Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

O pasakojama, kad keistoje trobelėje iš imbierinių meduolių ar ant vištos kojos gyvena vieniša sena ragana, kalbanti su gyvūnais ir mokanti kerėti.

Marlinė pažinojo tik vieną senutę, kuri vieniša gyveno keistoje lūšnelėje...

Na ne. Ne visiškai tiesa. Bet ji pažinojo tik vieną senutę, kuri gyveno keistoje lūšnelėje ant ratų, ir tai buvo senelė Skauduolė. Be to, senelė mokėjo burti, burtais ji gydė avis, ji susikalbėjo su gyvūnais, bet nebuvo pikta. Tai rodo, kad pasakomis negalima tikėti.

Bet buvo dar viena senutė, kurią visi vadino ragana. Prisiminusi, kas jai atsitiko, Marlinė giliai susimąstė.

Kad ir kaip būtų, raganos jai patiko labiau už pasipūtusius gražuolius karalaičius ir ypač už kvailai vypsančias karalaites, kurios proto turėjo ne daugiau už vabalą. Be to, jos buvo auksaplaukės, o Marlinė ne. Jos plaukai buvo tamsiai rudi. Motina juos vadino kaštoniniais, bet Marlinė žinojo, kad jie tamsiai rudi kaip ir jos akys. Tamsiai rudi kaip žemė. Ar knygoje aprašyti rudakių ir rudaplaukių nuotykiai? Ne, ne, ne... pasakos kuriamos apie šviesiaplaukius mėlynakius ir raudonplaukius žaliaakius. Rudaplaukiai būdavo nebent tarnai, medkirčiai ar pienininkės. Pienininkė ji nebus, nors jos sūriai ir labai skanūs. Ji negali būti karalaitė, niekada nebus karalaitė, medžių kirsti ji irgi nenori, vadinasi, bus ragana ir viską žinos kaip senelė Skauduolė...

— Kas buvo senelė Skauduolė? — paklausė kažkieno balsas.

Kas buvo senelė Skauduolė? Dabar žmonės pradės klausinėti. Atsakymas toks: nesvarbu, kas ji tokia, svarbu, kad ją visada jausdavai šalia. Lyg visų Skauduolių gyvenimas būtų priklausęs nuo senelės Skauduolės. Kaime žmonės nutardavo, ką darys, dirbdavo darbus, gyvenimas plaukė savo vaga, ir buvo ramu žinoti, kad kalnuose, senoje piemenų trobelėje ant ratų, jo tėkmę stebi senelė Skauduolė.

Be to, ji buvo kalnų tyla. Turbūt todėl mylėjo Marlinę sunkia, neryžtinga meile. Vyresnės jos seserys buvo plepės, o senelė nemėgo triukšmo. Nuėjusi į kalnų trobelę, Marlinė netriukšmaudavo. Jai patiko ten būti — žiūrėdavo į suopius ir klausydavosi tylos garsų.

Kalnuose būta garsų. Žmonių balsai, avių bliovimas, šunų lojimas sklido nuo kalvų, gilindami tylą, darydami ją sudėtingą. Senelė Skauduolė susisupdavo į tylą, palikdama vietos ir Marlinei. Ūkyje visi bruzdėdavo. Daug žmonių, daug darbų. Tylai niekas neturėjo laiko. Klausytis irgi nebuvo kada. O senelė Skauduolė nuolatos tylėjo ir klausėsi.

— Ką? — sumirksėjo Marlinė.

— Ką tik pasakei: “Senelė Skauduolė nuolatos klausėsi“, — priminė panelė Erkė.

Marlinė gurktelėjo.

— Atrodo, mano senelė buvo ragana, — šiek tiek didžiuodamasi pasakė ji.

— Tikrai? Iš kur žinai?

— Juk raganos gali prakeikti? — pasitikslino Marlinė.

— Taip kalbama, — diplomatiškai išsisuko panelė Erkė.

— Mano tėvas sako, kad senelė Skauduolė velniais perkūnais svaidydavosi, — paskelbė Marlinė.

Panelė Erkė kostelėjo.

— Prakeiksmas prakeiksmui nelygu. “Kad tave šimtas“, “trauk tave devynios“ — viena, o “kad tau nosis sprogtų ir ausys nutrūktų“ — visai kas kita.

— Man atrodo, senelės prakeiksmai buvo tokie, — ryžtingai pareiškė Marlinė. — Be to, ji kalbėdavosi su šunimis.

— Ir ką ji jiems sakydavo? — paklausė panelė Erkė.

— Na, “ateik“, “pirmyn“, “laisvas“, — vardijo Marlinė. — Jie visada darydavo, kaip ji liepdavo.

— Bet tai viso labo komandos, — numojo ranka panelė Erkė. — Joks čia ne raganavimas.

— Ir vis dėlto tai reiškia, kad ji turėjo patikėtinių, — atkirto suirzusi Marlinė. — Raganos laiko gyvūnų, su kuriais šnekasi, jie vadinami patikėtiniais. Kaip jūsų rupūžė.

— Aš ne patikėtinė, — pasigirdo balsas iš popierinių gėlių krūvos. — Aš tiesiog akiplėša.

— Be to, ji nusimanė apie žoleles, — spyrėsi Marlinė. Ji įrodys, kad senelė Skauduolė buvo ragana, nors tektų ginčytis kiaurą dieną. — Ji mokėjo išgydyti visas ligas. Mano tėvas sako, kad ji galėjo priversti bliauti net avieną bulvių apkepe. — Marlinė pritildė balsą. — Ji galėjo atgaivinti ėriukus...

Vasarą ir pavasarį senelės Skauduolės kambaryje nebematydavai. Beveik kiaurus metus ji nakvodavo senoje trobelėje ant ratų, kurią buvo galima traukti kalvomis paskui bandas. Bet pirmas Marlinės prisiminimas apie senelę — kaip ši tėvo namuose, klūpodama prieš ugnį, kiša į didelę pajuodusią krosnį negyvą ėriuką.

Marlinė pradėjo klykti. Senelė atsargiai, nerangiai paėmė ją ant rankų, pasisodino ant kelių, numaldė, pavadino savo mažąja dvidešimtuke, o nuo grindų ją apstulbę stebėjo bandšuniai Perkūnas ir Žaibas. Senelė nelabai sutardavo su vaikais, nes jie bliaudavo ne kaip avys.

Kai Marlinė nustojo žliumbti, mat pritrūko kvapo, senelė paguldė ją ant kilimėlio, atidarė krosnį ir Marlinė pamatė, kad ėriukas atgijo.

Paūgėjusi Marlinė sužinojo, kad senovėje piemenys avis skaičiuodavo dvidešimtukais ir iki šiol vadina dvidešimtuku kokį nors itin brangų daiktą. Ji buvo dvidešimtoji senelės Skauduolės vaikaitė.

Be to, paūgėjusi ji suprato, kad šildomoji krosnis niekada per daug neįkaista. Joje motina laikydavo tešlą, kad iškiltų, joje mėgdavo miegoti katinas Pašlemėkas, kartais ant tešlos. Tai buvo tinkamiausia vieta šildyti snieguotą naktį atvestam silpnučiam ėriukui, leisgyviam nuo šalčio. Štai ir viskas. Jokių burtų. Bet vaikystėje tai buvo stebuklas. Ir liko stebuklas, net sužinojus, kaip jis daromas.

— Vis tiek tai dar ne raganavimas, — nenusileido panelė Erkė, išsklaidydama prisiminimų apžavus. — Be to, nebūtina turėti giminaičių raganų, norint būti ragana. Žinoma, paveldimumas — naudingas dalykas.

— Kaip talentas? — paklausė Marlinė ir suraukė kaktą.

— Iš dalies, — pripažino panelė Erkė. — Bet aš mąsčiau apie smailias skrybėles. Jei paveldi ją iš senelės, išlaidų gerokai sumažėja. Skrybėlę velniškai sunku gauti, ypač tokią, kuri atlaikytų griūvančio namo svorį. Ar ponia Skauduolė ją turėjo?

— Turbūt ne, — atsakė Marlinė. — Ji beveik niekada nenešiojo skrybėlės — tik kai būdavo labai šalta. Užsimaukšlindavo seną maišą kaip gobtuvą. Ar... maišas netinka?

Regis, panelė Erkė šiek tiek suminkštėjo.

— Galbūt, galbūt, — atsakė ji. — Ar turi brolių ir seserų, Marline?

— Šešias seseris, — atsakė Marlinė. — Aš jauniausia. Dauguma jau nebegyvena su mumis.

— Ir staiga tu pasidarai nebe pagrandėlė, nes gimė mielas mažutis broliukas, — pasakė panelė Erkė. — Vienintelis sūnus. Maloni staigmena, a?

Staiga Marlinę pradėjo erzinti blanki panelės Erkės šypsena.

— Iš kur žinot, kad turiu brolį? — paklausė ji.

Šypsena dingo. Panelė Erkė pamanė: ši mergaitė įžvalgi.

— Atspėjau, — tarė ji. Niekas nenori prisipažinti šnipinėjęs.

— Griebėtės psikologijos? — įtūžo Marlinė.

— Turbūt turi omeny psichologiją, — pataisė panelė Erkė.

— Nesvarbu, — atkirto Marlinė. — Manot, aš jo nemėgstu, nes tėvai šokinėja apie jį ir lepina, tiesa?

— Na taip, man dingtelėjo tokia mintis, — prisipažino panelė Erkė ir liovėsi graužtis dėl šnipinėjimo. Ji ragana, štai ir viskas. — Kai panaudojai jį kaip jauką tai milžiniškai pabaisai privilioti, — pridūrė.

— Jis baisiai įkyrus! — pasiskundė Marlinė. — Su juo viena gaištis, privalau jį prižiūrėti, ir jis nuolat reikalauja saldainių. Be to, — tęsė ji, — turėjau greit ką nors sugalvoti.