Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

— ...mums pagailo vargšelės ir...

— Padėkit... kiaušinius... į vietą, — lėtai ištarė Marlinė.

Mažakalbis niuktelėjo bendrui.

— Verčiau darykie, kaip ji liepia. Inmerkėva uodegą. Skauduoliams nepasipriešinsi, o šioji dar ir ragana. Ji priplojo Dženę, o tai dar niekam nepavyko.

— Ašian apie tatai nepagalvojau...

Žmogeliukai labai atsargiai padėjo kiaušinius į vietą. Vienas net papūtė į kevalą ir apsimetė uoliai šiūruojąs apspurusia kilto apačia.

— Žalos nepadarėva, ponia, — tarė jis ir dirstelėjo į antrąjį. Ir tada abu išnyko. Tiesa, ore kažkas įtartinai sumirgėjo, o šiaudai prie vištidės durų išlėkė į orą.

— Aš panelė! — sušuko Marlinė. Ji patupdė vištą ant kiaušinių ir priėjo prie durų. — Ir aš ne ragana! Ar jūs elfai? Ir kur mūsų avinas? — pridūrė.

Jokio atsakymo, tik prie namų subarškėjo kibirai — vadinasi, kiti irgi sukilo.

Ji čiupo pasakų knygą, užpūtė žvakę ir nuėjo į trobą. Motina kūrė krosnį ir paklausė, kur ji buvusi, o Marlinė atsakė, kad išgirdusi vištidėje triukšmą ir nuėjusi pažiūrėti, ar vėl neatsėlino lapė. Ji nemelavo. Ji sakė gryną tiesą, tik šį bei tą nutylėjo.

Apskritai Marlinė nemėgo meluoti, bet jai atrodė, kad kartais ne taip lengva atskirti tiesą nuo melo, todėl lengviau skirstyti dalykus į tuos, kuriuos žmonės šiuo tarpu turi žinoti, ir tuos, kurių jie šiuo tarpu neturi žinoti.

Be to, ji abejojo, ką šiuo tarpu žino.

Pusryčiams buvo košė. Ji skubiai pavalgė, ketindama eiti į diendaržį ir pažiūrėti, kur avinas. Gal žolėje liko pėdsakų...

Ji pakėlė akis, nežinia kodėl.

Prie krosnies miegojo Pašlemėkas. Staiga jis atsitūpė ir pastatė ausis. Marlinė pajuto, kaip pašiurpo sprandas, ir pabandė įžiūrėti, ką mato katinas.

Ant virtuvės stalo stovėjo virtinė nedidukų mėlynų ir baltų puodų, iš kurių nebuvo beveik jokios naudos. Juos motinai paliko sena tetulė, ir ji didžiavosi puodais, nes jie viso labo buvo gražūs. Ūkyje maža vietos nenaudingiems gražiems daiktams, todėl puodus visi brangino.

Pašlemėkas stebėjo vieno puodo dangtelį. Jis lėtai kilo, o po juo šmėkščiojo raudoni plaukai ir dvi išsprogusios kaip karoliukai akys.

Marlinė įsistebeilijo į dangtelį, ir šis vėl nusileido. Po valandėlės ji išgirdo barkštelėjimą, o kai pakėlė akis, puodas susvirduliavo, o virš virtuvės stalo tik dulkės parūko. Pašlemėkas suglumęs dairėsi.

Jie iš tikrųjų baisiai miklūs.

Ji nubėgo prie diendaržio ir apsidairė. Virš žolės kybojo rūkas, o virš kalvų čireno vieversiai.

— Jei avinas tučtuojau nebus grąžintas, — suriko ji dangui, — jums bus riesta!

Garsas atsimušė nuo kalvų. Paskui ji netoliese išgirdo tylius balsus:

— Ką pasakė ragana? — prabilo pirmas balsas.

— Ji pasakė, jogei mums bus riesta!

— Ai, ai, ai! Pakliuvom ing bėdą!

Marlinė apsidairė paraudusiu iš pykčio veidu.

— Turime prievolių, — pareiškė orui ir žolei.

Šiuos žodžius kartą ištarė senelė Skauduolė, kai Marlinė verkė ėriuko. Senelė šnekėjo senoviškai ir pasakė štai ką: “Gyvuliam ir žvėrim mes kaip dievai, dvidešimtuke. Mes lemiam jų gimimo laiką ir jų mirties laiką. O nuo vieno laiko iki kito turim prievolių“.

— Turime prievolių, — švelniau pakartojo Marlinė. Ji piktai apžvelgė lauką. — Žinau, kad mane girdit, kad ir kas būtumėt. Jei avinas nebus grąžintas, laukit... bėdos...

Virš avių gardo virveno vyturėliai, bet šiaip vyravo spengianti tyla.

Marlinei reikėjo apsiruošti, kad galėtų imtis savo reikalų. Vadinasi, ji turi palesinti vištas ir surinkti kiaušinius — šiek tiek didžiavosi, kad jų dviem daugiau negu galėjo būti. Vadinasi, ji turi atnešti iš šulinio šešis kibirus vandens ir prikrauti malkų dėžę prie krosnies, bet šiuos darbus atidėjo, nes jų nemėgo. Tačiau sviestą sukti jai patiko, nes galėjo mąstyti.

Kai būsiu ragana ir turėsiu smailią skrybėlę bei šluotą, galvojo ji, kilnodama menturį, mostelėsiu ranka, ir sviestas bus sumuštas. O visi raudonplaukiai velniūkščiai, kuriems toptelės vogti mūsų gyvulius, bus...

Už nugaros, kur ji sustatė šešis kibirus, ketindama eiti prie šulinio, pasigirdo teliūškavimas.

Vienas kibiras buvo sklidinas, vanduo tiško per kraštus.

Ji toliau suko sviestą, lyg nieko nebūtų įvykę, bet po valandėlės liovėsi ir priėjo prie miltų dėžės. Pasėmė saujelę, apibarstė laiptelį prie durų ir toliau suko sviestą.

Po valandėlės už nugaros vėl sukliuksėjo. Atsisukusi pamatė, kad dar vienas kibiras pilnas vandens. O miltuose ant laiptelio buvo matyti dvi mažų pėdyčių eilės, vienos vedė į pieninę, kitos — iš jos.

Marlinė įstengdavo pakelti tik vieną sunkų medinį kibirą su vandeniu.

Vadinasi, pamanė ji, jie ne tik greiti kaip žaibas, bet ir nepaprastai stiprūs. Kažkodėl man tai nekelia nerimo.

Ji pakėlė akis į dideles medines sijas išilgai kambario, ir žemyn pabiro dulkes, lyg kas būtų staiga pasitraukęs.

Laikas jiems sumaišyti kortas, pamanė ji. Antra vertus, galima palaukti, kol visi kibirai bus pilni.

— O paskui reiks prikrauti malkų dėžę virtuvėje, — garsiai pasakė. Verta pabandyti.

Marlinė toliau mušė sviestą ir net galvos nepasuko, dar keturis kartus išgirdusi teliūškavimą už nugaros. Nesidairė ji, ir išgirdusi malkų dunksėjimą į dėžę. Atsisuko tik tada, kai triukšmas nutilo.

Malkų dėžėje buvo iki viršaus, visi kibirai pilni, o miltais apibarstytas ruožas pripėduotas.

Ji liovėsi mušusi sviestą. Jautė, kad ją stebi daugybė akių.

— A... ačiū, — tarė. Ne, taip negerai. Balsas virpa. Ji paleido menturį ir atsistojo, stengdamasi nutaisyti kuo nuožmesnę miną. — O avinas? — paklausė. — Nepatikėsiu, kad gailitės, kol nepamatysiu grąžinant avino!

Diendaržyje pasigirdo bliovimas. Ji nubėgo į sodo galą ir pažvelgė pro gyvatvorę.

Avinas lėkė atgal, atžagarias ir milžinišku greičiu. Stabtelėjo prieš pat gyvatvorę ir pargriuvo, kai žmogeliukai jį paleido. Valandėlę jam ant galvos išdygo raudonplaukis vyrukas. Jis papūtė į ragą, apšluostė jį kiltu ir sumirgėjęs išnyko.

Marlinė susimąsčiusi grįžo į pieninę.

O kai grįžo, pamatė, kad sviestas sumuštas. Ne tik sumuštas, bet ir padalytas į tuziną storų auksiškų stačiakampių. Jie gulėjo ant marmurinės lentos, kur ji visada dirbdavo, ir net buvo papuošti petražolių šakelėmis.

Gal čia naminiai, svarstė ji. Pasakų knygoje rašoma, kad jie slampinėja po namus ir eina apyvoką mainais už lėkštutę pieno. Bet piešiniuose pavaizduoti linksmi žmogeliukai ilgais smailiais gobtuvais. Neatrodo, kad raudonplaukiai bent kartą gyvenime gėrė pieną, bet verta pamėginti.

— Ką gi, — garsiai ištarė, vis dar jausdama, kad yra stebima, — gana. Dėkui. Džiaugiuos, kad gailitės dėl to, ko prikrėtėt.

Ji paėmė katino lėkštutę iš krūvos prie kriauklės, rūpestingai išmazgojo, pripylė iš bidono rytykščio pieno, padėjo lėkštutę ant grindų ir atsitraukė.

— Jūs naminiai? — paklausė.

Oras sumirgėjo. Pienas ištiško ant grindų, o lėkštutė ėmė suktis.

— Vadinasi, ne, — padarė išvadą Marlinė. — Tai kas jūs?

Neribotas skaičius nebylių atsakymų.

Ji atsigulė ir žvilgtelėjo po kriaukle, paskui po sūrių lentynomis. Įsispoksojo į tamsius voriškus šešėlius kambaryje. Atrodė, kad jis tuščias.

Man skubiai reikia išsilavinimo bent už vieną kiaušinį, pamanė ji.