Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

— Šimts kankolų! Čiuožkie iš čia, paikše! Saugokies žaliosios galvos!

Sulig tais žodžiais jis trūktelėjo virvelę, karančią per valties šoną, ir po valandėlės iš vandens žiopčiodamas išniro antras raudonplaukis.

— Nėr kada žvejotie! — tarė pirmasis, tempdamas jį į laivę. — Žalioji galva atplaukia!

— Šimts kankolų! — atsiliepė plaukikas, visas žliuginas. — Tepam slides!

Jis čiupo mažutytį irklą ir sparčiai nuyrė pintinėlę.

— Prašom pasakyti, — sušuko Marlinė, — jūs elfai?

Atsakymo nesulaukė. Maža apvali valtelė išnyko tarp nendrių.

Turbūt ne, nusprendė Marlinė.

Paskui slapčia nudžiugo, nes išgirdo švagždesį. Vėjas nepūtė, bet alksnių lapai upės pakrantėje pradėjo virpėti ir šnarėti. Nendrės irgi. Jos ne palinko, o susiliejo. Viskas susiliejo, lyg kažkas būtų čiupęs pasaulį ir ėmęs purtyti. Oras šnypštė. Už uždarų durų kuždėjosi žmonės...

Prie pat kranto suburbuliavo. Ten nebuvo gilu, Marlinei iki kelių, bet vanduo staiga patamsėjo, pažaliavo ir, regis, smarkiai pagilėjo...

Ji žengė porą žingsnių atatupsta; tą akimirką iš vandens šovė ilgos kaulėtos rankos ir ėmė pašėlusiai draskyti krantą, kur ką tik stovėjo Marlinė. Valandėlę ji matė liesą veidą ilgais aštriais dantimis, milžiniškas apvalias akis ir šlapius žalius plaukus it jūrų žoles; paskui padaras vėl nugrimzdo į gelmes.

Jis dar nespėjo dingti po vandeniu, o Marlinė jau skuto pakrante į paplūdimį, kur Ventvertas kepė varlių pyragus. Ji čiupo vaiką kaip tik tada, kai iš už posūkio atplūdo burbulų srautas. Vėl sukunkuliavo vanduo, į viršų iššoko žaliaplaukis padaras, ir ilgos rankos ėmė draskyti purvyną. Paskui baidyklė suklykė ir pūkštelėjo į vandenį.

— Noliu kaka! — suspigo Ventvertas.

Marlinė nekreipė į jį dėmesio. Mąsliu žvilgsniu stebėjo upę.

Nė kiek neišsigandau, pamanė. Kaip keista. Turėjau išsigąsti, bet tik įsiutau. Tiesa, jaučiu išgąstį it iki raudonumo įkaitusį kamuolį, bet siutas neleidžia jam išsiveržti...

— Venis noli, noli kaka! — spiegė Ventvertas.

— Tai daryk, — išsiblaškiusi atšovė Marlinė. Į krantą dar tiško raibuliai.

Kam nors pasakoti beprasmiška. Suaugusieji tepasakys: “Kokia šitos mergaitės vaizduotė“, jei bus gero ūpo, arba: “Neišsigalvok nesąmonių!“, jei bus be nuotaikos.

Ji tebetūžo. Kaip drįso pabaisa pasirodyti upėje? Ypač tokia... tokia... juokinga! Kuo ji save laiko?

Pažvelkime į Marlinę, drožiančią namo. Pradėsime nuo batų. Jie dideli ir sunkūs, ne kartą taisyti tėvo, buvusi vyresnių seserų nuosavybė; ji mūvi kelias poras kojinių, kad jie nenusmuktų. Batai dideli. Marlinei kartais atrodo, kad ji tėra priemonė batams kilnoti iš vienos vietos į kitą.

Dabar suknelė. Ji priklausė daugeliui seserų, motinos tiek kartų siaurinta, platinta, ilginta ir trumpinta, kad seniai turėjo atsidurti šiukšlyne. Bet Marlinei suknelė patinka. Ji siekia kulkšnis ir šiuo tarpu yra melsva (pradinė spalva nebeatpažįstama), tokia kaip plaštakės, plazdančios greta tako.

Atėjo Marlinės veido eilė. Jis rausvas, akys rudos, plaukai kaštoniniai. Nieko ypatingo. Tam, kas ją stebi, — tarkim, lėkštutėje juodo vandens, — gali pasirodyti, kad galva kiek per didelė, palyginti su kūnu, bet gal mergaitė dar išaugs.

Paskui kylame, kylame, kol takas virsta juosta, Marlinė su broliuku — dviem taškais, ir štai jos kraštas...

Jis vadinamas Kreidžemiu. Po kaitria vidurvasario saule plyti žalios kalvos. Iš aukštybių matyti, kaip žema žole it debesėliai žaliu dangumi lėtai slenka avių bandos. Kai kur po lanką it kometos laigo bandšuniai.

Atitrukdamas žvilgsnis pastebi tame pasaulyje ilgą žalią kalvą it didžiulį banginį... lėkštutėje ją supa rašaluotas vanduo.

Panelė Erkė pakėlė akis.

— Tas mažiulis valtyje buvo Nakas Makfiglas! — tarė ji. — Šių elfų visi bijo kaip ugnies! Net troliai sprunka nuo mažųjų laisvūnų! Ir vienas jų ją perspėjo’.

— Vadinasi, ji ragana? — paklausė balselis.

— Tokio amžiaus? Negali būti! — atsakė panelė Erkė. — Nebuvo kam jos mokyti! Kreidžemyje nėra raganų! Kreida per minkšta. Ir vis dėlto... ji neišsigando...

Lietus baigėsi. Panelė Erkė žvilgtelėjo į Kreidžemį pro žemus, išgręžtus debesis. Iki jo bus apie penkias mylias.

— Tą mergiūkštę reikia stebėti, — nusprendė ji. — Bet kreida per minkšta raganai išauginti...

Už Kreidžemį buvo aukštesni tik kalnai. Jie stūksojo statūs, violetiškai pilki, su ilgais sniego šleifais, gaubiančiais viršūnes net vasarą. Senelė Skauduolė kartą pavadino juos “dangaus nuotakomis“, o ji prabildavo taip retai (ir paprastai šnekėdavo apie avis), kad Marlinė šiuos žodžius įsiminė. Be to, jie buvo taiklūs. Žiemą baltutėliai kalnai su sniego sūkuriais it plazdantys šydai iš tikrųjų priminė nuotakas.

Senelė vartodavo senoviškus žodžius ir keistus posakius. Aukštumas ji vadino ne Kreidžemiu, o dykra. Dykroj aukštai vėjas pučia piktai, prisiminė Marlinė ir įsidėmėjo šį žodį.

Ji parėjo namo.

Paprastai į Marlinę niekas nekreipė dėmesio. Toks abejingumas nei žiaurus, nei nemalonus, tiesiog ūkis buvo didelis, visi užsiėmę, o ji dirbo gerai, todėl lyg ir tapo nematoma. Ji buvo pienininkė, ir gera pienininkė. Susukdavo skanesnį sviestą negu motina, žmonės girdavo ir jos sūrius. Turėjo talentą. Kartais, kai į kaimą užklysdavo mokytojų, ji paragaudavo mokslų. Bet dažniausiai dirbdavo pieninėje, ten buvo tamsu, vėsu ir jai patiko. Tai reiškė, kad ūkyje praverčia ir jos rankos.

Tai buvo šeimos ūkis. Tėvas nuomojo žemę iš barono, kuriam ji priklausė, bet Skauduoliai dirbo ją šimtus metų, ir tėvas sakydavo (kartais, tyliai, vakare išgėręs alaus), kad, žemės nuomone, ji yra Skauduolių nuosavybė. Marlinės motina prašydavo jį patylėti, nors po senelės mirties prieš porą metų baronas visada labai pagarbiai kalbėdavo su ponu Skauduoliu, vadindamas jį geriausiu piemeniu šiose kalvose; kaimiečiai manė, kad jis ne pats blogiausias ponas. Marlinės motina sakydavo, kad mandagumas apsimoka, vargšams ir taip užtenka rūpesčių.

Bet kartais tėvas imdavo įrodinėti, kad senuose dokumentuose rašoma, jog Skauduoliai (ar Skauduliai — pavardė buvo rašoma įvairiai) šiuose kraštuose gyvena jau ne vieną šimtą metų. Šios kalvos įaugusios mums į kraują, sakydavo tėvas, ir mes visada buvom piemenys.

Marlinė tuo savotiškai didžiavosi, nors mielai būtų didžiavusis ir protėviais, kurie būtų skersai išilgai išvaikščioję visą pasaulį ir išbandę šį bei tą naujo. Reikia kuo nors didžiuotis. Visą sąmoningą gyvenimą ji girdėjo tėvo, tylaus, lėto žmogelio, sąmojus, veikiausiai šimtus metų perduodamus iš vienos Skauduolių kartos į kitą.

“Dar viena darbo diena, o aš vis dar Skaudulys“, — sakydavo jis. Arba: “Atsikeliu Skaudulys ir einu gulti Skaudulys“ ar net “Aš visas vienas Skaudulys“. Sąmojai po kokio trečio karto nebejuokino, bet jei jis per savaitę nė vieno nepasakydavo, Marlinei imdavo kažko trūkti. Jie ir neturi būti juokingi, tiesiog tai tėvo sąmojai. Jos protėviai, nesvarbu, kaip rašoma jų pavardė, buvo sėslūs, o ne bastūnai.

Virtuvėje nieko nebuvo. Motina turbūt nunešė į diendaržį pietus darbininkams, kurie šią savaitę kerpa avis. Seserys Hana ir Lepūnė irgi ten, vynioja vilnas ir šaudo akimis į jaunesnius vyrukus. Jos visada atkunta, kai avys pradedamos kirpti.

Prie pajuodusios krosnies glaudėsi lentyna, kurią motina vis dar vadino senelės Skauduolės biblioteka, mat jai širdį glostė mintis, kad turi biblioteką. Visi kiti vadino ją senelės lentyna.