William Dietz - Laisvės planeta

Здесь есть возможность читать онлайн «William Dietz - Laisvės planeta» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, Год выпуска: 2002, ISBN: 2002, Издательство: Eridanas, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laisvės planeta: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laisvės planeta»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Pristigusi lėšų, Imperija išformuoja Žvaigždžių Sargybą, ir pulkininkas Stelas su savo brigada tampa samdiniais. Jie žūsta svetimuose karuose jau ne už laisvę ar garbę, o už pinigus. Bet ir samdiniai trokšta turėti namus. Todėl, kai brigada užklysta laisvojon Friholdo planeton, atrodo, jog samdinių lūkesčiai išsipildys. Deja, jie nežino, kad Friholdą jau nusižiūrėjo dar dvi mirtinai pavojingos Galaktikos jėgos…

Laisvės planeta — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laisvės planeta», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Na, ir vėplos! Kaip manote, kur esat? Jeigu jūs taip žavitės žema gravitacija, kitąsyk, kai pakilsime į kosmosą, galėsiu jums duoti kelias grumtynių pamokas nulinės traukos sąlygomis. Norinčių bus?

Norinčių neatsirado. Nieko nuostabaus. Gal išoriškai Stiksas ir nedarė didesnio įspūdžio, bet visi žinojo, kad grumtynėse jis — asas, ir jo pamokos veikiausiai nebūtų labai malonios.

Atriedėjo žemas aštuonratis autobusas ir, lengvai stuktelėjęs, prisijungė prie šatlo.

— Karieta paduota, sere, — interkomu pranešė šatlo pilotas.

— Dėkui, — atsakė Stelas. — Ar nenorėtumėt prie mūsų prisidėti ir drauge išlenkti stiklą alaus?

— Su didžiausiu malonumu, generole, — sausai atsakė pilotas, — bet, kaip sakoma, aš už vairo.

— Tuomet kitą sykį, — atsiliepė Stelas. Jo nuotaika buvo puiki. Po poros valandų derybos bus baigtos, jie iškraus termiumą, gaus pinigus ir… į kelią. Jis grįžtelėjo į Stiksą: — Na, seržante, patikrinkim įrangą.

Miuleris susidomėjęs stebėjo, kaip kariai paskutinį kartą tikrina savo šarvuotus kostiumus bei ginklus. Stelas nemanė, kad jų prireiks, tačiau atsargumas jam buvo toks pat įprastas, kaip ir alsavimas. Paskui generolas kartu su Stiksu apžiūrėjo šarvuotą Miulerio kostiumą. Baigęs patikrinimą, Stelas įsakė visiems hermetizuoti kostiumus. Nereikėjo turėti mokslinio laipsnio, kad įspėtum: oras lauke kvėpavimui netinkamas. Sūkuriuojanti gelsvai ruda migla net iš pažiūros atrodė nuodinga.

Kai šliuzo kameros liukas atsivėrė, seržantas Stiksas drauge su dviem kariais apžiūrėjo autobusą ir tik tada pakvietė likusius. Pirmi įlipo kareiviai, paskui Miuleris ir galiausiai Stelas. Autobusas, skirtas penkiasdešimčiai žmonių nebuvo prašmatnus, bet ganėtinai patogus. Galinėje salono dalyje Stelas įžiūrėjo tualetą, tačiau nepastebėjo nei vairuotojo kabinos, nei paties vairuotojo. Sunku pasakyti, ar autobusas buvo robotizuotas, ar valdomas nuotoliniu būdu.

— Sveikinu jus Fabrike, gerbiamos biobūtybės, — iš interkomo pasigirdo mechaninis balsas. — Jūsų pačių saugumo dėlei prašau prisisegti diržus. Salone tvyro atmosfera, atitinkanti jūsų rasės reikmes. Mašina pajudės po 31 standartinės sekundės ir į paskyrimo vietą atvyks maždaug po 14 standartinių minučių. Linkiu malonios kelionės.

Laukdami, kol pajudės autobusas, jie stebėjo, kaip į langą barbena rūgštinis lietus, tekėdamas šarvuotu plastiku ir išėsdamas jame mikroskopinius latakėlius. Ilgainiui jis įveiks metalinį autobuso kūną, sugrauš gumines tarpines, ir, pragyvenusi vos metus, mašina iškeliaus į perdirbimo cechą.

Netrukus atvykėliai jau važiavo kranų, remontinių įrenginių bei sandėlių labirintu. Paskui prasidėjo liejyklų cechai, rūdos kalnai ir paruoštų metalinių liejinių rietuvės.

Visur šmižinėjo robotai. Jie vadovavo lydymo darbams, tempė sunkius krovinius, remontavo viens kitą ir atliko aibę kitų darbų, kuriuos gerokai palengvino menka gravitacija. Nieko nekliudydamas, autobusas nardė tarp robotų, o vieną akimirką netgi pravažiavo tarp milžiniško trikojo roboto-keltuvo atramų. Ir vis dėlto Stelas jautėsi taip, tarsi aerokaru skraidytų kabančiuose Visto, gimtosios fintiečių planetos, miestuose; pojūtis, be kurio gyventi būtų neabejotinai maloniau. Paskui autobusas nuriedėjo šlaitu ir nėrė į tunelį — tokį siaurą, kad jo sienos beveik lietė mašiną. Salone tvykstelėjo šviesa. Po poros minučių mašina sustojo, dar po sekundėlės šuoliu atsiplėšė nuo žemės ir slystelėjo aukštyn. Matyt, jie įriedėjo į vertikalios šachtos vamzdį, ir autobusas virto lifto kabina. “Išmintinga, — pagalvojo Stelas. — Sutaupomas laikas, be to, nereikia gabenti keleivių iš autobuso į liftą”.

Galų gale liftas sustojo. Stiksas išsiuntė du karius laukan patikrinti padėties. Kai tik jie davė ženklą, jog viskas gerai, Stelas išsivedė likusius. Prie autobuso lūkuriavo robotas. Išoriškai jis panėšėjo į žmogų — turėjo rankas, kojas ir galvą su supaprastintais veido bruožais. Ši aplinkybė vertė galvoti, kad jo šeimininkas

— žmogus. Stelas seniai pastebėjo, kad protingos būtybės — nesvarbu, kokioms rasėms jos priklausytų, — yra linkusios kurti robotus, panašius į save. Niekas neprieštarauja, jog robotas-keltuvas atrodo it milžiniškas metalinis vabalas maldininkas su trimis kojomis vietoj dviejų ir perskeltais strypgaliais rankų vietoj. Šiaip ar taip, keltuvas tėra protinga mašina. Tačiau niekas nepageidauja, jog panašus sutvėrimas slankiotų po namus ir rytais nešiotų kavą. Todėl tilarietiškų robotų galvas puošė skiauterė, fintiečių robotai panėšėjo į paukščius, ir, nors Stelui niekada neteko matyti roniečių robotų, jis labai nustebtų, jei tie būtų be uodegos.

Sekdamas paskui robotą koridoriumi, generolas pastebėjo, kad iš užpakalio tasai atrodo visai kaip žmogus. Galiausiai jie atsidūrė erdvioje svetainėje. Čia stovėjo patogūs baldai, sieninėse nišose spindėjo statulėlės ir kiti meno kūriniai, viskas skendėjo švelnioje šviesoje. Viduryje stovėjo didelis apvalus stalas, prie kurio sėdėjo jauna moteris, skeptiškai (ko gero, kaip ir visos sekretorės) žvelgianti į lankytojus. Jai prabilus, robotas nedelsdamas apleido kambarį.

— Generolas Stelas ir inspektorius Miuleris? — pasiteiravo jinai, tarsi laukdama, kad atvykėliai paneigs šį faktą.

— Tikrai taip, — šypsodamasis atsakė Miuleris.

— Administratorius Narsas tuojau jus priims, — pareiškė moteris. — Prašau sekti paskui mane.

Ji atsistojo ir nusivedė juos prie sienos, kuri tučtuojau slystelėjo į šalį. Patalpa, esanti anapus jos, atrodė išties prašmatniai. Sunkūs, raižiniais puošti baldai harmoningai derėjo su šen ir ten stovinčiomis grakščiomis skulptūromis bei pastelinių tonų peizažais. Langų nesimatė, ir, Stelo manymu, ši aplinkybė iškalbingai charakterizavo šeimininką. O štai ir jis pats. Administratorius Narsas buvo galingas vyriškis, sveriantis ne mažiau kaip keturis šimtus svarų. Nepaisant masyvumo, jis lengvai pašoko iš įspūdingo krėslo ir atskubėjo pasitikti lankytojų. Įvertinus menką Fabriko gravitaciją, svoris jo neapsunkino taip, kaip šitai nutiktų Žemėje. “Įdomu, ar jis kada nors išvyksta iš Fabriko?” — pagalvojo generolas. Narsas stebėtinai tvirtai spustelėjo jam ranką — vadinasi, po riebalų sluoksniu slypėjo puikiai išvystyti raumenys. Ir žvilgsnyje nė menkiausio silpnumo pėdsako.

— Sveiki atvykę į Fabriką. Aš esu Vilsonas Narsas. O jūs turbūt generolas Stelas? Na, žinoma, kariškio nesumaišysi su niekuo. O jūs, vadinasi, inspektorius Miuleris. Džiaugiuosi susipažinęs. Leiskite pristatyti kapitoną leitenantą Džoną Polį Džounsą.

Stelas akimirksniu pajuto simpatiją žmogui, kuris po šių žodžių žengtelėjo į priekį ir pasisveikino. Jį pavadino senovės didvyrio jūreivio garbei — aišku, jei generolas nieko nesupainiojo. Džounso negalėjai pavadinti stambiu, tačiau jis spinduliavo ryžtą ir jėgą, paprastai charakteringą stambiems žmonėms. Juodaodis, rudų akių, karingai atkišęs smakrą — Džonas Polis puikiai atrodė, vilkėdamas juodą navigatoriaus uniformą, ir tą žinojo.

— Malonu jus matyti, generole Stelai ir pilieti Miuleri, — jis spustelėjo abiem rankas ir nužvelgė pliką Stelo galvą. — Žvaigždžių Sargyba?

Generolas linktelėjo.

— Praeity. Dabar teliko įprotis, — jis perbraukė delnu glotniai nuskustą galvą.

— Atleiskite man, džentelmenai, aš tuojau sugrįšiu.

Narsas nužingsniavo į svetainę, kurios tarpdury tučtuojau išdygo sekretorė. Abu karininkai nulydėjo Narsą akimis ir susižvalgė. Stelas galėjo prisiekti, kad rudose leitenanto akyse šmėstelėjo kažkas… Sunku paaiškinti, kodėl, tačiau susidarė įspūdis, jog Džounsui storasis administratorius ne prie širdies. Tačiau Džonas Polis prabilo visai apie kitką.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laisvės planeta»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laisvės planeta» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


William Dietz - A Hole in the Sky
William Dietz
William Dietz - The Seeds of Man
William Dietz
William Dietz - A fighting chance
William Dietz
William Dietz - Heaven's Devils
William Dietz
William Dietz - Bodyguard
William Dietz
Harry Harrison - Planeta Smierci 2
Harry Harrison
William Dietz - The Flood
William Dietz
libcat.ru: книга без обложки
Arkadij Strugacki
William Dietz - Hitman - Enemy Within
William Dietz
Терри Пратчетт - Mažieji laisvūnai
Терри Пратчетт
Отзывы о книге «Laisvės planeta»

Обсуждение, отзывы о книге «Laisvės planeta» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x