William Dietz - Laisvės planeta

— Sujunkite mane su Sakalu, — įsakė jis kom-technikei.

— Klausau, sere, — pirštai nubėgo portatyvinės klaviatūros klavišais. — Jis lauks ketvirtame dažnyje.

Stelas įsijungė nurodytą dažnį — generolo balsas bus transliuojamas į palydovą, paskui į “Lizdą” ir tik tada jį išgirs Sakalas. Girdimumas buvo puikus.

— Na, kaip gi galėčiau pasitarnauti mūsų Brolijos šlovei? — pašaipiai paklausė Sakalas.

Ši ironiška piratiškų radijo pokalbių imitacija privertė generolą šyptelėti.

— Pašalindamas iš kelio tą prakeiktą energetinę patranką, štai kaip.

Pauzė. Kai Sakalas prabilo vėl, jis, regis, jau nebenorėjo juokauti:

— Sprendžiant iš mūsų radijo markerių, srityje, prigludusioje prie taikinio, truputį ankštoka, Brolau. Esi tikras, kad nori smogti į jį iš oro?

Stelas suprato ir pritarė piloto nerimui. Jei Sakalas su savo žmonėmis negalės veikti juvelyriškai tiksliai, jie, užuot sunaikinę priešo pajėgas, gali netyčia susprogdinti pusę saviškių. Bet, velniai rautų, kitos išeities paprasčiausiai nėra!

— Užduotis patvirtinta, — atsakė Stelas. — Duok mums dešimt minučių pasislėpti.

— Supratau tave, Brolau. Įsirauskite giliau.

— Perduokit visiems, — pratarė Stelas, kreipdamasis į kom-technikę, — tegul pasiieško kokio nors urvo ir tūno tenai, kol viskas pasibaigs. Po dešimties minučių ant žemės užgrius dangus.

Mergina linktelėjo ir susijaudinusi prabilo į mikrofoną. Stelas pažvelgė į Flin ir keturis karius, kuriuos viršila paskyrė jo apsaugai.

— Eime… Pasiieškokim slėptuvės.

Jis nusivedė savo mažą būrelį tenai, kur pirma, sėlindamas gatvėmis, pastebėjo įėjimą į požemį ar kažką panašaus. Teko pereiti maždaug pusę kvartalo, kom-technikė sekė jiems įkandin. Viduje kariai aptiko erdvų vestibiulį. Skubiai patikrinus patalpą paaiškėjo, kad ten nieko nėra. Liuoksėdami sustingusio eskalatoriaus pakopomis, jie nusileido iš pradžių vienu, o paskui dviem lygiais žemiau ir būtų leidęsi dar giliau, tačiau kelią pastojo griuvusi diurakritinė siena. Matyt, besitraukiantys “Intersistems” gynėjai susprogdino pertvaras, kad priešininkas negalėtų prasiskverbti į jų požeminę transporto sistemą.

— Tiek to, — tarstelėjo Stelas. — Čia ir apsistosime.

— Visi praneša radę slėptuves, — pranešė kom-technikė.

— Tikėsimės, — susijaudinęs atsiliepė Stelas, žvelgdamas aukštyn, tenai, kur netrukus prasidės kautynės. — Tikėsimės.

Žemė liuoktelėjo jam priešais, ir Sakalas eilinį kartą pasigailėjo skrendąs ne savo asmeniniu perėmėju. Žinia, protu jis suprato, kad visos mašinos vienodos, bet, kaip ir likusieji pilotai, buvo šimtu procentų įsitikinęs, kad jo laivas ne toks, kaip kiti. Jo laivas turėjo sielą ir asmenines savybes, kurias Sakalas nuodugniai ištyrė ir kuriomis visuomet galėjo pasikliauti. Tačiau jo perėmėjas liko “Lizde” — su apgadintu sparnu atmosferoje nepakariausi. Štai kodėl dabar Sakalas skriejo atsarginiu laivu, ir tokia padėtis jam visiškai nepatiko. Regis, valdymas kiek lėtesnis, kairiojo variklio efektyvumas vos devyniasdešimt šeši procentai, o ir pats piloto krėslas kažkoks… nepatogus.

Dirstelėjęs į užpakalinio vaizdo ekraną, Sakalas įsitikino, kad likusieji dešimt perėmėjų lekia tiksliai paskui jį. Jis perdėm automatiškai patikrino prietaisų parodymus: varikliai, ginklai, elektronika — viskas funkcionuoja normaliai. Tada sutelkė dėmesį į taikinį — absurdiškai menką dėmelę ant žemės, šiaurinėje administracinio komplekso pusėje. Keblumas tas, kad reikėjo sunaikinti tikslą, neperžengiant tos nedidelės erdvės ribų. Truputį šiauriau — ir jis ištaškys po Nusileidimo Zoną ją ginančius brigados karius. Truputį piečiau — ir maža kas beliks iš administracinio komplekso, o juk būtent tenai sudėti jų pinigėliai. Truputį ryčiau — ir nukentės gyvenamieji pastatai, vadinasi, ir daugybė civilių asmenų. O jei smogs truputį vakariau… tuomet jų skrydis apskritai bus tik tuščias laiko gaišimas.

Dabar Sakalas aiškiai matė tikslą. Pažymėjo tą sritį savo valdymo tinklelyje, persiuntė informaciją apie taikinio išvaizdą, koordinates bei atstumą visoms pabūklų sistemoms ir aktyvavo jas. Stumtelėjo valdymo svertą į priekį ir nulėkė žemyn, o tada nusklendė virš planetos paviršiaus, kildamas ir leisdamasis tiksliai pagal vietovės reljefą. Žemė sparčiai lėkė pro šalį, ir, kaip paprastai tokiomis akimirkomis, Sakalas pajuto, kaip jį užlieja įnirtingos, grubios jėgos banga. Kažkuria savo esybės dalimi jis gėdijosi šio jausmų antplūdžio, užtai kita dalis džiūgavo, mėgaudamasi greičio, galybės ir pavojaus pojūčiu. Jis iš visų jėgų tvardėsi, laukdamas tos svaiginančios akimirkos, kai jiedu su mašina susilies į vieną visumą, o taikinys atsidurs jo valioje.

— Palauk… Lukterėk… Dar truputėlį… Ugnis!

Perėmėjas pakrypo — atsiliepdama į žodinę Sakalo komandą, atgijo dviguba energetinė patranka, ir paviršiaus link nuskriejo keturios raketos žemė-oras bei ištisas bombų spiečius. Po dešimties sekundžių pilotas nutraukė ugnį ir nėrė iš.apšaudomos zonos.

Dešimt perėmėjų vienas po kito pakartojo savo vado veiksmus. Jų raketos, reaguodamos į šiluminį sunkiųjų pabūklų spinduliavimą, paskubomis trupino įtvirtinimus, paversdamos juos griuvėsiais. “Protingos” bombos ieškojo pačių stambiausių, kompaktiškiausių, geriausiai paslėptų taikinių. Versdamos sienas ir lubas, jos veržėsi iki pat pamatų, o po penkių sekundžių susprogdavo, dažniausiai sugriaudamos ir visą pastatą. Tuo tarpu žydros energijos impulsai viską aplink pavertė išsįlydžiusiu žemės, kūno ir metalo mišiniu.

Dar kartą praskriejęs virš nurodytos srities ir patikrinęs atakų efektyvumą, Sakalas pajuto, kad jo susijaudinimas atlėgsta. Bumą degino aitrus metalo prieskonis. Apačioje įsiviešpatavo mirtina rimtis. Nė menkiausio judesio. Sakalas įjungė mikrofoną ir prikimusiu balsu pranešė:

— Užduotis įvykdyta.

Ir nuskriejo aukštyn, į žydrą giedrą dangų.

Kareiviai nedidelėmis grupelėmis lindo iš priedangų — iš pradžių nuogąstaudami, o paskui vis narsiau. Stelas su savo palydovais taip pat apleido požeminę slėptuvę, sustojo ir nustebęs apsidairė. Sakalo asai viską aplinkui numatytą taikinį sulygino su žeme. Nei priešo karių, nei vabzdžių dūzgimo — nieko, išskyrus ugnies treškėjimą ir žvirgždo gurgždėjimą po kojom. Visur sūkuriavo dūmai, susipindami keisčiausiomis figūromis, kurias, nelyginant mirusiųjų šmėklas, lengvas vėjelis nešė tolyn. Išties fantasmagoriškas reginys. Stelas vargais negalais atplėšė nuo jo akis ir susimąstė apie tai, ką reikės daryti toliau.

Reikėjo kuo greičiau išnaudoti situacijos pranašumus, neleidžiant Malikui atsitokėti ir pasitelkti naujas jėgas. Kareiviai nužingsniavo į priekį, bet vadai nešūkčiojo įsakymų, o perdavinėjo juos pakuždomis, tarsi baimindamiesi sutrikdyti aplink viešpataujančią tylą. Bet netrukus šie keisti kerai išsisklaidė. Iš pradžių nuaidėjo pavienis šūvis, paskui nugriaudėjo sprogimas, o kiek vėliau nusirito masinės ugnies grumėjimas. Stelas net nespėjo rimtai sunerimti, kai susišaudymas palaipsniui nusilpo ir netrukus liovėsi visai.

Prie administracinio komplekso jų niekas nepasitiko. Geras ženklas, ir Stelo širdyje suruseno viltis. O kai jie įėjo į pastatą ir ėmė kopti laiptais, po senovei nesutikdami jokio pasipriešinimo, pažvalėjo galutinai. Dabar generolas jau neabejojo brigados pergale. Stelas stebėjosi — jis manė, kad Malikas kausis už kiekvieną administracinio komplekso colį. Tačiau fortūnai nepatinka, kai mirtingieji įgrista jai kamantinėjimais. Tereikia neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo. Stelas įsakė Flin pasiųsti žvalgus ir įvertinti kompleksą.