Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

— Kur?

— Visai arti.

— Stebuklinga?

— Labai.

— Nuostabi vieta?

— Jai niekas neprilygsta.

— Ar negalėčiau ten stebuklingai atsidurti? Gal koks nors vienaragis nuneštų?

— Kam jam tave nešti? Vienaragis viso labo didelis arklys, besibaigiantis smaile. Nėra kuo per daug žavėtis, — atšovė panelė Erkė. — Prašom kiaušinį.

— Kur man rasti mokyklą? — paklausė Marlinė, duodama kiaušinį.

— Aha. Klausimas vertas šakniavaisio, — nutarė panelė Erkė. — Prašom dvi morkas.

Marlinė padavė.

— Ačiū. Pasiruošusi? Jei nori rasti raganų mokyklą, nueik prie kalvos netoli nuo čia, užkopk į viršų, atsimerk... — panelė Erkė nutilo.

— Ir?

— ...ir dar kartą atsimerk.

— Bet... — išsižiojo Marlinė.

— Turi dar kiaušinių?

— Ne, bet...

— Vadinasi, mokslai baigti. Bet aš norėčiau tavęs kai ko paklausti.

— Kiaušinių turit? — iškart išpoškino Marlinė.

— Cha! Tu prie upės daugiau nieko nematei, Marline?

Staiga palapinėje įsiviešpatavo tyla. Iš lauko skverbėsi netaisyklingos rašybos ir klaidingos geografijos garsai. Marlinė ir panelė Erkė stebeilijo viena kitai į akis.

— Ne, — pamelavo Marlinė.

— Tikrai? — perklausė panelė Erkė.

— Taip.

Jos toliau tęsė spoksojimo varžybas. Bet Marlinė net katę priversdavo nuleisti akis.

— Aišku, — tarė panelė Erkė ir nusuko akis. — Puiku. Tada pasakyk man... stabtelėjusi prie mano palapinės, baisiai patenkinta ištarei “aha“. Ar galvojai: “Štai keista juoda palapinė su paslaptinga iškaba ant durų, įėjusi vidun, galbūt patirsiu nuotykį“, ar galvojai: “Gal čia kokios nors nedoros raganos, tokios, kokia, žmonių nuomone, buvo Atžarūnė, palapinė, ir ji mane užkerės, vos įkelsiu koją į vidų?“ Gali nebespoksoti. Tau ašaroja akys.

— Galvojau ir taip, ir taip, — mirksėdama atsakė Marlinė.

— Bet vis tiek įėjai. Kodėl?

— Sužinoti.

— Geras atsakymas. Raganos smalsios iš prigimties, — paaiškino panelė Erkė ir atsistojo. — Turiu eiti. Tikiuosi, dar susitiksime. Duosiu tau nemokamą patarimą.

— Kiek jis man kainuos?

— Ką? Juk sakiau — nemokamą! — pasipiktino panelė Erkė.

— Sakėt, bet mano tėvas tvirtina, kad nemokamas patarimas dažnai būna labai brangus, — atkirto Marlinė.

— O šis patarimas neįkainojamas, — purkštelėjo panelė Erkė. — Klausaisi?

— Taip, — atsiliepė Marlinė.

— Puiku. Taigi... Jei pasitikėsi savimi...

— Taip?

— ...ir tikėsi savo sapnais...

— Taip?

— ...ir pasikliausi savo žvaigžde... — tęsė panelė Erkė.

— Taip?

— ...tave vis tiek pranoks žmonės, kurie atkakliai dirbs, mokysis ir netinginiaus. Iki pasimatymo.

Palapinėje sutemo. Laikas eiti. Marlinė vėl atsidūrė aikštėje. Kiti mokytojai krovėsi daiktus.

Ji neatsisuko. Buvo per daug protinga, kad žvalgytųsi. Arba palapinė tebestovės, ir ji nusivils, arba bus paslaptingai išnykusi, ir ji sunerims.

Traukė namo svarstydama, ar nevertėjo paminėti mažų raudonplaukių žmogeliukų. Nutylėjo juos dėl daugybės priežasčių. Dabar nebuvo įsitikinusi, kad iš tikrųjų juos matė; nujautė, jog jie nenorėtų, kad ji apie juos prasitartų; be to, buvo malonu žinoti dalyką, kurio nežino panelė Erkė. Taip. Tai svarbiausia. Panelė Erkė, Marlinės nuomone, per daug gudri.

Pakeliui užkopė ant Arkeno kalvos. Kalva buvo prie pat kaimo, nelabai didelė, žemesnė net už aukštumas prie namų, jau nekalbant apie kalnus.

Kalva buvo... jaukesnė. Viršūnėje plytėjo lyguma, kurioje niekas neaugo. Marlinė žinojo legendą, kad čia kadaise didvyris kovojo su slibinu, ir šio kraujas išdegino žemę. Pasak kitos legendos, po kalva užkastas lobis, kurį saugo slibinas, o dar viena legenda teigia, kad čia palaidotas karalius gryno aukso šarvais. Apie šią kalvą pasakojama daug istorijų; keista, kad jinai neprasmego nuo jų svorio.

Marlinė atsistojo ant plikos žemės ir apsižvalgė.

Ji pamatė kaimą, upę, tėvų namą, barono pilį, o už pažįstamų laukų — pilkus miškus ir viržynus.

Ji užsimerkė ir atsimerkė. Sumirksėjo ir dar kartą atsimerkė.

Nei stebuklingų durų, nei slapto pastato, nei keistų ženklų.

Tačiau valandėlę gaudė oras ir pakvipo sniegu.

Parėjusi namo, pažiūrėjo į žodyną, ką reiškia “invazija“. Įsiveržimas.

Plataus masto invazija, pasakė panelė Erkė.

O Marlinę nuo lentynos stebėjo mažos nematomos akelės...

TREČIAS SKYRIUS

Raganos medžioklė

Panelė Erkė nusiėmė skrybėlę, įkišo ranką į vidų ir timptelėjo virvelę. Klepsėdama ir pliaukšėdama, skrybėlė virto nebe pirmos jaunystės šiaudine skrybėlaite. Ragana pakėlė nuo žemės popierines gėles ir rūpestingai prisisegė.

Tada lengviau atsiduso.

— Negalima paleisti to vaiko lyg niekur nieko, — prikišo ant stalo tupinti rupūžė.

— Kodėl?

— Ji įžvalgi ir apdairi. Pavydėtinas derinys.

— Mažoji visažinė, — atkirto panelė Erkė.

— Taigi. Kaip tu. Padarė tau įspūdį, a? Žinau, kad padarė, nes bjauriai su ja elgeisi, o kabinėjiesi tik prie žmonių, kurie tau padaro įspūdį.

— Nori, kad paversčiau varle?

— Palauk, pagalvosiu, — kandžiai nusišaipė rupūžė. — Dailesnė oda, dailesnės kojos, šimtą kartų didesnė tikimybė, kad pabučiuos karalaitė... gerai. Kai tik panorėsit, ponia.

— Yra baisesnių likimų nei rupūžės, — pagrasino panelė Erkė.

— Galėtum kada nors išbandyti, — pasiūlė rupūžė. — O mergaitė man patiko.

— Man irgi, — gyvai sutratėjo panelė Erkė. — Išgirsta apie senutės mirtį, nes mulkiams pasivaideno, kad ji ragana, ir nusprendžia pati tapti ragana, kad tai nepasikartotų. Iš upės kriokdama išnyra pabaisa, ir ji užmuša ją keptuve! Girdėjai posakį: “Kiekvienam kraštui sava ragana“? Galvą guldau, kad čia taip ir atsitiko. Bet ragana ant kreidos ? Raganoms patinka granitas, bazaltas, kietos uolienos! Ar žinai, kas yra kreida?

— Tu pasakysi, — atsiliepė rupūžė.

— Tai milijardų mažų, bejėgių jūrų gyvūnėlių, žuvusių prieš milijonus metų, kriauklelės, — paaiškino panelė Erkė. — Tai... mažutyčiai kauleliai. Minkšta. Tiži. Drėgna. Net klintis geriau. Bet... ji užaugo ant kreidos ištverminga ir gudri. Apsigimusi ragana. Ant kreidos! Tai neįmanoma!

— Ji įveikė Dženę! — tarė rupūžė. — Mergaitė talentinga!

— Galbūt, bet talento per maža. Dženė kvaila, tik pirmo laipsnio draudžiamoji pabaisa, — paaiškino panelė Erkė. — Be to, ji turbūt apkiauto atsidūrusi upėje, nes paprastai gyvena stovinčiame vandenyje. Yra daug baisesnių padarų už ją.

— Ką reiškia “pirmo laipsnio draudžiamoji pabaisa“? — paklausė rupūžė. — Kaip gyva negirdėjau, kad kas nors ją taip vadintų.

— Aš ne tik ragana, bet ir mokytoja, — atsakė panelė Erkė, rūpestingai taisydamasi skrybėlaitę. — Todėl sudarinėju sąrašus.

Vertinu. Šį bei tą užsirašau dviejų spalvų rašikliais dailia geležinės moters rašysena. Dženė — viena padarų, suaugusiųjų išgalvotų vaikams nuo pavojingų vietų baidyti. — Ji atsiduso. — Kodėl žmonės negalvoja, prieš kurdami pabaisas?

— Turėtum pasilikti ir jai padėti, — pareiškė rupūžė.

— Čia aš beveik bejėgė, — atsakė panelė Erkė. — Juk sakiau tau. Dėl kreidos. Be to, prisimink raudonplaukius žmogeliukus! Su ja kalbėjo Nakas Makfiglas! Perspėjo ją! O aš kaip gyva nė vieno nesu mačius! Jei jie jos pusėje, kas žino, ką ji gali padaryti?