Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

— Žinoma, — pritarė panelė Erkė.

— Senelė Skauduolė būtų kaip nors susidorojusi su pabaisa, atsiradusia mūsų upėje, — nesiklausydama jos, tęsė Marlinė. — Net jei tai pabaisa iš pasakų knygos. — Ji būtų apgynusi senąją Atžarūnę, pridūrė mintyse. Būtų aprėkusi kaimiečius, ir šie būtų jos paklausę... Jie visada klausydavo senelės, kai ši pakeldavo balsą. Kas nors privalo užtarti tuos, kurie neturi balso, sakydavo ji.

— Puiku, — pritarė panelė Erkė. — Taip ir reikia. Raganos tvarko tokius reikalus. Sakai, ten, kur išniro Dženė, upė buvo labai sekli? O pasaulis apsimiglojo ir suvirpėjo? Girdėjai švagždėsi?

Marlinė plačiai nusišypsojo.

— Taip, tikrai girdėjau!

— A. Vyksta kažkas negero.

— Ar aš galiu tam užkirsti kelią? — susirūpino Marlinė.

— O dabar padarei man įspūdį, — pripažino panelė Erkė. — Pasakei: “Ar aš galiu tam užkirsti kelią?“, ne “Ar tam galima užkirsti kelią?“, ne “Ar mes galime tam užkirsti kelią?“ Šaunu. Nevengi atsakomybės. Pradžia gera. Ir galvos nepameti. Bet kelio tam užkirsti negali.

— Aš nudobiau Dženę Žaliadantę!

— Tau tiesiog pasisekė, — atkirto panelė Erkė. — Esama baisesnių padarų už ją, patikėk manimi. Man atrodo, kad netrukus prasidės plataus masto invazija į šį pasaulį, ir nors tu, mergele, labai protinga, tavo tikimybę likti gyvai prilyginčiau pūgos užklupto ėriuko. Nesikišk. Mėginsiu šauktis pagalbos.

— Kieno pagalbos? Barono?

— Ne, Dieve gink. Iš jo nebūtų jokios naudos.

— Bet jis mus saugo, — spyrėsi Marlinė. — Taip sako mano mama.

— Tikrai? — nusišaipė panelė Erkė. — Nuo ko?

— Turbūt nuo... užpuolikų. Tėtis sako, nuo kitų didikų.

— Jis turi didelę kariuomenę?

— Puskarininkis Robertsas, Kevinas, Nevilis, Trevoras, — vardijo Marlinė. — Mes visi juos pažįstam. Dažniausiai jie saugo bandas.

— Kuris nors turi stebuklingų galių? — paklausė panelė Erkė.

— Kartą mačiau, kaip Nevilis darė fokusus su kortomis, — atsakė Marlinė.

— Baisus pasisekimas pobūviuose, bet nelabai kokia nauda susidūrus kad ir su Džene, — apibendrino panelė Erkė. — O kitų... Ar čia nėra nė vienos raganos?

Marlinė svyravo.

— Buvo senoji Atžarūnė, — tarė ji. Taip. Ji iš tikrųjų viena gyveno keistoje trobelėje...

— Geras vardas, — atsiliepė panelė Erkė. — Nors nepasakyčiau, kad girdėtas. Kur ji?

— Praėjusią žiemą mirė, užklupta pūgos, — iš lėto atsakė Marlinė.

— O dabar klok, ką slepi, — aštriu kaip peilis balsu rėžė panelė Erkė.

— Matot... ji turbūt elgetavo, bet žmonės neatidarė durų... naktis buvo šalta, ir ji... sušalo.

— Ji buvo ragana, tiesa?

— Visi sakė, kad ragana, — išmemeno Marlinė. Nenorėjo pasakoti šitos istorijos. Nė vienas artimiausių kaimų gyventojas nenorėjo. Ir niekas nesiartino prie trobelės griuvėsių miške.

— Tu taip nemanai?

— Kaip čia pasakius... — Marlinė pasimuistė. — Matot... baronas turėjo sūnų Rolandą. Rodos, dvylikos metų. Praėjusią vasarą jis vienas išjojo į mišką, ir šunys grįžo be jo.

— Atžarūnė gyveno miške? — paklausė panelė Erkė.

— Taip.

— Ir žmonės mano, kad jinai jį nužudė? — atsiduso panelė Erkė. — Turbūt mano, kad jinai jį iškepė krosnyje.

— Tiesiai niekas taip nesakė, bet tikriausiai pamanė, — sutiko Marlinė.

— O arklys atsirado?

— Ne, — atsakė Marlinė. — Keista, nes jei jis būtų atklydęs į kalnus, žmonės būtų pastebėję...

Panelė Erkė susinėrė rankas, sušnarpštė ir nelinksmai nusišypsojo.

— Nesunku paaiškinti, — tarė ji. — Atžarūnė turbūt turėjo milžinišką krosnį, a?

— Ne, visai mažą, — atsakė Marlinė. — Vos dešimties colių gylio.

— Galvą guldau, kad Atžarūnė neturėjo dantų ir kalbėjo su savimi? — paklausė panelė Erkė.

— Taip. Be to, ji laikė katę. Ir žvairavo, — prapliupo Marlinė. — Todėl, kai jis dingo, žmonės nuėjo pas ją, apžiūrėjo krosnį, išrausė daržą, akmenimis užmušė katę, išvijo ją iš trobelės, kambario vidury suvertė į krūvą jos knygas, padegė, viską paleido plėnimis ir paskelbė, kad ji ragana.

— Sudegino knygas, — vangiai pakartojo panelė Erkė.

— Sakė, kad jų raidės senoviškos, — paaiškino Marlinė. — Ir daug žvaigždžių piešinių.

— Pamatei, kai nuėjai pažiūrėti? — paklausė panelė Erkė.

Staiga Marlinei šaltis perėjo per širdį.

— Iš kur žinot? — paklausė ji.

— Moku klausytis. Pamatei?

— Taip, — atsiduso Marlinė, — kitą dieną nuėjau prie trobelės, ore sklandė keletas lapų. Vieną sugavau, raidės buvo senoviškos, apvadas mėlynas su auksu. Palaidojau jos katę.

— Palaidojai katę?

— Taip! Juk kas nors turėjo tai padaryti! — atšovė Marlinė.

— Ir išmatavai krosnį — atsiliepė panelė Erkė. — Žinau, kad išmatavai, nes pasakei man, koks jos gylis. — Ir išmatavai sriubos lėkštę, pridūrė mintyse. Ką aš čia radau ?

— Na taip. Išmatavau. Matot... ji buvo mažutė! O jei ji burtais galėjo pradanginti vaikinuką ir jo arklį, kodėl nepradangino atėjusių vyrų? Tai kvaila!

Panelė Erkė rankos mostu ją nutildė.

— O kas buvo paskui?

— Paskui baronas paskelbė, kad jai padėti draudžiama, — pasakojo Marlinė. — Jis įsakė surišti ir įmesti į kūdrą kiekvieną raganą, sugautą jo valdose. Jums gali grėsti pavojus, — neryžtingai pridūrė.

— Moku dantimis atrišti mazgus, o Kvirmo raganaičių koledže gavau aukso medalį iš plaukimo, — atsakė panelė Erkė. — Ne be reikalo šokinėjau į baseiną su drabužiais. — Ji palinko į priekį. — Nori, atspėsiu, kas atsitiko Atžarūnei? — paklausė. — Ji gyveno iki pirmojo sniego, tiesa? Vogė maistą iš klėčių, gal dar moterys šį tą pakišdavo, kai vyrai nematydavo? Turbūt didesni berniokai apmėtydavo ją akmenimis.

— Iš kur jūs žinot? — paklausė Marlinė.

— Nereikia itin lakios vaizduotės, patikėk manimi, — atsakė panelė Erkė. — Ir juk ji nebuvo ragana?

— Man atrodo, kad ji buvo ligota, niekam nereikalinga, šiek tiek smirdanti senutė. Atrodė keistai, nes neturėjo dantų, — tarė Marlinė. — Ji tik priminė pasakos raganą. Tai buvo aišku net puspročiui.

— Taip, — atsiduso panelė Erkė. — Bet kartais prireikus sunku rasti net pusprotį.

— Ar negalit manęs išmokyti to, ką turi žinoti ragana? — paklausė Marlinė.

— Sakyk, kodėl tu vis dar nori būti ragana, žinodama, kas atsitiko Atžarūnei?

— Kad tokie dalykai nepasikartotų, — atsakė Marlinė.

Ji net tos senos raganos katę palaidojo, pamanė panelė Erkė. Kas čia per vaikas?

— Geras atsakymas. Kada nors galbūt tapsi padoria ragana, — pagyrė ji. — Bet aš nemokau, kaip tapti ragana. Aš mokau žmones apie raganas. Raganos mokosi tam tikroje mokykloje. Aš tik parodau kelią, jei jos ko nors vertos. Visos raganos turi savų pomėgių, aš myliu vaikus.

— Kodėl?

— Nes juos daug lengviau įgrūsti į krosnį, — paaiškino panelė Erkė.

Bet Marlinė neišsigando, tik supyko.

— Bjauru taip kalbėti, — subarė ji.

— Raganos turi elgtis bjauriai, — atšovė panelė Erkė ir ištraukė iš po stalo didelį juodą krepšį. — Džiaugiuosi matydama, kad įdėmiai klausaisi.

— Ar tikrai yra raganų mokykla? — paklausė Marlinė.

— Galima sakyti, — nepaneigė panelė Erkė.