William Dietz - Laisvės planeta

Tačiau juokas greitai nutilo. Visi mąstė apie tą patį — ar yra išeitis? “Turi, turi būti”, — tarė sau Stelas, nors patikėti laiminga pabaiga buvo sunku. Šiaip ar taip, be kovos jie nepasiduos.

— Gerai, vaikinai, metas imtis darbo, — pratarė generolas. — Seržante Stiksai, pasižiūrėkit, ar mašina išties sugedo. O jūs, kaprale Gomesai, patikrinkit raciją. Likusieji peržiūri savo įrangą. Manau, artimiausiu metu mes užsimanysime pasivaikščioti.

Nervingai kikendami, kareiviai pradėjo tikrinti ginklus ir apsauginius kostiumus.

— Vadinasi, kapitonas Džounsas buvo teisus, — tarstelėjo Miuleris.

— Regis, taip, — sutiko Stelas. — Dabar suprantu, kodėl Narsas išsikvietė Džounsą: kad mes nesuabejotume mūsų sandėrio teisėtumu. O paskui pasirūpino, kad viskas nutiktų jau po to, kai jis atliks savo oficialias pareigas. Netgi patarė mums geriau saugoti savo pinigus. Ir nė kiek neabejoju, kad, administratoriui tariant šiuos žodžius, jo magnetofonas buvo įjungtas.

Miuleris linktelėjo — jis atrodė labai prislėgtas.

— Tai vis mano kaltė; aš turėjau susiprotėti.

Stelas prunkštelėjo:

— Mėšlas! Jie mus paprasčiausiai pergudravo, štai ir viskas. Tačiau žaidimas dar nebaigtas.

Šie žodžiai suteikė Miuleriui drąsos. Netrukus sugrįžo Stiksas.

— Aš neradau jokio gedimo, sere, — pranešė jis, — bet ir rankinio valdymo taip pat. Vadinasi, neįmanoma patikrinti, ar variklis veikia, ar ne.

— Na, koks skirtumas! Svarbu, kad mes negalime priversti mašinos judėti, — atsakė Stelas.

— Racija išties nudvėsė, sere, — raportavo Gomesas.

— Norėdamas, kad padėtis pasidarytų dar įdomesnė, — įsiterpė Miuleris, — noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą faktą, jog oras pastebimai blogėja.

Staiga Stelas pajuto, kad kvėpuoti iš tikrųjų pasidarė kur kas sunkiau.

— Gerai, hermetizuokite kostiumus, — paliepė jis. Akivaizdu, jog Kanse-Džouns ir Narsas kažkodėl norėjo, kad jie žūtų būtent išorėje. — Jeigu aš kada nors nutversiu Narsą, — sau panosėje subambėjo generolas, — jiems išsyk teks pasirūpinti galiūnais, turėsiančiais nuvilkti jį į karstą. O gal labiau tiktų robotas-keltuvas?

Ši mintis mažumą praskaidrino jam nuotaiką. Dabar, kai Stelas žinojo, kad Kanse-Džouns yra robotas, jis nebegalėjo rimtai ant jos pykti, nors troškimas iš širdies pasikalbėti sujos šeimininku toli gražu neprapuolė.

Turint omeny, kad oras autobuse jau beveik nebetiko alsavimui, pasilikti jame nebebuvo prasmės. Kai tik visi išėjo laukan, Stelas paklausė, kiek kuriam liko deguonies. Paaiškėjo, kad menkiausios atsargos yra jo paties — septynioms valandoms ir šešiolikai minučių; vadinasi, per tiek laiko jis privalo rasti išeitį. Kosmouostas stūkso už Šimto mylių. Vadinasi, šis variantas atpuola. Tačiau netgi jei pasmerktieji kokiu nors būdu pasieks Narsą, pagalbos iš jo nesulauks. Omai Stelas pastebėjo, kad beveik tiesiai virš jo galvos ore sklendžia metalinis diskas. Tas šunsnukis Narsas stebėjo juos per savo robotą-šnipą!

Apsimetęs, jog nieko nesuprato, Stelas kreipėsi į Stiksą:

— Dabar nežiūrėkite, seržante, bet tiesiai virš mūsų skraido robotas-šnipas. Stebėkite jį ir būkite pasirengęs po mario komandos likviduoti.

Stiksas linktelėjo:

— Klausau sere… Po jūsų komandos.

Tegul dar kurį laiką tas niekšas į mus pasižiūri, pagalvojo Stelas ir apsidairė aplink. Kas gi ten, už kelių šimtų jardų į dešinę? Rodos… Taip, pakabinamas geležinkelis. Jis driekėsi tarp milžiniškos jėgainės ir liejyklos, o paskui nyko kažkur rytuose. Geležinkeliu lėtai šliaužė didelis juodas vilkikas, tempiantis atvirus vagonus su rūda. Posūkyje sąstatas truputį pakrypo, ir iš kai kurių vagonų išriedėjo susmulkintos uolienos gabalai. Traukinio ilgis siekė bent dvi mylias. Netgi sumažintoj gravitacijoj patempti tokį griozdą galėjo tik itin galingas vilkikas, bet sąstatas vis vien judėjo labai lėtai.

Paskui Stelas pastebėjo, kaip kažin kas šmėstelėjo rytuose. Pasigirdo tolimas grumėjimas, ir į dangų pakilo savaeigis krovininis konteineris. Stelas įsivaizdavo, kaip ties atmosferos riba griebimo spindulys nutveria konteinerį ir tempia iš paskos nelyginant meškerė žuvį. Staiga Stelas išsišiepė ir taip smarkiai trinktelėjo Miuleriui per nugarą, kad tasai vos neparkrito.

— Seržante Stiksai… Atsikratykite šnipo, — įsakė Stelas.

Jam dar nespėjus užsičiaupti, tvykstelėjo žydras žaibas, mažas metalinis diskas sprogo, ir ant apsauginių kostiumų, visiškai jiems nepakenkdamas, pažiro metalinių dalelių lietus.

— Šaunuolis, seržante, — pagyrė Stelas, — o dabar pirmyn. Traukinys mūsų jau laukia!

Ir tada jis nuliuoksėjo link vienbėgio geležinkelio. Dėl menkos gravitacijos atstumas tirpo bematant. Generolui už nugaros pūškavo Miuleris, paskui jį skubėjo kareiviai, o Stiksas bėgo paskutinis. Pasiekęs vieną masyvų stulpą, prilaikantį geležinkelio konstrukciją, Stelas suprato, kad jo viltys pasiteisino — aplinkui stulpą vijosi laiptai.

Tačiau, užlipęs ant pirmosios pakopos, jis tučtuojau sumojo, jog laiptai sukonstruoti ne žmonėms, o robotams. Pakopos buvo platesnės, nei reikėjo, ir pernelyg toli viena nuo kitos. Kopti tebuvo įmanoma vienu būdu — užšokti ant laiptelio, rankomis įsitverti kito, prisitraukti iki pusės ir tik tada ropštis toliau. Įvertinus menką gravitaciją, didelių pastangų šiai akrobatikai nereikėjo, bet kuo mažesnis buvo žmogus, tuo sunkiau jam sekėsi. Dirstelėjęs žemyn, Stelas pamatė, jog neaukštam Miuleriui kopti nėra lengva, bet tuomet Gomesas pakišo inspektoriui petį, ir viskas išsisprendė. Netrukus generolas pasiekė metalinę platformą, besidriekiančią išilgai geležinkelio konstrukcijos. Traukinys kurtinančiai griaudėjo pro šalį, ir Stelas pastebėjo, kad iki jo uodegos beliko vos ketvirtis mylios. Reikėjo pasiskubinti.

— Gyviau!

Jis nuskubėjo grotuotu tilteliu, kuris it arka linko virš platformos. Matyt, tiltelis buvo skirtas tam, kad geležinkelį aptarnaujantys robotai galėtų pereiti į kitą pusę.

Likusieji sekė įkandin. Viršutinėje, horizontalioje tiltelio dalyje turėklų nebuvo. Aišku, robotams jie nereikalingi. Už dvidešimties pėdų po jais vienas paskui kitą plaukė atviri vagonai, kupini rausvos rūdos. Jų beliko velniškai mažai! Stelas atsigręžė ir išvydo, kad jo palydovai jau visai greta.

— Šokam! Greičiau! — suriko jis ir liuoktelėjo žemyn.

Puri uoliena truputį sušvelnino smūgį, be to, padėjo ir apsauginis kostiumas. Stelas kelis kartus persivertė, vargais negalais atsistojo ir apsidairė. Ant tiltelio šmėžavo viso labo dvi figūros, Stiksas ir kažkuris kareivis. Kodėl jie nešoka? Velniai rautų, beliko du ar trys vagonai! Veikiausiai karys išsigando, ir Stiksas stengėsi jį nuraminti; Stelas įjungė mikrofoną ir tą pat akimirką išvydo, jog seržantas paprasčiausiai nustūmė kareivį ir liuoktelėjo pavymui. Jiedu nukrito į tą patį vagoną — paskutinį! Generolas lengviau atsiduso ir tarė:

— Pranęškit, kaip sekasi.

Vienas pasitempė kulkšnį, kitam perplyšo ir truputį išsihermetizavo kostiumas; kažkas pametė ginklą. Žinoma, laimės nedaug, bet, įvertinus visas aplinkybes, nieko blogo.

— Tvarkelė, vaikinai, — pratarė Stelas. — O dabar pamažėle kraustykitės pas mane. Noriu, kad visi atsidurtumėt čia, VIP skyriuje.

Pasigirdo juokas, ir Stiksas atsiliepė:

— Klausau, sere… Tikiuosi, baras veikia?

— Atleiskite, seržante, — atsakė Stelas, — bet jis laikinai uždarytas. Užtai sėdynės patogios ir vaizdas tiesiog nuostabus.