William Dietz - Laisvės planeta

Stelas pritardamas linktelėjo. Visuomet atsiranda tingių kapitonų, kurie paprasčiausiai išmeta į erdvę viską, kas atlieka — sudegusias variklių tarpines, pramuštus kuro bakus, sugedusias saulės baterijas… ir dar daugybę kitų dalykų. Dauguma planetų turėjo specialius buksyrus, skirtus erdvės valymui nuo visokiausio stambaus šlamšto, bet Fabrike kažkas arba pernelyg tingėjo, arba paprasčiausiai nusispjovė į orbitoje susikaupusį sąvartyną. “Na, tai ne mano rūpestis”, — pagalvojo Stelas. Gi dėl laivų viskas aišku. Didieji krovinvežiai veikiausiai skirti rūdos išvežimui, laisvieji prekybininkai atvežė parduoti retus izotopus, o laineriu atvyko kita tarnautojų pamaina.

Imperiškosios sargybos kreiserio pasirodymas irgi paaiškinamas. Fabrikas — imperijos planeta, kuri, nors įsikūrusi pačiame pakraštyje, turi teisę tikėtis valdžios apsaugos. Šiaip ar taip, industriškai išsivysčiusi planeta — labai gardus kąsnelis piratams ar netgi roniečiams. Ir vieniems, ir kitiems nesunku veržliai perlėkti pasienio erdvę, prisikrauti, tarkim, kokių nors retų lydinių ir dingti. Imperiškasis kreiseris galėjo atvykti čionai saugoti planetos arba papildyti kuro atsargų, arba dėl tuzino kitokių priežasčių. “Na, imperiškasis kreiseris neturėtų mūsų jaudinti, — pagalvojo Stelas. — Mes nepadarėme nieko neteisėta, ir baimintis valdžios pareigūnų mums nėra ko. O štai kalbant apie likusius laivus… Verčiau pasisaugoti, nei paskui apgailestauti, jog kažko nepadarei”.

— Kapitone Boiko, pasiųskite perėmėjus, tegul pasisukioja apie tuos laivus. Ir tuo pačiu tegul atlieka stambiausių šiukšlių gabalų zondavimą.

Boiko akys žybtelėjo, lūpos virto plonu siūleliu.

— Kad ir kaip jus gerbiu, generole, tačiau esu priversta priminti, jog, skraidydami atmosferoj, perėmėjai sunaudoja labai daug kuro. Kai jie sugrįš iš šio nedidelio pasivaikščiojimo, jų bakai bus beveik tušti. Kas nutiks, jeigu mus užpuls kaip tik degalų papildymo metu?

— O kas nutiks, jeigu kuris nors šlamšto gabalas pasirodys besąs anaiptol ne šlamštas? — stengdamasis neprarasti kantrybės, paprieštaravo Stelas. — Tačiau aš suprantu jūsų nerimą, kapitone. Gerai, pasiųskite pusę perėmėjų, o likusieji tegul pasilieka čia ir pakeičia tuos, kuriems baigsis degalai.

Mažumą apsiraminusi, nors anaiptol ne visiškai patenkinta, Boiko davė atitinkamus nurodymus, “pusę” interpretavusi kaip keturis, o penkis perėmėjus palikusi apsaugai. Stelas viską matė ir girdėjo, tačiau nusprendė nutylėti ir nesivelti į naują ginčą. Be to, Boiko, ko gero, teisi.

Sugrįžę perėmėjai pranešė, kad neaptiko nieko grėsminga. Vienintelė jų pastebėta veikla — nuo Fabriko paviršiaus nuolat kilo savaeigiai krovininiai konteineriai, griebimo spinduliai nutverdavo juos ties atmosferos riba ir nutempdavo link kurio nors iš didžiųjų krovininių laivų. Robotai ištuštindavo konteinerius ir išsiųsdavo juos atgal į planetą. Vienu žodžiu, visi tarytum dirbo savo darbą. Žinoma, norint tuo įsitikinti, reikėtų apsilankyti kiekviename laive, kas, be abejo, sukeltų negatyvią imperiškosios sargybos reakciją. Tad nevertėjo nė mėginti. Jiems beliko elgtis atsargiai ir tikėtis, jog viskas bus gerai.

— Planetinis administratorius reikalauja, kad mes atsiųstume savo atstovus, — Stelo apmąstymus pertraukė kapitonė Boiko. — Atsakysim?

— Žinoma, — generolas atsistojo. — Pasakykite, kad mes jau pakeliui. Man reikia šatlo ir to žmogaus… kaip jį… taip, Miulerio.

Hansas Miuleris prezidento Bremo įsakymu vyko į Fabriką derėtis su pramoninkais. Stelas su juo susitiko prie šliuzo kameros. Miuleris, neaukštas vyriškis su plonučiais žilais plaukais, smulkiais veido bruožais ir ryškiomis skvarbiomis akimis, šykščiai nusišypsojo Stelui ir tvirtai paspaudė jam ranką.

— Malonu jus matyti, generole. Sveikinu dėl sėkmingai atliktos operacijos. Ką ir kalbėti, Kastenas vėl pasirodė besąs teisus. Mes be jūsų niekada nebūtume įstengę atsibelsti į tokią tolybę. Bet dabar mūsų laukia paskutinis mūšis ir, bijau, man, nieko daugiau nemokančiam, tik skaičiuoti pinigus, bus nelengva.

Stelas nusijuokė:

— Man rodos, tas, kas moka skaičiuoti pinigus, galiausiai visuomet tampa nugalėtoju.

— Teisybė, — apsimestinai rimtai atsiliepė pašnekovas. — Tiesa ir ta, kad apie mus, užnugario darbininkus, niekas nieko nežino, ir visa šlovė atitenka jums, kariškiams. O visgi laikai keičiasi. Pavyzdžiui, aš niekada anksčiau neturėjau asmens sargybinio. Gal dabar psichologiškai pasijusiu tvirtesnis!

Taip taręs, jis žengė į šliuzo kamerą. Stelas įėjo jam įkandin, ir netrukus jiedu atsidūrė šatle, kur jų laukė seržantas Stiksas ir penketas karių.

— Atleiskite, sere, — atsiprašė Stiksas. — Jie pasakė, jog negalima pasiimti daugiau nei šešių asmens sargybinių.

— Jokių problemų, seržante, — Stelas įsitaisė krėsle ir prisisegė. — Šešių visiškai pakaks. Jeigu mūsų nenudobė ta nelemta upė, viso kito galime nesibaiminti.

Stiksas atrodė patenkintas, bet truputį sumišo — dideliam savo pavaldinių džiaugsmui. Stelas užsimerkė — ne tam, kad pamiegotų, o kad galėtų netrukdomas pamąstyti…

Regis, prabėgo viso labo kelios sekundės, kai jis pabudo nuo drebėjimo — šatlas nėrė į atmosferą. Stelas įjungė interkomą ir paprašė piloto leistis lėčiau bei persiųsti Fabriko vaizdą į didįjį keleivių salono videoekraną.

Tiesą sakant, iš pradžių žiūrėti nebuvo į ką, nes juos iš visų pusių gaubė debesys. Šiaip ar taip, Stelas manė, jog ten debesys. Netrukus paaiškėjo, kad žemiau debesų sluoksnio visa planeta aptraukta drumzlinu balkšvu rūku. Išnėrę iš jo, pamatė tik bevaisę dykrą. Apačioje plytėjo negyvos žemės mylios; tik suakmenėję gausios augmenijos likučiai liudijo, jog kadaise čia viskas buvo kitaip. Šen ir ten vangiai tekėjo drumstos upės, nešdamos į negyvus vandenynus storą putų sluoksnį. Paskui prasidėjo kasyklos. Nulupusios planetos žievę, jos skverbėsi vis gilyn, taip giliai, kad krauleriams, šliaužiojantiems jose it lervos, netgi dienos metu reikėjo įsijungti žibintus. Sušmėžavo fabrikai, liejyklos ir sodrinimo gamyklos, atliekų bei šlako krūvos. Visi pastatai buvo statomi ir plečiami tik tam, kad patenkintų savo reikmes. Jie prarijo ir suvirškino viską aplink, tarsi pamišusios vėžio ląstelės. Energiją jiems tiekė geoterminis gręžinys, pragręžtas iki pat planetos širdies.

“Gal išties buvo prasmės pražudyti vieną planetą, kad išsaugotum šimtus kitų?.. Ir visgi šis reginys baisiai liūdnas”, — pagalvojo Stelas, šatlui nusileidus sename, tačiau puikiai įrengtame kosmouoste.

Tas irgi atrodė negyvas — nei viešbučių, nei restoranų, nei “linksmybės” namų, paprastai supančių kosmouostus. Šis buvo skirtas ne žmonių, o mašinų aptarnavimui. Ir mašinos čia painiojosi kiekvienam žingsny. Jos nešė krovinius iš senutėlio šatlo, nusileidusio iš kažkurio laisvosios prekybos laivo, pildė kažkieno grakščios jachtos kuro bakus, zujo, ritosi, šliaužiojo ir liuoksėjo aplink, atlikdamos tūkstančius pavedimų.

Kai šatlas sustingo, Stelas atsisegė diržus ir atsistojo — netikėtai lengvai. Jis pamiršo, kad Fabriko gravitacija tesiekia trečdalį friholdietiškos, kuri daugmaž lygi žemiškajai. Dabar aišku, kodėl orbitoje esančių laivų pakrovimui galima naudoti savaeigius konteinerius ir nenusigyventi. Kuo mažesnė gravitacija, tuo menkesnės kuro sąnaudos ir, atitinkamai, kaina, o Stelui jau kilo įtarimas, kad kainų minimizacija Fabrike — lemiamas faktorius.

Visi kelias minutes pasivaikščiojo po šatlą, pratindamiesi prie menkos traukos jėgos. Aplenkdami kampus ir atsitiktinai numesdami daiktus, kareiviai apstulbę ir šaipydamiesi stebėjo lėtą jų kritimą ant denio. Apsiramino tik pajutę smerkiamą Stikso žvilgsnį. Stelas taktiškai nusisuko pastebėjęs, jog seržantas pusbalsiu bara karius.