William Dietz - Laisvės planeta

— Ar kas nors atkreipė dėmesį, kuriuo galu pakyla šis daiktas?

Tai buvo svarbus klausimas; kai vienas konteinerio galas pakils, rūda subirs į kitą. Stelas paskaičiavo, jog konteinerio krovinys užima maždaug devynis jo tūrio dešimtadalius — įvertinus ir keleivius, užimančius nemažai vietos. Jiems veikiausiai nelabai patiks, jei iš viršaus užgrius kelios rūdos tonos. O j irk žmonėms teks ištverti perkrovą, kas jau savaime bus nelengva, netgi be papildomo svorio ant pečių. Žinoma, visi tuojau suprato klausimo esmę. Po ilgos pauzės prabilo Miuleris.

— Man regis, aerodinamika reikalauja, kad konteineris turėtų kažką panašaus į priekinį kūgį. Jį tvirtinant, girdėsis triukšmas. Kai tik jį išgirsime, reikės persikelti tenai, iš kur jis sklis.

Staiga konteineris pajudėjo; suvirinimas baigėsi. Cilindrą prilaikantys tvirtinimo mechanizmai sužvangėjo ir atsikabino. Netrukus tolimajame cilindro gale, į dešinę nuo Stelo, pasigirdo garsus kleksėjimas.

— Miuleris teisus… Eime! — suriko jis.

Visi nušliaužė į kitą vagono galą. Stelas kelis kartus šalmu atsitrenkė į metalinį korpusą; tai priminė, kiek mažai jiems beliko vietos. Tamsoje blaškėsi ir liuoksėjo žibintų spinduliai, apšviečiantys miniatiūrines griūtis, kurias kėlė žmonių judėjimas. Galų gale visi pasiekė numatytą vietą.

— Tvarkelė… Būkit pasirengę, — kimiai išspaudė Stelas. — Kai šis galas pradės kilti, iš po kojų išslys atrama.

Taip ir nutiko — be to, visai netrukus. Staiga jų konteinerio galas šastelėjo į viršų, ir rūda nugrumėjo žemyn. Viskas būtų nieko — kristi beveik nebuvo kur, — tačiau pakilo didžiulis dulkių debesis, iš esmės pabloginęs matomumą. Kai dulkės nusėdo, Stelas tarė:

— Na, dabar įsitaisykit patogiau. Perkrova, patys suprantat. Nors, turint omeny žemą gravitaciją, neturėtų būti labai blogai.

Pasigirdo bildesys, griausmas ir vibracija: robotai tvirtino prie metalinio korpuso stabilizatorius, kuro bakus ir variklius. Paskui Stelas pajuto smūgį į konteinerio korpusą ir išgirdo šnypštimą.

— Generole! Pažvelkite tenai! — šaukė Stiksas.

Stelas atsisėdo ir pajuto, jog šalmas remiasi į korpusą. Dirstelėjęs į dešinę, jis vargais negalais įžiūrėjo Stiksą, o virš jo — besiveriančią angą, pro kurią vidun įlindo didelis purkštukas. Staiga iš jo trykštelėjo kažkokia lipni balkšva medžiaga, apgaubdama žmones iš visų pusių ir apsunkindama judėjimą.

— Gulkit! — įsakė Stelas, ir pats paklausė savo įsakymo.

Po poros akimirkų nežinoma medžiaga aklinai užlipdė jo šalmo langelį. Nenorėdamas tuščiai eikvoti energijos, Stelas išjungė išorinį žibintą. Mąstyk logiškai, paliepė sau jis, iš visų jėgų kovodamas su panika ir tramdydamas iš krūtinės besiveržiantį klyksmą. Šitaip daroma ne šiaip sau. Konteineris užpildytas ne visiškai, ir baltosios putos veikiausiai skirtos tam, kad rūda negalėtų laisvai judėti. Galbūt tos putos netgi apsaugos mus. Tačiau logika savo ruožtu, o Stelas niekaip neįstengė įveikti baimės, nuo kurios susigniaužė viduriai ir pasidarė sunku alsuoti. Ir jeigu šitaip jaučiasi jis, tai ką kalbėti apie likusius?

— Seržante Stiksai!

— Sere?

— Dabar mes nebeturime ką veikti, beliko tik ramiai gulėti, tad pats metas pasiklausyti, kaip jūs praleidote paskutines atostogas. Nagi, pasidalinkite su mumis savo prisiminimais.

Stojo ilga pauzė, ir Stelas išsigando, jog nieko neišeis. Paskui Klienas tarė:

— Iš tikrųjų, seržante, papasakok apie paskutines atostogas… Regis, tu jas praleidai bibliotekoje?

Pasigirdo juokeliai ir draugiškos replikos. Galiausiai jos pasiekė tikslą, o gal Stiksas suprato, ką būtent sumanė Stelas. Šiaip ar taip, seržantas prabilo ir apsakė savo paskutiniąsias atostogas — aišku, gerokai pagražindamas įvykius. Maždaug pasakojimo viduryje — jame figūravo trys “linksmos” Martiano mergužėlės ir policininkas, kuris Stiksą palaikė kažkuo kitu, — konteineris krūptelėjo ir nuslydo į starto vietą. Nebyliu susitarimu visi apsimetė, jog nieko nepastebėjo — kaip ir klaksėjimo, bildesių bei drebėjimo, lydėjusių cilindro kelionę į pakilimo platformą. Netrukus estafetę perėmė Miuleris. Jis spėjo paporinti pusę stebėtinai juokingos ir įdomios istorijos, kai varikliai ūmai suriaumojo, ir jų šviežiai iškeptas laivas šovė į debesimis aptrauktą Fabriko dangų.

Stelas pajuto, kaip krūtinę prislėgė papildomas svoris. Nepaisant sumažintos gravitacijos, pojūtis buvo labai nemalonus, netgi skausmingas. Jis iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti ir visgi galų gale prasmego į minkštą tamsą.

— Generole… generole… atsitokėkite! — regis, balsas gręžte gręžė Stelą gaubiančią tamsą. — Gyviau, generole, mums reikia nešdintis iš čia.

Stikso balsas skambėjo taip atkakliai, kad Stelas galų gale atsipeikėjo. Jis vargais negalais išniro iš tamsos ir sugergždė:

— Girdžiu tave, seržante. Aš paprasčiausiai mažumėlę nusnūdau.

Pasigirdo nervingas kikenimas. Stelas pamėgino atsisėsti ir pajuto negalįs net pakrutėti. Po velniais, na, žinoma! Čia gi baltosios putos. Įdomu, kaip jie “nešdinsis iš čia”, jei įklimpo į ją nelyginant musės į medų?

Šatlu virtęs konteineris sudrebėjo, nutvertas griebimo spinduliu, ir lėtai nuplaukė link milžiniško krovininio laivo. “Ką daryti? Ką?” — karštligiškai bandė sugalvoti Stelas. Tačiau į galvą neatėjo jokia mintis.

— Paprasčiausiai atsipalaiduokite, — tarė jis likusiems. — Ko gero, galimybė atsiras krovininiame laive.

Kokia galimybė? Jis nė nenutuokė, tačiau… Gal išties?

Galingas smūgis pranešė, kad jie jau greta krovininio laivo. Keturi maži robotai-buksyruotojai, sudaryti kone perdėm iš variklių, sujungtų su laivo kompiuteriu, priskriejo prie cilindro ir nutempė jį link krovinių platformos. Traukos jėgai neegzistuojant, šis darbas reikalavo labai menkų energijos sąnaudų. Sutartinai stumdami konteinerį, jie sparčiai nubuksyravo jį prie tuščio rėmo, sumontuoto begaliniame surenkamame skyde, palei kurį rikiavosi stacionarūs robotai. Pastatę konteinerį, buksyruotojai nutempė rėmą su kroviniu robotų link.

Pirmasis buvo viso labo tik savaeigė žarna. Ji tučtuojau slystelėjo prie konteinerio, surado mažą metalinį liukelį ir, pasinaudojusi radiokodu, aktyvavo jį. Lukterėjo, kol liukas atsivers, įsispraudė į angą ir suvibravo — vidun plūstelėjo žalios putos.

— Sere, dedasi kažin kas keista, — susijaudinęs pratarė Stiksas. — Ta balta medžiaga tirpsta.

Taip ir buvo. Stelas įsijungė išorinį žibintą ir pamatė, jog baltosios putos, veikiamos žaliosios masės, palaipsniui nyksta. Susijungusios tos dvi medžiagos virto miltelių pavidalo dribsniais, kuriuos žmonės lengvai nupurtė nuo apsauginių kostiumų. Netrukus baltosios putos pradingo visiškai. Niekas nebekliudė judėti, ir dabar visi bėgliai sklandė nesvarume, o greta jų plaukiojo rūdos gabalai.

— Prisitvirtinkite prie vamzdynų ar dar prie ko nors, — įsakė Stelas.

Jis apsidairė ir virš galvos pastebėjo kuro vamzdį. Veikdamas praktiškai apgraibomis — ką nors įžiūrėti trukdė uolienų nuolaužos, — trūktelėjo savo ištraukiamo lyno galą ir pritvirtino jį prie atramos.

“Dabar, — pagalvojo Stelas, — reikia, kad kas nors atidarytų šią konservų dėžę, ir mes laisvi”. Jis paprašė duomenų apie likusį orą ir vargais negalais nurijo gerkle pakilusį gumulą. Netgi įvertinus penkiolikos minučių avarinę atsargą, alsuoti jam beliko ne ilgiau, kaip dvidešimt šešias minutes.

Tuo tarpu konteineris tęsė savo kelionę pro stacionarius robotus. Kai žarna, išgelbėjusi juos nuo baltųjų putų, sugrįžo į savo lizdą, antroji žarna, kur kas didesnio skersmens, nuvingiavo link paskuigalinės konteinerio dalies, surado liuką, prisitvirtino priėjo ir atvėrė, pasinaudojusi kitu radiosignalu. Slėgio pokytis aktyvavo galingą roboto variklį ir rūda lėtai nuplaukė link žarnos, kuria jai buvo lemta keliauti į milžiniškus laivo triumus.