Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

Lentyna buvo nedidelė, knygos įspraustos tarp stiklainio su cukruotu imbieru ir porcelianinės piemenaitės, kurią Marlinė laimėjo mugėje, kai buvo šešerių.

Biblioteką, be storo ūkio darbų žurnalo, kurio Marlinė tikra knyga nelaikė, nes ją reikėjo rašyti pačiam, sudarė tik penkios knygos. Žodynas. Kasmet keičiamas kalendorius. “Avių ligos“, išsipūtusios nuo senelės sukištų žymeklių.

Senelė Skauduolė apie avis žinojo viską, nors vadino jas “kaulų maišais su akių obuoliais ir dantimis, ieškančiais naujų būdų padvėsti“. Kiti piemenys sukardavo daug mylių, kad ji ateitų apžiūrėti ir išgydyti sergančių gyvulių. Jie sakydavo, kad senelė turi Dievo dovaną, nors ši tvirtindavo, jog geriausi vaistai avių ar žmonių ligoms gydyti — terpentinas, keiksmai ir spyris. Iš knygos kyšojo baisybė popieriaus skiautelių su senelės receptais avims gydyti. Daugumoje buvo minimas terpentinas, kai kuriuose — ir keiksmai.

Šalia knygos apie avis stovėjo plona knygelė “Kreidžemio gėlės“. Aukštumose augo gausybė smulkučių gražiai žydinčių gėlyčių, kaip antai raktažolių, katilėlių ir dar mažesnių, nežinia kaip išliekančių nuganytose pievose. Kreidžemio gėlės turėjo būti ištvermingos ir apsukrios, kad jų nepražudytų avys ir žiemos pūgos.

Kadaise paveikslėlius kažkas nuspalvino. Priešlapyje dailia rašysena buvo išvedžiota “Sara Zirzlė“, senelės mergautinė pavardė. Turbūt ji manė, kad net Skauduolė geriau už Zirzlę.

Ir galiausiai lentynoje stovėjo “Gerū vaikucziū pasakų kninga“, dar iš tų laikų, kai vietoj paukščiukų buvo rašoma “z“.

Marlinė užlipo ant kėdės ir pasiėmė knygą. Vertė puslapius, kol rado reikiamą, ir valandėlę skaitė. Paskui vėl padėjo knygą ant lentynos, pastatė kėdę į vietą ir atidarė indaują.

Susirado sriubos lėkštę, iš stalčiaus išėmė juostelę, kuria motina naudodavosi siūdama, ir išmatavo lėkštę.

— Hm, — numykė, — aštuoni coliai. Galėjo taip ir parašyti.

Ji čiupo nuo kablio didžiausią keptuvę, tokioje iškart taisomi pusryčiai pustuziniui žmonių, ir keletą saldainių iš stiklainio ant virtuvės stalo, kuriuos įmetė į seną popierinį maišelį. Paskui griebė surūgusį ir suglumusį Ventvertą už lipnios rankiūkštės ir patraukė atgal prie upės.

Pakrantė atrodė kaip niekur nieko, bet Marlinei ne taip paprasta apdumti akis. Visi upėtakiai buvo išnešę kudašių, paukščiai negiedojo.

Ji suieškojo tinkamo didumo krūmą, prie pat vandens tvirtai įkalė į žemę kuoliuką ir prie jo pririšo maišelį su saldainiais.

— Saldainėliai, Ventvertai, — suriko.

Paskui čiupo keptuvę ir mikliai šmurkštelėjo už krūmo.

Ventvertas nutipeno prie saldainių ir stvėrė maišelį. Šis nė nekrustelėjo.

— Noliu kaka! — sukliko vaikėzas, nes šis grasinimas paprastai būdavo paveikus. Storais pirščiukais pradėjo knebinėti mazgus.

Marlinė įdėmiai stebėjo vandenį. Ar nepatamsės? Ar nepažaliuos? Ar ten plūduriuoja jūrų žolės? O burbuliukus gal juokdamasis leidžia upėtakis?

Kur jau ten.

Ji išlėkė iš slėptuvės, švytuodama keptuve it vėzdu. Staugianti pabaisa, iššokusi iš vandens, su žvangesiu atsitrenkė į ryką.

Žvangesys buvo įspūdingas, ojojojojojojnnnnngggg, o šie garsai — verto dėmesio žvangesio požymis.

Valandėlę padaras kybojo ore, į vandenį pliumpsėjo dantys ir žalių jūrų žolių draiskanos, paskui jis lėtai susmuko ir nuskendo, išleidęs kelis didžiulius burbulus.

Vanduo nuskaidrėjo, ir upė vėl pasidarė tokia kaip visada: sekli, šalta kaip ledas, akmenukais nusėtu dugnu.

— Noliu saldainėlių! — bliovė Ventvertas; akis į akį su saldainiais jis nieko kito nebematydavo.

Marlinė atrišo virvutę ir padavė jam saldainius. Ventvertas juos sušlemštė vienu ruožtu, kaip visada. Ji palaukė, kol broliukas išsivems, paskui susimąsčiusi nužingsniavo namo.

Nendryne, prie pat žemės šnibždėjosi tylūs balsai:

— Šimts kankolų, Mažasai Bobi, ar matei?

— Aha. Varom praneštie bosui, jogei radom raganą.

Panelė Erkė bėgo dulkėtu keliu. Raganos nenori, kad kas nors pamatytų jas bėgant. Neprofesionaliai atrodo. Be to, nedera rodytis viešuomenei su manta ant kupros, o ji nešėsi palapinę.

Tai dar ne viskas: jai įkandin driekėsi garų debesys. Raganos džiūsta iš vidaus.

— Padaras buvo kaip reta dantingas! — pasakė paslaptingasis balsas, šį kartą nuo skrybėlės.

— Žinau! — atkirto panelė Erkė.

— O ji atsivedėjo ir vožė!

— Taip. Žinau.

— Tvokst!

— Taip. Įspūdinga, — pripažino panelė Erkė. Jai pradėjo trūkti oro. Be to, ji jau atsidūrė aukštumose, o kreidinga žeme vaikščiojo nerangiai. Klajojanti ragana mėgsta tvirtą pagrindą po kojomis, o ne minkštą uolieną, kurią gali pjaustyti peiliu.

— Įspūdinga? — pakartojo balsas. — Ji panaudojo brolį kaip jauką!

— Nuostabu, — pritarė panelė Erkė. — Koks nuovokumas... oi ne... — Ragana sustojo ir atsišliejo į tvorą, nes ją užplūdo svaigulio banga.

— Kas darosi? Kas darosi? — paklausė balsas nuo skrybėlės. — Aš vos nenukritau!

— Prakeikta kreida! Jau imu jausti jos poveikį! Galiu burti ant tvirtos žemės, tarp akmenų, net ant molžemio... bet kreida nei viena, nei kita! Matai, aš labai jautri geologijai.

— Ką tu bandai man pasakyti? — paklausė balsas.

— Kreida... alkanas dirvožemis. Kreidžemyje aš beveik netenku galios.

— Griūsi? — pasitikslino pasislėpęs balso savininkas.

— Ne, ne! Tik burtai nebeveikia...

Panelė Erkė nebuvo panaši į raganą. Daugumos raganų, bent klajūnių, išvaizda neraganiška. Būti panašiai į raganą pavojinga, kai bastaisi tarp visokių tamsuolių. Todėl ji nenešiojo magiškų papuošalų, neturėjo švytinčio stebuklingo peilio, sidabrinės taurės su kaukolių ornamentu, kibirkščiuojančios šluotos, nes tai šiokios tokios užuominos, kad aplink galbūt švaistosi ragana. Kišenėse ji niekada nesinešiojo nieko stebuklingo: kelis virbus, virvelę, vieną kitą monetą ir, žinoma, talismaną.

Visas kraštas nešiojosi talismanus, ir panelė Erkė manė, kad jei nesinešios, žmonėms gali toptelėti, jog ji ragana. Raganos priverstos išmokti gudrumo.

Panelė Erkė turėjo smailią skrybėlę, bet ši buvo pusiau nematoma ir nusmailėdavo tik tada, kai šeimininkė panorėdavo.

Vienintelis įtartinas daiktas jos kelionmaišyje buvo mažutė stora Didžiojo Viljamsono parašyta knygelė “Eskapologijos įvadas“. Kai vienas profesinių pavojų — atsidurti kūdroje surištomis rankomis, gebėjimas visiškai apsirengus nuplaukti trisdešimt jardų po vandeniu ir kvėpuoti pro tuščiavidurę nendrę, pasislėpus tarp žolių, nieko nereiškia, jei nemoki tobulai atrišti mazgų.

— Tu čia negali kerėti? — paklausė balsas iš skrybėlės.

— Negaliu, — prisipažino panelė Erkė.

Ji pakėlė akis, išgirdusi tilindžiuojant varpelius. Baltu keliu artinosi keista vilkstinė. Joje vyravo asilai, jie traukė vežimėlius ryškiai nudažytais apdangalais. Greta vežimėlių žingsniavo iki juosmens dulkėti žmonės, beveik visi buvo vyrai ryškių spalvų apdarais, — na, spalvos bent jau kadaise, nenusėstos dulkių ir nesupurvintos, buvo ryškios, — ir visi kaip vienas dėvėjo keistas juodas keturkampes skrybėles.

Panelė Erkė nusišypsojo.

Jie buvo panašūs į keliaujančius skardininkus, bet ragana žinojo, kad nė vienas nemokėtų pataisyti virdulio. Jie prekiavo nematomais dalykais. Ir net pardavę prekę, ją tebeturėdavo. Jie prekiavo tuo, ko visiems reikia, bet ko dažnai niekas nenori. Jie pardavinėjo visatos raktus žmonėms, net nežinantiems, kad visata užrakinta.