Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

— Jūs ragana? — paklausė Marlinė. — Manęs tai neišgąsdintų.

— Kas per keistas klausimas, — atsiliepė moteriškė, rodos, šiek tiek pasipiktinusi. — Juk žinai, kad jūsų baronas ištrėmęs raganas iš šio krašto, ir manęs visų pirma klausi: “Jūs ragana?“ Kodėl turėčiau būti ragana?

— Jūs vilkit juodai, — atsakė Marlinė.

— Bet kas gali vilkėti juodai, — atkirto moteriškė. — Tai nieko nereiškia.

— Be to, jūs užsidėjusi šiaudinę skrybėlę, apkaišytą gėlėmis, — tęsė Marlinė.

— Aha! — tarė moteriškė. — Ką ir reikėjo įrodyti. Raganos dėvi aukštas smailias skrybėles. Visi tai žino, kvailas vaike.

— Taip, bet raganos labai gudrios, — ramiai atsakė Marlinė. Moteriškės akys linksmai žiburiavo, todėl ji kalbėjo toliau. — Jos aplink sukinėjasi slapta. Turbūt ne visada atrodo kaip raganos. O į mūsų kraštus keliaujanti ragana žinotų barono įsakymą ir nešiotų tokią skrybėlę, kokios, visų nuomone, raganos nenešioja.

Moteriškė įsistebeilijo į ją.

— Neįtikėtinai blaiviai mąstai, — pagaliau pasakė. — Būtum puiki raganų medžiotoja. Ar žinai, kad raganos buvo deginamos ant laužo? Tai sakai, kad ir kokią skrybėlę būčiau užsidėjusi, vis tiek esu ragana?

— Matot, varlė, tupinti ant skrybėlės, irgi tam tikra nuoroda, — pridūrė Marlinė.

— Tiesą sakant, aš rupūžė, — įsiterpė padaras, spoksantis į Marlinę pro popierines gėles.

— Tokių geltonų rupūžių nebūna.

— Aš nelabai sveika, — pasiteisino rupūžė.

, — Be to, moki kalbėti, — nenusileido Marlinė.

— Tai tu taip sakai, — atšovė rupūžė ir pasislėpė tarp popierinių gėlių. — Bet nieko negali įrodyti.

— Degtukų neturi? — paklausė Marlinės moteriškė.

— Ne.

— Gerai, gerai. Aš dėl viso pikto.

Vėl stojo tyla, moteris ilgai žiūrėjo į Marlinę, lyg kažką svarstydama.

— Aš vardu panelė Erkė, — galų gale pasakė. — Esu ragana. Be abejo, raganai tinka toks vardas.

— Turit omeny kraujasiurbį parazitą? — pasitikslino Marlinė, suraukdama kaktą.

— Atleisk, nesupratau? — šaltai atsiliepė panelė Erkė.

— Kartais erkės apninka avis, — paaiškino Marlinė. — Bet terpentinu...

— Turėjau omeny, kad skamba slėpiningai, — nutraukė ją panelė Erkė.

— Gal, — abejojo Marlinė, — bet kokia nors Veliona skambėtų dar įspūdingiau. Arba Giltinė...

— Žiūriu, mes puikiai sutarsim, — pasakė panelė Erkė. — Vargas nugalėtiesiems.

— Jūs tikrai ragana?

— Liaukis, — pasipiktino panelė Erkė. — Žinoma, ragana. Turiu kalbantį gyvūną, polinkį taisyti kitų žmonių kalbą bei kišti nosį ne į savo reikalus ir smailią skrybėlę.

— Atleisti spyruoklę? — paklausė rupūžė.

— Taip, — atsakė panelė Erkė, nenuleisdama nuo Marlinės akių. — Atleisk.

— Man patinka atleisti spyruoklę, — pareiškė rupūžė, ropodama į kitą skrybėlės pusę.

Pasigirdo spragtelėjimas, lėtas šlamesys, ir skrybėlės vidurys trūkčiodamas ėmė kilti iš popierinių gėlių; šios nukrito.

— O... — tepasakė Marlinė.

— Nori ko nors paklausti? — atsiliepė panelė Erkė.

Paskutinį kartą sušnarėjęs, skrybėlės viršus virto nepriekaištinga smaile.

— Iš kur žinot, kad aš dabar nepabėgsiu ir neįduosiu jūsų baronui? — paklausė Marlinė.

— Nes tu šito visai nenori, — atsakė panelė Erkė. — Esi sužavėta iki širdies gelmių. Tu nori būti ragana, jei neklystu, ir skraidyti ant šluotos, a?

— O taip! — Ji dažnai svajodavo, kaip skraido. Tačiau tolesni panelės Erkės žodžiai grąžino ją į žemę.

— Tikrai? Nori mūvėti baisiai storas kelnes? Garbės žodis, jei tenka skristi, apsimaunu dvejas vilnones, o ant jų dar brezentines, kurios nėra labai moteriškos, kad ir kiek nėrinių prisiūtum. Viršuje šalta. Žmonės tai užmiršta. O rakštys? Neklausinėk manęs apie rakštis. Nepasakosiu.

— Negi negalit panaudoti sušilimo kerų? — paklausė Marlinė.

— Galėčiau. Bet raganos taip nesielgia. Iš pradžių panaudoji kerus, kad sušiltum, paskui pradedi naudoti ir kam kitam.

— Bet negi ragana... — išsižiojo Marlinė.

— Kai išmoksti burti, turiu omeny tikrą išmokimą, kai žinai viską apie burtus, dar reikia suvokti svarbiausią dalyką, — nutraukė ją panelė Erkė.

— Kokį?

— Nenaudoti jų. Raganos griebiasi kerų tik tada, kai būtina. Burti — sunkus, bemaž nevaldomas darbas. Mes veikiame ką kita. Ragana domisi viskuo, kas vyksta. Ragana turi galvą. Ragana pasitiki savimi. Ragana visada nešiojasi virvelę...

— Aš visada nešiojuos! — patvirtino Marlinė. — Nežinai, kada pravers!

— Puiku. Nors raganavimas ne tik virvelė. Ragana moka džiaugtis smulkmenomis. Ragana visa kiaurai žino. Ragana mato toliau už kitus. Ragana mato reikalą iš kitos perspektyvos. Ragana žino, kur yra ir kada yra. Ragana pamatytų Dženę Žaliadantę, — pridūrė ji. — Kas tau?

— Iš kur žinot, kad aš mačiau Dženę Žaliadantę?

— Aš ragana. Atspėk, — pasakė panelė Erkė.

Marlinė apsidairė. Palapinėje nebuvo į ką žiūrėti, net dabar, kai akys priprato prie tamsos. Pro tankią medžiagą skverbėsi išorinio pasaulio garsai.

— Manau...

— Na? — sukluso ragana.

— Manau, nugirdot, ką pasakojau mokytojui.

— Teisybė. Pasinaudojau ausimis, — atsakė panelė Erkė, kukliai nutylėdama lėkštutę su rašalu. — Papasakok apie šią pabaisą su aštuonių colių skersmens sriubos lėkščių didumo akimis. Iš kur palyginimas su sriubos lėkštėmis?

— Pabaisa minima mano pasakų knygoje, — paaiškino Marlinė. — Ten parašyta, kad Dženės Žaliadantės akys didumo sulig sriubos lėkštėmis. Yra ir paveikslėlis, bet prastas. Todėl išmatavau sriubos lėkštę, kad tiksliai žinočiau.

Panelė Erkė parėmė smakrą ranka ir keistai šyptelėjo Marlinei.

— Juk teisingai pasielgiau? — paklausė ši.

— Ką? O taip. Taip. Hm... taip. Labai... teisingai. Pasakok toliau.

Marlinė papasakojo apie mūšį su Džene, nors Ventverto neminėjo, kad panelė Erkė jos nesuprastų neteisingai. Panelė Erkė įdėmiai klausėsi.

— Kodėl keptuve? — paklausė ji. — Galėjai susirasti lazdą.

— Pamaniau, kad keptuvė tinkamesnė, — atsakė Marlinė.

— Cha! Taip ir yra. Dženė būtų tave prarijusi, jei būtum griebusi lazdą. Keptuvė geležinė. Ta veislė nepakenčia geležies.

— Bet tai pabaisa iš pasakų knygos! — tarė Marlinė. — Kaip ji atsidūrė mūsų upelyje?

Panelė Erkė valandėlę žiūrėjo į Marlinę, paskui paklausė:

— Kodėl tu nori būti ragana, Marline?

Viskas prasidėjo nuo “Gerū vaikucziū pasakū kningos“, Tiesą sakant, nuo daugelio dalykų, bet labiausiai nuo pasakų.

Kai ji buvo maža, pasakas skaitydavo motina, paskui ji skaitydavo pati. Ir visos pasakos buvo apie raganą. Piktą seną raganą.

Ir Marlinė pamanė: o kur įrodymai ?

Pasakose niekada neaiškinama, kodėl ji pikta. Pakanka būti senai, vienišai ir keistai atrodyti, nes nebeturi dantų. Tiek pakanka, kad tave pavadintų ragana.

Kai pagalvoji, knygoje nepateikta jokių įrodymų. Joje rašoma apie “gražuolį karalaitį“... ar jis tikrai toks buvo, ar žmonės jį vadino gražuoliu dėl to, kad buvo karalaitis? O “mergaitė, graži kaip vasaros diena“?.. Juk vasarą neretos šaltos, lietingos dienos. Pasakos nemoko galvoti, jos verčia tikėti tuo, kas pasakojama...