William Dietz - Laisvės planeta

Taip ir buvo. Geležinkelis rangėsi tarp rūkstančių vamzdžių, gamyklų ir šlako krūvų. Atsargiai, kad neiškristų, Stelas užsiropštė ant rūdos krūvos ir pasilenkė, stengdamasis įžiūrėti, kur jie važiuoja. Tolumoje į dangų pakilo dar vienas savaeigis krovininis konteineris. Susidarė įspūdis, kad traukinys rieda tenai, ar bent jau pravažiuoja greta. Neblogai. Kiek laiko truks kelionė? Mažiausiai kelias valandas. Stelas smakru spustelėjo mygtuką, ir perregimame šalmo skydelyje pasirodė duomenys apie kostiumo būklę. Deguonies beliko penkioms valandoms ir dvidešimčiai minučių. Jis įsitaisė ant rūdos kalno ir eilinį kartą priminė sau Buliaus Štromo žodžius: “Kas bus, tas bus, sūneli… Ką bepadarysi?”

Po dviejų valandų ir septyniolikos minučių traukinys sumažino greitį ir sustojo. Stelas daugiau nebetikrino, kiek oro liko kostiume, iš anksto žinodamas, kad atsakymas jam nepatiks. Priešaky jų sąstato kitas lygiai toks pat tik ką pranyko dideliame neaiškios paskirties pastate. Tvykstelėjo pliūpsnis, lydimas kurtinančio griaudėjimo, ir į dangų šovė dar vienas savaeigis krovininis konteineris. Kurį laiką Stelas žiūrėjo, kaip iš už didžiojo pastato lygiais laiko tarpais kyla konteineriai.

— Na, seržante, ką pasakysit? — Stelas linktelėjo į krovininį konteinerį, virtusį šviesia dėmele dangaus fone. — Gal ir mums derėtų keliauti ten pat?

Stelas pažvelgė į dangų, paskui į Stelą ir vėl aukštyn.

— Ko gero, sere, — kreivai šyptelėjęs, atsakė jis. — Laukti mes beveik nebeturime laiko.

Stelas nusijuokė.

— Na, tuomet eime, antraip pražiopsosim savo reisą!

Jis nušliaužė nuo rūdos kalno ir nušoko žemėn. Paskutiniąsias dešimt mylių geležinkelio konstrukcija tolydžio leidosi, kol galiausiai nusidriekė pačiu paviršiumi. Generolas sparčiai nužingsniavo link tolimojo pastato. Žinoma, jis būtų galėjęs bėgti šuoliais, bet kareivis Klienas pasitempė kulkšnį, ir jiems teko apsiriboti sparčiu žingsniu. Klienas klibikščiavo paskutinis, kareiviai jį prilaikė.

Pakeliui Stelas įdėmiai žvalgėsi į vagonus, pro kuriuos jie ėjo, ir tik tuomet jų formoje įžvelgė kai ką pažįstama. Iš pradžių jis negalėjo suvokti, koks čia reikalas, bet, eilinį kartą žvilgsniu palydėjęs į dangų kylantį konteinerį, ūmai suprato: vagonai yra cilindrų puselės, paprasčiausiai paguldytos ant rėmų, slystančių geležinkeliu. Jei rūdos prikrautą cilindro puselę uždengsi kita tokia pat, priešaky pridėsi kūgį, stabilizatorius, išorėje pritvirtinsi kuro bakus ir raketinius variklius, išeis tikrų tikriausias krovininis konteineris! Kiekvienas jų veikiausiai turi asmeninę kompiuterinę valdymo sistemą. Užuot tampius rūdą į šatlą, paprasčiau pastatyti šatlą aplink ją, paleisti visą įtaisą į dangų, o sugrįžusį žemėn panaudoti iš naujo. Labai išmintinga. “Reikia priversti šią itin efektingą sistemą padirbėti mūsų labui”, — pagalvojo Stelas.

Jo planas buvo visai paprastas. Įsiropšti į tokį mini šatlą, ištverti kelių g pagreitį be perkrovoms atsparaus krėslo, o paskui kokiu nors būdu nusigauti į savo laivus, laukiančius kosmose. “Tik tiek”, — pagalvojo jis ir garsiai nusijuokė. Ir, kaip paprastai, per vėlai sumojo, kad neišjungė mikrofono.

Jie jau atsidūrė greta didžiulio pastato, kuris vieną po kito rijo vagonus. Paveikslas nesikeitė: traukinys čiūžteli į priekį per vagono ilgį, dešimties minučių pauzė ir eilinio konteinerio startas; paskui procesas kartojasi nuo pradžių. Iš akies nustatęs pastato dydį, Stelas paskaičiavo, kad tarp jų ir pakilimo platformos yra maždaug trisdešimt vagonų. Tačiau, naudodamiesi ribotomis oro atsargomis, jie negalėjo laukti tris šimtus minučių. Vadinasi, reikia įsibrauti į vidų, surasti krovininių konteinerių surinkimo vietą ir įlįsti į tą cilindrą, kuris eilėje stovi pirmas. Tik štai bėda: anga, pro kurią vagonai šliuožė į pastatą, buvo pernelyg siaura; tarp vagono ir sienos beliko vos kelių colių pločio plyšys.

— Seržante Stiksai!

— Taip, sere!

— Padarykite čia duris, — Stelas parodė į pastato sieną.

— Klausau, sere. Gomesai, ar girdėjai, ką pasakė generolas? Jam reikalingos durys.

Gomesas buvo ne iš tų, kuriems reikia kartoti dusyk. Jis nešėsi ne tiktai šautuvą, bet ir mini raketinį įrenginį bei keturias raketas. Kiekvienas likęs karys, išskyrus seržantą, nešė dar po dvi raketas. Gomesas kilstelėjo trumpą, bukai nurėžtą vamzdį, spragtelėjo saugiklį, dirstelėjo pro taikiklį ir spustelėjo gaiduką. Pasigirdo galingas “vu-u-ušš!”, ir raketa smogė į taikinį. Plastikinė siena triokštelėjo ir perskilo. Dūmams išsisklaidžius paaiškėjo, kad pro atsivėrusią angą gali įvažiuoti net mašina.

— Neblogai padirbėjai, Gomesai, — tarstelėjo Stelas ir nėrė pro skylę. — Nelabai tvarkingai, užtat velnioniškai greit.

Jiems dar nespėjus įlįsti vidun, pasirodė du aptarnaujantys robotai ir pradėjo lopyti spragą. Ko gero, jie apie šį įvykį pranešė į valdymo centrą. Stelas iš visos širdies vylėsi, jog tuo metu, kai storulis galiausiai susiprotės, kas ir kaip, jie jau bus apleidę planetą.

Priekyje pamėkliškoj šviesoj judėjo menkai įžiūrimos masyvios figūros. Metalas skimbčiojo į metalą, veriamai žviegė pneumatika, šnypštė ir kibirkščiavo suvirinimo lankai. Suvirinęs dvi cilindro puses, robotas-suvirintojas apmirdavo ir laukdavo, kol ateis kito vagono eilė. Pastato viduje Stelas įsakė visiems laikytis drauge, kad niekas nepasimestų tamsoj. Tarp kojų šmižinėjo mažutėlaičiai robotai, kiti, didesni, apeidavo žmones, o milžiniški robotai-keltuvai paprasčiausiai juos peržengdavo, stengdamiesi nesutrėkšti mažučių dvikojų sutvėrimų, taip ryžtingai einančių savo keliu. Štai ir trokštamas vagonas, pirmas eilėje pas robotą-suvirintoją. Stelas įlipo į jį, nušoko ant rūdos krūvos, ir vagonas beveik išsyk šuoliu pajudėjo į priekį. Greta viena po kitos nusileido tamsios figūros.

— Susiskaičiuoti — įsakė Stelas.

Tokiomis sąlygomis visai nesunku ką nors pamesti. Staiga ant generolo žnektelėjo kažkieno kūnas. Vargais negalais išsivadavęs, Stelas suprato, jog čia Miuleris.

— Priminkite man, generole, kad aš daviau žodį niekada daugiau nekeliauti drauge su jumis, — gailiai sulemeno inspektorius.

— Na, kad ir kaip ten būtų, ši kelionė jums brangiai nekainuos, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Man regis, tam, kuris pratęs skaičiuoti pinigus, šitai turėtų patikti.

Miuleris nusijuokė. Skaičiavimas baigėsi — vagone susirinko visi. Stelas pamėgino įsitaisyti patogiau, bet tą akimirką vagonas staigiai sustojo. Iš viršaus jų link artėjo kažkas didžiulis, juodas, panašus į krano strėlę. Jis leidosi taip greit, kad, rodos, tuoj tuoj užgrius tiesiai ant bėglių. Stelas krūptelėjo — viršutinis puscilindris žvangtelėjęs užėmė jam skirtą vietą. Dabar karius apgaubė neperžvelgiama tamsa. Generolas ištiesė ranką ir viso labo už poros colitrnuo šalmo užčiuopė korpusą. Jis niekada nesiskundė klaustrofobija, bet dabar nepajėgė įveikti panikos. Tarsi virš galvos kas būtų užtrenkęs karsto dangtį. Stelas įjungė išorinį šalmo žibintą, {žiūrėti pavyko visai nedaug — tik dalelę metalinio konteinerio korpuso, tačiau jam vis vien gerokai palengvėjo. Išlenktoje sienoje vingiavo elektros laidai, kuro vamzdžiai ir panašiai.

Pasigirdo tykus šnypštimas — robotas-suvirintojas ėmėsi darbo. Stelo dešinėje iš pradžių pasirodė viena raudona dėmė, paskui kita, ir dar, ir dar. Robotui jungiant abi cilindro puses, dėmės liejosi į ilgą raudoną liniją, lanku juosiančią visą vagoną. Stengdamasis, kad jo balsas skambėtų kuo džiugiau, Stelas paklausė: