Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai

Ji čiupo rupūžę.

— Žinai, kas pasirodys? — kalbėjo toliau. — Visi padarai iš senų pasakų. Visos priežastys, kodėl negalima išklysti iš kelio, atidaryti draudžiamų durų, ištarti neteisingo žodžio ar išbarstyti druskos. Visos pasakos, po kurių vaikai sapnuodavo košmarus. Visos pabaisos iš po didžiausios lovos pasaulyje. Kur nors visos pasakos — tikrovė, visi sapnai išsipildo. Išsipildys ir čia, jei niekas neužkirs kelio. Jei ne Nakai Makfiglai, galva skiltų pusiau. O kol kas pabandysiu šauktis pagalbos. Be šluotos užtruksiu ne mažiau kaip dvi paras!

— Nesąžininga palikti ją vieną su jais, — prikišo rupūžė.

— Ji neliks viena, — atsakė panelė Erkė. — Ji turės tave.

— O, — atsiliepė rupūžė.

Marlinė miegojo viename kambaryje su Lepūne ir Hana. Pabudo išgirdusi, kad jos eina gulti, ir gulėjo tamsoje, kol išgirdo jų lygų kvėpavimą — vadinasi, seserys jau sapnuoja jaunus avių kirpėjus, nuogus iki juosmens.

Lauke virš kalvų sužaibavo, nugriaudėjo perkūnas...

Perkūnas ir Žaibas. Šie žodžiai jai pirmiau reiškė šunis, o ne audros garsą ir šviesą. Senelę visur lydėdavo bandšuniai, ir troboje, ir lauke. Vieną akimirką jie buvo balti ir juodi dryžiai toli pievoje, kitą jau lekavo šalia senelės, neatplėšdami akių nuo jos veido. Pusę kalvų šunų atsivedė Žaibas, dresavo senelė Skauduolė.

Marlinė su šeima eidavo žiūrėti didžiųjų bandšunių varžybų. Į jas eidavo visi Kreidžemio piemenys, patys geriausi arenoje rodydavo, kaip puikiai išmokyti jų šunys. Šunys suburdavo bandą, atskirdavo avis, suvarydavo į aptvarus, bet kartais pabėgdavo ar susipjaudavo, nes net geriausias šuo kartais neturi nuotaikos. Senelė niekada neleisdavo Perkūnui ir Žaibui dalyvauti varžybose. Ji rymodavo ant tvoros, įdėmiai stebėdavo reginį ir papsėdavo smirdančią pypkę, o šunys gulėdavo priešais. Marlinės tėvas sakydavo, kad po kiekvieno pasirodymo teisėjai nerimastingai žvilgteli į senelę Skauduolę — ką ji mano. Tiesą sakant, visi piemenys stebėdavo ją. Senelė niekada neidavo į areną, nes buvo Teisėja. Jei ji manydavo, kad esi geras piemuo, jei linktelėdavo tau, kai eidavai iš arenos, jei užsitraukdavo pypkės ir pasakydavo “gana“ — visą dieną jausdavaisi milžinas, ir Kreidžemis priklausė tau...

Kai ji buvo maža ir likdavo dykroje su senele, Marline rūpindavosi Perkūnas ir Žaibas; jie gulėdavo netoliese, nenuleisdami akių nuo žaidžiančios mergytės. O kaip ji didžiuodavosi, kai senelė leisdavo jai su šunimis suburti bandą. Džiūgaudama lakstydavo aplink šaukdama: “Ateik!“, “Pirmyn!“, “Aplink!“, o šunys, šaunuoliai, puikiai susitvarkydavo.

Dabar ji supranta, jog jie būtų susitvarkę, kad ir ką ji būtų šūkavusi. Senelė sėdėdavo ir rūkydavo, o šunys skaitydavo jos mintis. Jie klausydavo tik senelės Skauduolės...

Po valandėlės audra nurimo, tik tyliai šnarėjo lietus.

Nutaikęs akimirką, pro duris šmurkštelėjo Pašlemėkas ir užšoko ant lovos. Jis buvo ne tik didelis, jis buvo takus : toks storas, kad pamažu išsklisdavo ant kiekvieno plokščio paviršiaus kaip didžiulė kailinė bala. Marlinės jis negalėjo pakęsti, bet jausmus užgniauždavo, kai reikėdavo šiltos vietos nusnūsti.

Ji turbūt užmigo, nes pabudo, išgirdusi balsus.

Rodos, jie buvo visai arti, bet labai tylūs.

— Šimts kankolų! Bepig pasakytie “raskit raganą“, betaig ko ieškotie? Visi ilgšiai man vienodi!

— Ne visai — Ne Pats Mažiausias Džordis žvejodamas matė ir sakė, jogei ji didelė!

— Baisiai daug naudos iš tokios žosties! Jos visos didelės!

— Kvankos jūs! Visi žino, jogei ragana dėvi smailią skrybėlę!

— Vadinasi, ji negali ragana būtie, jeigut miega?

— Kas čia? — sušnibždėjo Marlinė.

Stojo tyla, drumsčiama tik seserų alsavimo. Bet Marlinė jautė, kad tai žmonių, kurie stengiasi nekelti triukšmo, tyla.

Ji pasilenkė ir dirstelėjo po lova. Nieko, tik laisvas plotas.

Lygiai taip šnekėjo mažasis žmogeliukas upėje.

Ji gulėjo mėnesienoje ir klausėsi, kol įskaudo ausis.

Paskui ėmė spėlioti, kokia ta raganų mokykla ir kodėl ji jos nepamatė.

Dviejų mylių spinduliu pažinojo apylinkes kaip savo penkis pirštus. Labiausiai jai patiko upė, užutekiai, kur virš vandens žolių saulėje šildosi lydekos, krantai, kur suka lizdus tulžiai. Už kokios mylios aukštupio link perėjo garniai, ji mėgdavo sėlinti prie paukščių, nusileidusių pažvejoti į nendryną, nes nieko nėra juokingesnio už skubiai kylantį garnį...

Ji vėl užsnūdo, mąstydama apie apylinkes. Puikiai jas pažinojo. Jai slaptų vietų jose nebuvo.

Bet gal durys užburtos. Ji pasirūpintų, kad būtų užburtos, jei turėtų raganų mokyklą. Slaptos durys būtų visur, net už šimtų mylių. Pažvelgei į kokią nors uolą, tarkim, mėnesienoje, ir pamatysi dar vienas duris.

O mokykla, ak, mokykla. Ji mokysis joti ant šluotos, smailinti skrybėlę, taisyti užkerėtus valgius, užmegs daug naujų pažinčių.

— Mergaitė smigo?

— Taip, nebgirdžiu jos vartanties.

Marlinė tamsoje atsimerkė. Balsai po lova aidėjo. Visa laimė, kad ten neužgriozdinta ir švaru.

Tada lendam iš čia.

Balsai nutolo. Marlinė ištempė ausis.

— Ėhė, veizdėk, čia gyvenimas! Su mažom krasėm irgi kitais daikteliais!

Jie rado lėlių namelį, pamanė Marlinė.

Namelis buvo nemažas, jį padarė dailidė Blokas, kai vyriausia Marlinės sesuo, dabar pati auginanti du vaikus, buvo maža. Tvirtas žaislas. Blokas trapių daiktų nedarydavo. Bet mergaitės ilgainiui papuošė jį audeklo skiautelėmis ir apstatė nedailiais baldeliais.

Tačiau balsų savininkams, matyt, atrodė, kad jie atsidūrė rūmuose.

— Oho, kokis prašmatnumas! Net lova yr. Su pagalvėm!

— Uždarykie barščiaryklę, negi nori, idant jos pabustų!

— Kad tau subinė šunvotėm apeitų, tyliu lygu pelė po šluota! Šimts kankolų! Kareiviai!

— Kokie kareiviai?

— Kamaroj raudonšvarkiai!

Jie aptiko žaislinius kareivėlius, pamanė Marlinė, stengdamasi garsiai nekvėpuoti.

Tiesą sakant, lėlių namelyje įsikurti jie neturėjo teisės, bet Ventvertas buvo dar per mažas su jais žaisti. Jie vaizduodavo niekuo dėtus pašalaičius, kai Marlinė vaikystėje keldavo puotas lėlėms. Tikriau, lėlių pakaitalams. Ūkininkų vaikų žaislai turi būti patvarūs ir atlaikyti ne vieną kartą — ir ne visada susidoroja su užduotimi. Kai Marlinė paskutinį kartą kėlė puotą, svečiai buvo skudurinė lėlė be galvos, du mediniai kareivėliai ir trys ketvirtadaliai meškiuko.

Iš lėlių namelio sklido dunksėjimas ir trinksmai.

— Vieną nutvėriau! Ėhė, brol, tavo mama moka siūtie? Turės darbo! Ai! Jojo galva lygu medinė!

— Šimts kankolų, čia kūnas be galvos!

— Nėr ko stebėties, štai lokys! Pajuskie, kokis sunkus mano batas, rupūže!

Marlinei pasirodė, kad nors trijų balsų savininkai pliekiasi su daiktais, kurie negali duoti grąžos, kaip antai vienakojų lokiu, vis dėlto kova vyksta ir yra permaininga.

— Nutvėriau! Nutvėriau! Iškasysiu tau nugarą, velnio kūme!

— Kažkas inkando man ing koją! Kažkas inkando man ing koją!

— Čionais! Judu tvatijota vienas kitą, klaikšiai! Abu man pro kaktą išlindot!

Marlinė pajuto, kaip krustelėjo Pašlemėkas. Storas, tingus katinas ant mažų gyvūnėlių šokdavo greitai kaip žaibas. Negalima leisti, kad jis sučiuptų... nesvarbu, kas jie, nesvarbu, kad iš kalbos neatrodo įkūnytos dorybės.