William Dietz - Laisvės planeta

Bet štai klausimas: ko, tiesą sakant, nori kapitonas?

Praėjo jau daugiau nei para, tačiau atsakymo Stelas dar nežinojo. Džounsas uždavė galybę labai tikslių klausimų ir visgi paskutinę akimirką pasitraukdavo į šalį, o jo tyrimas kol kas apsiribojo beveik draugiškais pašnekesiais. Tuomet jie nusprendė apeiti iš kitos pusės. Akivaizdu, jog Džounsui lengviausia kalbėtis su Stelų — veikiausiai todėl, kad abu jie yra kariškiai. Bremas rado įtikinamą pretekstą ir mandagiai atsisakė atvykti pietų. Prezidentas vylėsi, jog vilos aplinka ir Olivijos draugija padarys savo atpalaiduojančią įtaką, ir problema sėkmingai išsispręs.

Tarsi skaitydamas Stelo mintis, Džounsas pratarė:

— Tikiuosi, jūs man atleisite, jei prabilsiu apie reikalą, kuris dabar rūpi mums visiems.

— Liaukitės, kapitone, — atsiliepė Olivija. — Mes čia nesilaikome formalumų. Gal įpilti dar puodelį kavos?

Džounsas papurtė galvą.

— Ne, Olivija, dėkui. Bet jei leisite, norėčiau sužinoti keletą smulkmenų.

— Mes pasirengę kuo atviriausiai jums atsakyti, — tarė Stelas.

— Kas jus domina?

Džounsas nusišypsojo. Jo akinamai balti dantys stebėtinai gražiai derėjo prie tamsios odos.

— Ne paslaptis, kad aš atvykau čionai, norėdamas viską išsiaiškinti. Kaip žinote ar spėjate, “Intersistems” apkaltino Friholdą ir ypač brigadą kompanijos butinės užpuolimu, apsimetus piratais, ir stambių piniginių sumų bei kitų vertybių pagrobimu. Jeigu tai tiesa, toks poelgis klasifikuojamas kaip labai rimtas nusikaltimas, ir Imperija bus priversta atitinkamai sureaguoti. Kaip būtent? Na, pavyzdžiui, okupuoti Friholdą, nubausti jo vadovus ir veikiausiai grąžinti planetą “Intersistems Inkorporeited”.

— Tuo atveju, jei kaltinimas atitinka tikrovę, — santūriai atsakė Stelas. — O šitai dar reikia įrodyti.

Džounsas pritardamas linktelėjo.

— Teisingai. Ir, regis, surinkti įrodymus bus nelengva. Nelaimei, ir kovinių “Intersistems” pajėgų vadas, kuris, kaip paaiškėjo, anksčiau buvo jūsų brigados narys, ir kompanijos atstovė Kanse-Džouns žuvo būstinės antpuolio metu. Galbūt jie būtų galėję nušviesti padėtį, — jis gūžtelėjo pečiais. — Na, pažiūrėkim, ar aš teisingai supratau, kaip viskas vyko. Po to, kai išvykau iš fabriko, jūs su Narsu sudarėte sandėrį, iškrovėte termiumą ir gavote pinigus. Tuo metu jus užpuolė puikiai apsiginklavusių piratų grupė, atėmė pinigus ir paliko mirti nuo deguonies trūkumo. Tačiau jūs sugebėjote išsiveržti iš Fabriko, pasivijote piratus ir susigrąžinote savo pinigus. Be to, užgrobėte jų kreiserį — dabar jis skrieja orbita aplink Friholdą, — o jiems palikote tiktai gelbėjimo valtį. Tada vieną savo karininką — manau, tai buvo kapitonė Mouzli, — ir inspektorių Miulerį išsiuntėte į “Intersistems” butinę Žemėje, kur jie ir sumokėjo kasmetinį pašą už Friholdą. Teisingai?

— Taip, būtent šitaip viskas ir nutiko, — Stelas išspaudė šypseną.

Tačiau generolo širdį sugniaužė šaltis. Regis, Džounsas netiki nė vienu jo žodžiu. Netrukus jie gali prarasti viską, už ką atidavė tiek jėgų.

Tuo tarpu kapitonas visiškai rimtai vedžiojo akimis nuo vieno į kitą.

— Didžiulė sėkmė, kad jūs sugebėjote susigrąžinti pinigus. Savo ataskaitoje ketinu išsakyti prielaidą, kad ir jūsų, ir “Intersistems” užpuolimas gali būti kur kas rimtesnio plano dalis. Kas žino? Gal, remiantis šiais įrodymais, mums galiausiai pavyks sutramdyti piratus? Aš tuo tik pasidžiaugčiau… Kad ir kaip ten būtų, kažkodėl netikiu, kad tie patys žmonės, kuriuos mačiau Fabrike pardavinėjant savo termiumą, būtų įstengę tučtuojau apsigręžti ir užpulti “Intersistems” būstinę. Todėl nesirūpinkit, jums neteks vaidinti svetingų šeimininkų admirolui Kitonui ir jo laivynui.

Stelas vargais negalais sutramdė palengvėjimo atodūsį.

— Džiaugiuosi girdėdamas, kapitone, ir… ačiū jums.

Džounsas padėjo servetėlę ant stalo ir atsistojo.

— Nedėkokite man, generole. Aš paprasčiausiai vykdau savo pareigas. Ir, deja, jau privalau grįžti prie atidėtų darbų. Negaliu apsakyti, kokį malonumą man suteikė šie pietūs.

Kai jiedu palydėjo Džounsą iki aerokaro, turinčio nugabenti kapitoną į sostinę, Olivija tarė:

— Tikiuosi, jūs dar atvyksite pas mus ir paviešėsite ilgiau. Vietos pakaks visiems.

— Labai to norėčiau, — stabtelėjęs prie mašinos, atsakė Džounsas. — Bet gal vertėtų palaukti, kol baigsis jūsų medaus mėnuo? Girdėjau, judu ketinat susituokti.

Stelas ir Olivija susižvalgė ir šypsodamiesi atsigręžė į jį.

— Taip, ir kuo greičiau, — pratarė Stelas.

— Na, tokiu atveju… — Džounsas išsitraukė iš kišenės nedidelį paketą ir ištiesė jį generolui. — Aš nieko negaliu padovanoti jums vestuvių proga, bet gal neatsisakysit priimti šį niekniekį drauge su ilgo ir laimingo bendro gyvenimo palinkėjimais.

Tada jis įlipo į mašiną ir šypsodamasis pamojavo jiems ranka. Vairuotojas mandagiai pavažiavo tolėliau, kad netrikdytų vilos gyventojų variklių riaumojimu, o po to aerokaras pakilo aukštyn ir nuskriejo link tolimo horizonto.

— Kas čia? — smalsiai paklausė Olivija.

Stelas atsargiai išvyniojo popierių ir aptiko puikios kokybės, fotografiją; matyt, akimirką įamžinusi slapto stebėjimo kamera buvo aukščiausios klasės. Šiaip ar taip, nei generolo veido, nei “Intersistems” logotipo, puošiančio administracinio komplekso sieną, nebūtum supainiojęs su niekuo. Stelas ir Olivija susižvalgė, o paskui be žodžių pakėlė akis į dangų, kur beribėje mėlynėje tirpo mažutėlaitis aerokaro taškelis. Atsisveikindami jam pamojo ir drauge sugrįžo į vilą.

Gera pareiti namo.