William Dietz - Laisvės planeta

— Ką jūs, jokių nuoskaudų, — atsiliepė storulis, išsitraukdamas iš krepšio grakštų magnetofoną ir dėdamas jį ant stalo.

Miuleris išsitraukė saviškį, kur kas paprastesnį ir pigesnį. Įrašas bus daromas abiem įrenginiais išsyk ir galės būti pateiktas bet kuriame teisme. Pirmas prabilo Narsas.

— Aktyvacija, — pradėjo jis. — Čia Vilsonas Narsas, įgaliotasis Fabriko planetos administratorius. Standartinės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos pagal Imperijos įstatymus, įforminimas.

Po to sekė visokiausi formalumai. Narsas patvirtino gavęs termiumą, Miuleris — gavęs pinigus, sumokėjęs imperiškuosius mokesčius, atsiskaitęs už šatlo nuomą ir taip toliau, ir panašiai.

Stelas klausėsi viena ausim. Protas jam kuždėjo, kad viskas klostosi taip, kaip reikia, tačiau kažkoks vidinis nerimas neleido atsipalaiduoti. Labai nemalonus jausmas. Juolab kad, nesuvokdamas nerimo priežasties, jis negalėjo imtis jokių konkrečių veiksmų.

— Na, štai ir viskas, džentelmenai, — pratarė Narsas, įsimesdamas į burną paskutinį užkandžio kąsnelį. — Pinigai čia, — jis linktelėjo į didelę metalinę dėžę, kūpsančią jam prie kojų, — ir, kaip matot, visi friholdietiški antspaudai, kuriais dėžę užantspaudavo pats inspektorius Miuleris, sveikutėliai ir nepaliesti. Dabar, jei neprieštarausit, palinkėsiu jums viso labo ir eisiu pietauti. Galiu įsivaizduoti, kaip jums norisi kuo greičiau leistis į kelią.

Stelas ir Miuleris mandagiai su juo atsisveikino. Narsas nužingsniavo link šliuzo kameros, stabtelėjo ant slenksčio ir tarė:

— Na, viskas buvo labai šaunu, džentelmenai. Linkiu jums sėkmės, bet atminkite — tuo mano atsakomybė ir baigiasi. Yra žmonių, aistringai trokštančių pasiglemžti jūsų pinigėlius, ir jūs patys privalote pasirūpinti, kad jiems nieko nenutiktų, — taip taręs, jis užsimovė šalmą, pamojavo jiems ranka ir dingo šliuzo kameroje.

Stelas ir Miuleris susižvalgė. Generolas pajuto, kaip per nugarą nusruveno šaltukas. Be jokios abejonės, Narsas žinojo, kas turi nutikti, ir iš anksto išdėstė savo poziciją, apsidrausdamas nuo visų galimų pretenzijų. Ir vėl Stelo atminty iškilo kapitonas Džounsas su savo perspėjimu. Atsivėrė išorinis liukas, Narsas išlipo iš autobuso. Dieve, kaip norisi kuo greičiau pasiekti šatlą ir pakilti! Tačiau pirmiausia reikia autobusu nuvažiuoti į kosmouostą.. Vadinasi, jiems telieka ruoštis blogiausiam bei tikėtis geriausio.

— Na, pirmyn, — pratarė Stelas, kreipdamasis į Stiksą. — Ir būkit pasirengę viskam.

— Puikus patarimas, generole, tačiau… truputį pavėluotas.

Stelas staigiai atsigręžė ir išvydo ledi Almandą Kanse-Džouns, vis tokią pat neįtikėtinai žavią ir tobulą. Greta jos stovėjo pusseptintos pėdos ūgio Autosargybinis. Abu tik ką išniro iš moterų tualeto, esančio užpakalinėje salono dalyje. Veikiausiai tenai jiems buvo velnioniškai ankšta.

Stiksas mintyse nusikeikė. Taipjau išėjo, kad šį kartą su jais neišsiuntė nė vienos moters, ir jam net į galvą nešovė apieškoti moterų tualetą. Ir kas dabar? Dabar priešais juos stūkso Autosargybinis. Vietoje galvos — nedidelis pabūklų bokštelis, vietoje rankų — energetinis ginklas; tikras Autokario, išgelbėjusio brigadą nuo zoniukų pasalos, brolis. Tokioje padėtyje belieka viena: vykdyti visus Almandos reikalavimus. Įveikti Ausargybinį nėra nė menkiausio šanso.

Ledi Kanse-Džouns apdovanojo juos savo tobula šypsena.

— Atsipalaiduokite, generole, jūs vis vien nieko negalėsite padaryti. Tikiuosi, būsit išmintingas, antraip mūsų mažiesiems metaliniams bičiuliams teks visą naktį gramdyti nuo sienų jūsų likučius. Na, o dabar paprasčiausiai stovėkite ten, kur stovite; tą patį galiu pasakyti ir jūsų žmonėms. Mano padėjėjas išvaduos jus nuo tos senos purvinos dėžės, ir mes iškeliausime savais keliais.

Autosargybinis priėjo prie dėžės, sveriančios per du šimtus svarų, ir pakėlė ją taip lengvai, tarsi tai būtų tik moteriška rankinė.

— Taigi, — niauriai pratarė Stelas, — “Intersistems” galų gale nusprendė veikti atvirai.

— Atvirai? — apsimestinai nustebusi pakartojo Kanse-Džouns.

— Ak, taip, suprantu. Na, galima pasakyti ir šitaip, — ji papūtė raudonas lūputes, apsižvalgė ir pridūrė: — Tik bijau, kad šis nutikimas taip ir liks mažyte mūsų paslaptim, nes po poros valandų visi jūs būsite mirę.

— Mirę? — blykšdamas perklausė Miuleris.

— Bijau, kad taip. — Ji išsitraukė mažytį blasterį ir nusitaikė į juos. Autosargybinis sunkiu žingsniu pajudėjo link šliuzo kameros liuko. — Be jokios abejonės, generolas, jei paliksime jį gyvą, sugebės pridaryti mums aibes nemalonumų. Man jis labiau patiktų miręs. Tą patį galiu pasakyti ir apie jus visus. Koks siaubingas nelaimingų aplinkybių sutapimas! — sielvartingai pridūrė ji. — Šauniojo generolo Stelo autobusas sugenda… be to, nebeveikia ir racija. Tikėdamasis sulaukti pagalbos, jis su savo palydovais išeina laukan. Nelaimei, žmonių galima rasti tiktai kosmouoste, daugiau nei už šimto mylių. O kadangi generolas ir jo žmonės jau ištisą dieną praleido savo kostiumuose, oro juose beliko vos kelioms valandoms, ir šaunuoliai paprasčiausiai uždūsta Fabriko paviršiuje. Arba čia, autobuse, jeigu šitaip jums patinka labiau, — gražuolė nusišypsojo. — Tiesą sakant, man visai nesvarbu. Šiaip ar taip, jie bus rasti nebegyvi, o pinigai paprasčiausiai pradings.

— Būkit maloni, patenkinkit mano smalsumą — kokia iš viso to nauda administratoriui Naršui? — pasiteiravo Stelas.

Ledi Kanse-Džouns šaltai nusišypsojo.

— Premija… ir, ko gero, esminis tarnybinis paaukštinimas. Šį klausimą derėtų pateikti jo bosui.

Stelas pajuto, kaip jo širdį sugniaužė ledinė ranka.

— Ir kas gi jo bosas?

Moteris nusijuokė:

— Aišku, “Intersistems Inkorporeited”. Kas gi daugiau? Kaip žinia, jiems priklauso nemenka Fabriko dalis. — Išvydusi Stelo veido išraišką, Almanda apsimestinai užjausdama palingavo galvą.

Po akimirkos ledi Kanse-Džouns dingo šliuzo kameroje, ir Miuleris sudejavo. Liukas jau vėrėsi, kai ūmai vėl pasigirdo jos balsas:

— Ak, visiškai pamiršau! Aš drįsau pranešti jūsų laivams, kad jūs Čia užtruksite iki rytojaus. Sudie! — Po paskutinio žodžio liukas užsitrenkė.

— Šūdas! Ar pastebėjote? — paklausė Stiksas. — Ji nedėvi apsauginio kostiumo!

Ir tik dabar, didžiausiai savo gėdai, Stelas suprato, jog seržantas teisus. Kanse-Džouns išėjo į nuodingą atmosferą be apsauginio kostiumo, o jis į šią aplinkybę net neatkreipė dėmesio. Stelas puolė prie lango. Laukėjau brėško rytas, ir — taip, antai jinai stovi, tarsi laukdama, kad generolas pažvelgtų pro langą. Ir netgi pamosavo jam ranka. Kažką pasakė Autosargybiniui ir paskui jį nužingsniavo link aerokaro. Po akimirkos mašina pakilo, šovė į dangų ir dingo.

— Kas, po velniais, darosi? — paklausė Miuleris, neramiai žvelgdamas į Stiksą ir Stelą.

Generolas atsiduso:

— Paprasčiausiai du robotai apšvarino mus iki siūlo galo… štai ir viskas.

— Du robotai? — nesusigaudydamas pakartojo Miuleris ir staiga delnu plekštelėjo sau per kaktą. — Jūs turite omeny, kad ta moteris… tai yra… kad ji robotas? Būtent todėl ji galėjo išeiti laukan be apsauginio kostiumo?

Stelas linktelėjo. Miuleris sustingo, virškindamas šią naujieną. Jis, kaip ir Stelas, pirmąkart Almandą išvydo tą dieną, kai ji kalbėjo senate. Ir nuo tos nepamirštamos minutės gražuolė vaidino pagrindinį vaidmenį… na, tam tikros rūšies fantazijose, pagyvinančiose nuobodžias jo gyvenimo akimirkas. Ko gero, su robotu viskas turėtų vykti kitaip. O gal lygiai taip pat? Jis nusijuokė. Paskui jį pradėjo kvatoti ir Stelas, ir kareiviai.