William Dietz - Laisvės planeta

Stelas patenkintas stebėjo, kaip perėmėjai zuja tarp piratų laivų, sėdami mirtį ir paniką. Tačiau jis suprato, jog tai dar ne pergalė.

— Metas pradėti antrąją fazę, kapitone, — tarstelėjo jis Boiko.

Šį kartą moteris savo įsakymus palydėjo nežymia šypsenėle — savotiškas atsiprašymo variantas, maksimumas, kurį šia prasme sau galėjo leisti kapitonė Boiko.

— Dėmesio, antroji fazė, — kom-ryšio kanalais įsakė jinai.

Stelas pajuto, kaip “Zulu” pakeitė kursą; ekrane matėsi, jog kiti du transporteriai padarė tą patį. Netrukus jie susigrupavo, saugodami vienas kitą, ir aplink juos išsidėstė devynių perėmėjų eskortas. Štai dabar kapitonė Boiko buvo patenkinta. Triukai, žinia, neblogas dalykas, tačiau tradicinė taktika tikrai niekada neapvils.

— Visu greičiu pirmyn, — įsakė ji.

Pagreitis įspaudė Stelą į krėslą. Įdomu, mąstė generolas, kiek sugaiš piratai, kol supras, kad termiumą gabena transporteriai, o visai ne tos dvi senos “geldos”, kurios skrieja abipus “Lizdo”, tarytum saugodamos jį? Et, kuo vėliau, tuo geriau.

Ledi Almanda Kanse-Džouns, sėdinti savo jachtos salone ir stebinti ekranus, su panieka prikando lūpą. Kai transporteriai, iki

šiol vaidinę palydos laivus, visu greičiu nuskriejo Fabriko link, ji pirma suprato, kad būtent jie ir gabena termiumą. Tą kvailį Drago vėl apmulkino. Kurį laiką ji mąstė, ar nepasidalinus su juo savo spėlione, bet netrukus padarė išvadą, jog sentimentams nėra laiko. Tegul pjauna, ką per savo kvailumą pasėjo. Moteris aplaižė lūpas ir pažvelgė į veidrodį, užimantį visą priešais plytinčią sieną. Vienu idealiai sutvarkytu piršteliu įjungė interkomą ir paklausė:

— Maksai, ar matai laivus, skriejančius Fabriko link?

Maksas, jachtos pilotas-kiborgas, dirstelėjo į ekranus ir atsakė:

— Taip, mem.

— Noriu ten būti anksčiau už juos, — tarstelėjo jinai ir atsilošė ant šilkinių pagalvėlių.

Maksas įjungė variklius visu pajėgumu, jachta krūptelėjo ir šovė į priekį. Bet ledi Kanse-Džouns nieko nepastebėjo. Ji grožėjosi savo atvaizdu veidrodyje.

Prisikabinęs prie piratų kreiserio, Sakalas sulaikė alsavimą. Galų gale kompiuteris davė signalą, kad tikslas “sučiuptas”, ir Džekas spustelėjo nuleistuką. Dvigubi žydros ugnies spinduliai nučaižė piratų laivą. Akimirką nieko nenutiko — apsauginiai pirato ekranai susiurbė ir išsklaidė energiją.

— Dvi torpedos, — įsakė Sakalas, balsu aktyvavęs abu įrenginius. — Ugnis!

Torpedos šovė iš po bukai nurėžtų perėmėjo sparnų ir sprogo, atsimušusios į apsauginius priešų laivo'ekranus. Tačiau po sprogimo apsaugoje menkai sekundės dalelei atsirado properša, ir Sakalas tučtuojau pasinaudojo ta trumpute akimirka. Žydras jo energetinės patrankos spindulys prasiskverbė pro angą ir smogė neapsaugotam laivui. Visi perėmėjo ekranai tučtuojau aptemo, apsaugodami pilotą nuo akinančio sprogimo tvyksnio. Sakalas skubiai patraukė savo laivą į šalį ir pažvelgė į prietaisus, norėdamas išsiaiškinti padėtį.

— Neblogai, bose, — tarstelėjo Karia. — Iš tų niekšų išėjo visai neblogas kepsnys.

— Ačiū, Karia; bet, rodos, jie dar tykina link “Lizdo” ir kitų dviejų laivų. Manau, metas pradėti trečiąją fazę. “Lizde”, ar girdit mane?

— Taip, puikiai girdime, bose, — atsakė kapitonas Suza, “Lizdo” vadas.

— Pradedam trečiąją fazę.

— Klausau, bose. Trečioji fazė.

Jei Drago būtų buvęs atidesnis, jis veikiausiai būtų pastebėjęs, kad perėmėjai vienas po kito traukiasi iš mūšio. Bet šis procesas vyko palaipsniui, o Drago buvo pernelyg užsiėmęs, dalindamas įsakymus ir iš anksto mėgaudamasis akimirka, kai trys transporteriai atsidurs jo rankose. Vienas perėmėjas neišvengė smūgio, pradėjo vartaliotis erdvėje ir sprogo. Taip jam ir reikia! Drago piktdžiugiškai išsišiepė. Broliai laimi.

— Pasiruošt! Netrukus imsim juos abordažu.

Tie, kurie priklausė abordažinei grupei, pradėjo tikrinti ginklus, nervingai juokaudami ir žvalgydamiesi viens į kitą. “Keršytojo” pilotas dar kartą pademonstravo savo meistriškumą, vienu vieninteliu manevru atskraidinęs laivą prie pat “Lizdo”. Griebimo spinduliai tučtuojau neatsiejamai sukabino abu laivus. Tuo tarpu likusieji piratų laivai apsupo dvi senas “geldas”, skriejančias abipus “Lizdo”.

Tvykstelėjo lazerinis rėžtuvas, ir kruvinai raudonas spindulys įsisiurbė į plieną. Abordažo grupės nariai prakaitavo savo šarvuose ir spėliojo, kas jų laukia viduje, lengvas susirėmimas ar rimtos grumtynės. Iš anksto niekada negali būti tikras. Staiga uždarantis šliuzo kameros mechanizmas pasidavė, ir liukas šnypšdamas atsivėrė. Pirmoji abordažininkų greta puolė į priekį. Ir staiga, užnugaryje likusių nuostabai ir siaubui, priešakiniai buvo nublokšti atgal. Šaudydama ir mosuodama sunkiais koviniais kirviais, iš šliuzo kameros iššoko brigados karių falanga. Jai vadovavo viršila Flin. Nesugebėjusi rasti tinkamo kirvio, ji naudojosi įprastesnių ginklu, ugniasvaidžiu.

— Čia jums už Du-Kartu, mėšlini šunsnukiai! — suriko ji, laistydama piratus ugnimi.

Kai iš jų belikę pelenai nukrito ant žemės, Flin puolė į priekį, kupina ryžto nė vienam piratui neleisti išvengti atpilto.

Kituose dviejuose laivuose įvykiai klostėsi pagal tokį pat scenarijų; viduje nebuvo nieko, išskyrus brigados karius. Išlikę piratai sugrįžo į savo laivus, ir kautynės tęsėsi, bet dabar jėgų santykis buvo jau visai kitoks. Po valandos visi piratų laivai, norėję abordažu paimti transporterius, atsidūrė brigados rankose. Pakeliui į “Keršytojo” kapitono tiltelį Sakalas nuolat klupo ant negyvų ir sužeistų piratų, apdegusių pertvarų ir susprogdintų liukų. Aplink sūkuriavo dūmai. Šen bei ten tysojo ir brigados karių lavonai, tačiau jų buvo kur kas mažiau, nei piratų. Pasiekęs kapitono tiltelį, Sakalas susitiko viršilą Flin. Visur voliojosi nukautųjų kūnai, o vienas gulėjo prie pat jos kojų ir atrodė taip, tarsi į jį būtų ištuštinta visa apkaba. Pastebėjusi klausiamą Sakalo žvilgsnį, Flin tarė:

— Čia jų vadeiva, sere. Save vadino Broliu Drago. Norėjau paimti jį gyvą, sere, bet jis… Jis mane užpuolė.

Ji atrodė visiškai nekalta. Sakalas pažvelgė į Drago kūną, pastebėjo, kad tas neturi jokio ginklo, ir vėl pakėlė akis į Flin. Jis nepatikėjo nė vienu moters žodžiu.

— Suprantu, viršila. Tiek to, išneškite jį… Ir pasiskubinkit, mums metas keliauti.

— Klausau, sere, — atsakė Flin ir atsigręžė į savo karius. — Girdėjot, ką jis pasakė? Išneškite tą dvėselieną!

Bet Sakalas jos jau nebesiklausė. Jo dėmesį patraukė kovinio kompiuterio ekranas, kuriame maža laivų grupelė sparčiai tolo Fabriko link. Dabar piratams jų nebepasivyt, bet šitai nereiškia, kad sunkumai jau praeity.

— Sėkmės jums, pėstininkai, — sukuždėjo Džekas, atsiduso ir nenorom sutelkė dėmesį į kasdieniškesnes problemas.

“Zulu” pasiekė Fabriko orbitą, likusieji laivai saugiu atstumu sekė jam įkandin. Netgi dabar, jei prireiktų, jie galėjo pasitraukti į hipererdvę. Iš pirmo žvilgsnio nerimauti nebuvo ko. Apačioje lėtai sukosi Fabriko rutulys, kone visiškai aptrauktas baltais garbanotais debesimis, neleidžiančiais įžiūrėti, kas dedasi po jais. Planeta atrodė rami ir taiki.

— Kas ten sukasi jų orbitoje, kapitone? — paklausė Stelas.

Boiko pakartojo klausimą vidinio ryšio kanalais, išklausė atsakymą, dukart linktelėjo, dar kažką pasakė ir atsigręžė į Stelą.

— Viskas daugmaž taip, kaip ir tikėjomės, generole. Keturi stambūs krovininiai laivai, keli laisvieji prekybininkai, nedidelis laineris ir ginkluotas imperiškosios sargybos kreiseris. Taip, ir dar velnioniškai daug šiukšlių. Jiems reikėtų pašalinti visas šias nuolaužas, jos apsunkina navigaciją.