Kaip ir daugelio kitų vaikams ir suaugusiesiems sukurtų T. Pračeto kūrinių, šios knygos veiksmas vyksta įspūdingame paties autoriaus sugalvotame Plokščiajame pasaulyje. Skiriama vaikams, tačiau knyga tikrai sužavės įvairaus amžiaus skaitytojus.

Devynerių Marlinei dingo broliukas, beveik neabejojama, jog šis įvykis susijęs su burtais. Netikėtai pasirodę žalioji pabaisa ir raitelis be galvos tėra baisi visos šios istorijos pradžia. Norėdama susigrąžinti broliuką, Marlinė privalės patekti į stebuklingą burtų pasaulį, iš kurio dar niekas nėra grįžęs.

Tai šalis, kurioje išsipildo baisūs sapnai, kur girdėti visi baisiausi balsai iš po lovos, kur nesenstama ir neaugama, kur pasakos virsta tikrove. Tai fėjų ir elfų karalienės valdos; šioje šalyje visada žiema, ją saugo šunys ugnies akimis ir skustuvų dantimis.

Tačiau mergaitė ne viena. Į pagalbą jai skuba MAŽIEJI LAISVŪNAI — mušeikos, keikūnai, vagišiai, mažyčiai raudonplaukiai žmogeliukai, išvaryti iš Fėjų šalies už chuliganišką elgesį ir girtuokliavimą...

Nors knyga parašyta vaikams, tačiau visame pasaulyje ji užkariavo ir labai plačią suaugusių skaitytojų auditoriją.

TERIS PRAČETAS (g. 1948) — labai populiarus anglų rašytojas, romanų, humoristinių literatūrinių pasakų, apsakymų, maginės fantastikos (fantasy) parodijų kūrėjas. Statistikos duomenimis, T. Pračetas — vienas perkamiausių šiuo metu gyvenančių pasaulio rašytojų, bendras įvairiomis kalbomis jo išleistų knygų tiražas sudaro apie 50 milijonų egzempliorių. Būdamas 23 metų, rašytojas išgarsėjo vaikams skirtu romanu Kilimo žmonės, tačiau tikrosios šlovės sulaukė išleidęs seriją humoristinių romanų apie įsivaizduojamą Plokščiąjį pasaulį (angl. Discworld). Nors teigiama, jog T. Pračeto kūrybos praktiškai neįmanoma išversti, ši ir kitos Plokščiojo pasaulio ciklo knygos išverstos į daugybę pasaulio kalbų. T. Pračeto kūrybos motyvais pastatyta spektaklių, sukurta vaidybinių ir animacinių filmų.

PIRMAS SKYRIUS

Kaip žvangiai nuvožti pakaušį

Pasirodė patys anksčiausi pradžios ženklai.

Vasaros liūtis, regis, supainiojo klimato juostas, ir lietus pliaupė kaip pusiaujuje.

Panelė Nuovokuolė Erkė tupėjo po reta aplaužyta gyvatvore ir gilinosi į visatos paslaptis. Į lietų nekreipė dėmesio. Raganos išdžiūsta akimirksniu.

Visatą ji tyrė dviem šakelėmis, surištomis virvute, akmeniu su skyle, kiaušiniu, viena savo kojine, irgi su skyle, segtuku, popieriaus skiautele ir pieštuko galiuku. Priešingai nei burtininkai, raganos moka tenkintis mažu.

Visi objektai buvo surišti ir supinti į... prietaisą. Bakstelėtas jis ėmė veikti pagal paskirtį. Kaip antai vienas žabaras perlindo per kiaušinį, nepalikdamas žymės.

— Taip, — tyliai pasakė ragana; nuo jos skrybėlės krašto teškeno lietaus vanduo. — Taip. Nėra abejonės, pasaulio sienos raibuliuoja. Širdyje kažin kas knisa. Turbūt kitas pasaulis užsimetė kontakto. Nieko gero. Turėčiau ten vykti. Bet... anot mano kairės alkūnės, ten jau yra ragana.

— Vadinasi, ji viską sutvarkys, — sukvarkė plonas ir kol kas paslaptingas balselis kažkur netoli raganos kojų.

— Ne, nesutvarkys, toje padangėje žemė kreidinga, — nesutiko panelė Erkė. — Ant kreidos geros raganos neišauginsi. Šita uoliena vargu bau kietesnė už molį. Šio to vertos raganos išauga tik ant kieto akmens, kaip čia sėdžiu. — Panelė Erkė papurtė galvą, ir lietaus lašai ištiško į visas puses. — Bet mano alkūnės paprastai patikimos’ 1’.

— Kam tuščiai malti liežuviu? Einam pažiūrėti, — atsiliepė balselis. — Nepasakyčiau, kad čia klestime, a?

Kur jau ten. Žemumos raganoms netinka. Panelė Erkė vargais negalais sudurdavo galą su galu, vaistydama žmones ir burdama nešviesią ateitį 2. Dažniausiai nakvodavo klojimuose, du kartus buvo įmesta į vandenį.

— Neturiu teisės kištis, — atsakė ji. — Tai kitos raganos teritorija. Tik pirštus nusvilčiau. Bet... — ji patylėjo, — ...raganos neatsiranda nei iš šio, nei iš to. Nagi žvilgtelėkim...

Ji išsitraukė iš kišenės įtrūkusią lėkštutę ir nuo skrybėlės pasėmė lietaus vandens. Paskui iš kitos kišenės išėmė buteliuką rašalo ir įpylė tiek, kad vanduo pajuostų.

Uždengė lėkštutę rankomis, kad nepatektų lietaus lašai, ir ėmė klausytis, ką kalba akys.

Marlinė Skauduolė kniūbsčia gulėjo prie upės ir kuteno upėtakius. Jai patiko jų juokas. Jis burbuliukais kildavo į vandens paviršių.

Netoliese, kur upės krantas beveik buvo virtęs akmenukais nusėtu paplūdimiu, kažką lazda krapštė ir, savaime suprantama, snargliavosi jos broliukas Ventvertas.

Ventvertas sugebėdavo išsiterlioti visur. Nupraustas, nušluostytas ir valandėlei paliktas ant švarių grindų, Ventvertas žaibiškai aptekdavo snargliais. Nežinia, iš kur jų tiek atsirasdavo. Vaikėzas išsigleizodavo, ir tiek. Bet jį prižiūrėti nebuvo sunku, jei neleisdavai prisiryti varlių.

Marlinės smegeninėje lindėjo mintelė, kad vardas jai netinka. Jaunuolei jau buvo sukakę devyneri, ir ji manė, kad nelengva būti vertai tokio vardo. Be to, ji praėjusią savaitę nusprendė, kad nori būti ragana, kai užaugs, ir nė kiek neabejojo, kad Marlinė skamba neraganiškai. Žmonės juoksis.

Kita, ne tokia miglota mintis, krebždanti Marlinės smegeninėje, buvo susijusi su žodžiu “švagždesys“. Šį žodį žmonės retai prisimena. Ji kasė upėtakiui pasmakrę, o galvoje sukinėjosi žodis.

Švagždesys... anot senelės žodyno, “tylus kalbėjimas, šnibždesys“. Marlinei patiko šio žodžio skonis ant liežuvio. Ji įsivaizdavo paslaptingus vyrus ilgais apsiaustais, šnibždančius vienas kitam siaubingas paslaptis už uždarų durų: šššvagžžždesssysss ...

Žodyną ji perskaitė nuo a iki zet. Niekas jai nepasakė, kad taip nedera.

Susimąsčiusi iš karto suvokė, kad laimingas upėtakis nuplaukė. Bet vandenyje prie pat jos veido plūduriavo kažkas kitas.

Apvali pintinėlė, ne didesnė už pusę kokoso kevalo, kažkuo aptepta, kad tarpai nepraleistų vandens. Joje stovėjo mažas, kokių šešių colių aukščio, žmogeliukas. Į sutaršytus raudonus plaukus įpintos kelios plunksnos, karoliukai ir audeklo skiautelės, raudona barzda susivėlusi ne mažiau už plaukus. Kūną dengia mėlynos tatuiruotės ir trumputėlis kiltas. Jis grūmojo jai kumščiu ir rėkė: