Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

— Kerėti negaliu, — pasakė panelė Erkė ir atsitiesė. — Bet galiu mokyti!

Visą rytą Marlinė dirbo pieninėje. Slėgė sūrius.

Pietums ji gavo duonos su uogiene.

— Šiandien į miestelį atvažiuoja mokytojai, — pasakė motina. — Gali eiti, jei apsiruošei.

Marlinė sutiko, kad iš tikrųjų esama poros dalykų, apie kuriuos ji norėtų šį tą sužinoti.

— Tada pasiimk pustuzinį morkų ir kiaušinį. Man regis, kiaušinis jiems, vargšams, bus ne pro šalį, — patarė motina.

Po pietų Marlinė paėmė morkas su kiaušiniu ir nuėjo pirkti išsilavinimo.

Dauguma kaimo berniokų užaugę dirbdavo tuos pačius darbus kaip tėvai, kai kurie — kitus darbus, bet irgi tame pačiame kaime, ir mokydavo juos kurio nors tėvas. Buvo tikimasi, kad merginos užaugusios ištekės. Dar buvo tikimasi, kad jos mokės skaityti ir rašyti, nes šie lengvi vidaus darbai vaikinams per knibūs.

Tačiau visi nujautė, jog esama dalykų, kuriuos turi žinoti net berniokai, kad negaištų laiko tokiems svarstymams kaip: “Kas yra anapus kalnų?“ ir “Kodėl lietaus lašai krinta iš dangaus?“

Visos šeimos kaime kasmet pirkdavo po kalendorių: jis buvo dalis išsilavinimo, didelis, storas, išleistas kažkur toli ir prirašytas visokių istorijų apie mėnulio fazes ir tinkamą laiką pupoms sodinti. Be to, jame pasitaikydavo pranašysčių apie būsimus metus ir pasakojimų apie svetimus kraštus, kaip antai Klačą ir Heršebą. Marlinė matė Klačo vaizdą kalendoriuje. Ten buvo nupieštas kupranugaris dykumoje. Kas yra šie du dalykai, ji žinojo tik todėl, kad motina pasakė. Vadinasi, Klačas — tai kupranugaris dykumoje. Ji spėliojo, ar nėra ten dar ko nors, bet pasirodė, kad visi težino, jog Klačas = kupranugaris, dykuma.

Čia ir visa bėda. Žmonės klausinės be atvangos, jei nesugalvosi, kaip užkirsti kelią klausimams.

Todėl mokytojai buvo naudingi. Jų gaujos bastėsi po kalnus sykiu su skardininkais, kalviais su kilnojama kalve, stebukladariais vaistytojais, drabužių prekeiviais, būrėjais ir kitais keliautojais, kurie prekiauja dalykais, žmonėms ne kasdien reikalingais, bet kartais pravarčiais.

Jie keliaudavo iš vieno kaimo į kitą, skaitydami trumpas paskaitas įvairiomis temomis. Nuo kitų keliautojų laikėsi nuošaliai ir atrodė gana paslaptingai: nuplyšę drabužiai, keistos kvadratinės skrybėlės. Mokytojai vartodavo ilgus žodžius, kaip antai “rifliuotoji geležis“. Jie gyveno vargingai, misdami tuo, ką užsidirbdavo iš pamokų, duodamų kiekvienam, kas panorėdavo. Kai niekas nepanorėdavo, misdavo keptais ežiais. Jie eidavo gulti po žvaigždėmis, kurias matematikos mokytojai skaičiuodavo, astronomijos mokytojai matuodavo, o literatūros mokytojai įvardydavo. Geografijos mokytojai paklysdavo miškuose ir pakliūdavo į spąstus lokiams.

Paprastai žmonės apsidžiaugdavo, juos pamatę. Mokslas užkimšdavo vaikams burnas, tai ir buvo svarbiausia. Bet temstant mokytojus visada reikėdavo išvyti iš kaimo, kad jie nevogtų vištų.

Šiandien lauke prie pat kaimo stovėjo ryškiaspalvės būdelės ir palapinės. Už jų aukštomis storos drobės pertvaromis vienas nuo kito buvo atidalyti maži kvadratiniai sklypeliai. Greta jų budėjo mokytojų padėjėjai, žvalgydamiesi asmenų, bandančių įsigyti išsilavinimą nemokamai.

Ant pirmos palapinės, kurią pamatė Marlinė, buvo iškaba:

Marlinė buvo pakankamai apsiskaičiusi, kad suprastų, jog šiam mokytojui, galbūt viską žinančiam apie žemynus, praverstų žmogaus, kuriam priklauso gretima būdelė, pagalba:

Kita būdelė buvo papuošta piešiniais iš istorijos, paprastai karaliais, kertančiais vienas kitam galvą, ir panašiais įdomiais vaizdeliais. Prieš būdelę stovėjo mokytojas triušena apsiūtais apdriskusiais raudonais drabužiais, ant galvos užsidėjęs cilindrą, apkaišytą vėliavėlėmis. Rankoje jis laikė mažą garsintuvėlį ir atsuko jį į Marlinę.

— Karalių mirtys įvairiais amžiais? — pasiūlė jis. — Nepaprastai pamokoma, marios kraujo!

— Nedomina, — atsakė Marlinė.

— Reikia žinoti, iš kur esi kilusi, panele, — neatlyžo mokytojas. — Antraip nežinosi, kas tavęs laukia ateityje.

— Esu kilusi iš senos Skauduolių giminės, — atsakė Marlinė. — Ir manau, kad ateityje bus tik įdomiau.

Tai, ko ieškojo, ji rado prie būdelės, nukabinėtos gyvūnų, tarp kurių nudžiugusi pamatė kupranugarį, piešiniais.

Iškaba skelbė: Naudingi gyvūnai. Šiandien: mūsų draugas ežys.

Ji susimąstė, kokią naudą galėtų duoti padaras iš upės, bet atrodė, kad daugiau niekur niekas jai to nepaaiškins. Būdelėje ant suolų sėdėjo keletas vaikų ir laukė pamokos pradžios, bet mokytojas tebestovėjo prie durų, vildamasis užpildyti tuščias vietas.

— Sveika, mažyle, — tarė jis, darydamas pirmą didelę klaidą, — neabejoju, kad nori sužinoti viską apie ežius?

— Išklausiau šią paskaitą praėjusią vasarą, — atsakė Marlinė.

Vyriškis įdėmiau įsižiūrėjo, ir jo šypsena išblėso.

— Ak taip, — atsiliepė jis. — Prisimenu. Tu klausei... tu daug klausinėjai.

— Norėčiau, kad šiandien atsakytumėt į mano klausimą, — tarė Marlinė.

— Jei jis ne apie tai, iš kur atsiranda ežiai, — apsidraudė vyriškis.

— Ne, — kantriai aiškino Marlinė. — Jis apie zoologiją.

— Zoologiją? Oho. Kokių įmantrių žodžių žinai.

— Šis žodis neįmantrus, — atšovė Marlinė. — Štai “diskontinuitetas“ įmantrus. “Zoologija“ — paprastas žodis.

Mokytojas prisimerkė. Tokie vaikai kaip Marlinė — gyva bėda.

— Matau, kad tu protinga, — tarė jis. — Bet nepažįstu nė vieno zoologijos mokytojo šiuose kraštuose. Veterinarų pažįstu, zoologų ne. Turi omeny kokį ypatingą gyvūną?

— Dženę Žaliadantę. Vandenyje gyvenančią baidyklę dideliais dantimis, ilgais nagais ir akimis kaip sriubos lėkštės, — paaiškino Marlinė.

— Kokio didumo sriubos lėkštė? Dubuo, kuriame tilptų visa porcija su džiūvėsiais, gal net su bandele, ar mažas puodelis, kurį gauni, tarkim, užsisakęs vien sriubos su mišraine?

— Aštuonių colių skersmens, — atsakė Marlinė, kuri kaip gyva niekur nebuvo užsisakiusi sriubos su mišraine. — Aš matavau.

— Hm, keblus klausimas, — tarė mokytojas. — Man rodos, atsakymo nežinau. Bet kad padaras nenaudingas, neabejoju. Panašu į pramaną.

— Man irgi taip atrodė, — sutiko Marlinė. — Ir vis dėlto norėčiau daugiau apie jį sužinoti.

— Pabandyk paklausti jos. Ji nauja.

Mokytojas nykščiu parodė į mažą palapinę eilės gale. Ji buvo juoda ir visiškai nutriušusi. Nė vieno skelbimo, jokių šauktukų.

— Ko ji moko? — paklausė Marlinė.

— Negaliu pasakyti, — atsakė mokytojas. — Ji sako, kad mąstyti, bet aš neįsivaizduoju, kaip to galima išmokyti. Viena morka, ačiū.

Priėjusi arčiau, Marlinė pamatė mažą raštelį, prisegtą prie palapinės. Raidės, veikiau šnibždančios negu rėkiančios, skelbė:

AŠ JUS TAIP PAMOKYSIU, KAD MIRSIT NEUŽMIRŠIT.

ANTRAS SKYRIUS

Panelė Erkė

Marlinė perskaitė raštelį ir nusišypsojo.

— Aha, — tarstelėjo. Belstis nebuvo kur, todėl garsiai pridūrė “bar, bar“.

— Kas čia? — paklausė moters balsas iš vidaus.

— Marlinė, — atsakė Marlinė.

— Kokia Marlinė? — atsiliepė balsas.

— Marlinė, kuri nebando pokštauti.

— O. Tai teikia vilčių. Įeik.

Ji atmetė atlanką. Palapinėje buvo tamsu, tvanku ir karšta. Už mažo staliuko sėdėjo kažkokia smailianosė džiūsna, užsimaukšlinusi didžiulę juodą skrybėlę, papuoštą popierinėmis gėlėmis ir visiškai netinkančią prie tokio veido.