Gisela Teschke - Grožio paslaptys

Sukrovę nešulius ant kupranugarių, keliaujame toliau. Oro temperatūra pasiekia trisdešimt laipsnių. Šiandien norime užkopti į penkių šimtų metrų virš jūros lygio aukštį, žygiuojame senais kupranugarių numintais takais. Kopiant vėl pradeda skaudėti koją. Meldžiu Kūrėją, kad duotų jėgų ir energijos ateinančiai dienai. Dar semiuosi energijos iš „Penkių tibetiečių“, kuriuos atlieku kasdien. Temperatūra pakyla iki trisdešimt septynių laipsnių, aplink nė menkučio šešėlio, nes einame išdžiūvusia upės vaga ir keliausime ja, kol prieisime taką, kuris nuves toliau į kalnus.

Kuo aukščiau kylame, tuo gaivesnis darosi oras. Tokia maloni vėsa! Būtų gerai, bet takas tampa vis statesnis. Keblumų kyla ne tik žmonėms, bet ir sunkiai apkrautiems kupranugariams, kurių kanopos nuolat slysta ant lygių akmenų. Kiekvienas vedame savo kupranugarį. Mes jau arti to, kad įveiktume perėją kvapą gniaužiančiame aukštyje. Kupranugariai kaip gazelės kabarojasi siaurais stačiais kalnų takeliais. Tai seni prekybiniai takai, kuriais daugybę amžių žmonės gabeno prekes. Beduinai, einantys priekyje ir paskui mane, nuolat primena, kad reikia stebėti kupranugarius. Pradedu aštriau justi man patikėtą atsakomybę ir nuo įtampos prakaituoju.

Kelias vis siaurėja ir siaurėja, kopiame vis aukščiau ir aukščiau. Šiame svaiginančiame aukštyje mano galimybės išsenka. Aš visiškai nusiplūkusi, o koją skauda, kaip dar niekada neskaudėjo. Kas bus, jei dar labiau įsiskaudės? Mes taip toli nuo bet kokios civilizacijos! Svarstau, kaip čia man atsikračius tos atsakomybės už kupranugarį, bet šioje situacijoje tai visiškai neįmanoma. Prašau visatos suteikti man kantrybės, jėgų ir dvasios ramybės.

Pagaliau pasiekiame perėją. Koks pasakiškas vaizdas! Taip, bet visiškai atsiduoti tam džiaugsmui man nepavyksta. Mums reikia eiti toliau, nors ir ne aukštyn, o žemyn. Nepaisant siaubingo nuovargio, jaučiu pasididžiavimą, kad nepasiduodu ir kad tikrai pasiekiau savo galimybių ribą.

Leistis lengviau nei kopti, ir netgi kupranugariai labiau klauso. Stovyklavietę nakvynei įsirengiame didžiulio kalno papėdėje, prie pat stataus šlaito. Rytoj teks kopti į jį be kupranugarių. Kas bus, tas bus, bet nutariau būtinai tą kalną užkariauti, nugalėti savo paskutines galimybių ribas. Turiu bėdų dėl sąnario, tad galbūt šis žygis man kainuos nemažai jėgų. Eilinį kartą savęs klausiu, ką visa tai man reiškia?

Po kurio laiko paėjėju toliau nuo stovyklos, kad pasimėgaučiau vakaro tyla. Anksčiau būčiau pabijojusi nutolti taip toli, tačiau dabar kalnai man įkvėpia pasitikėjimo. Netoliese ilsisi per dieną šiek tiek nuvargę kupranugariai. Man labai patinka tie gyvūnai: tokie didingi ir labai jautrūs, jeigu pavyksta išsikovoti jų pasitikėjimą, jie gali prieiti labai arti. Pasikviečiu savo dvikuprį palydovą ir pradedu su juo kalbėtis. Man atrodo, kad jis mane girdi.

Apšvietimas keičiasi. Saulė pamažu pasislepia už kalno, greitai sutemsta. Šioje spengiančioje tyloje – ir aplink, ir manyje – juntu save, savo gelmę, iš kurios pasigirsta aiškių aiškiausias atsakymas į mano klausimą: „Užkopsi į tą kalną tik tuomet, jei tau neskaudės kojos!“

Po vakarienės su beduinais dar ilgai sėdėjome prie laužo. Jų dainos skambėjo paslaptingai ir šiek tiek liūdnai. Tą naktį miegojau blogai, nuolat prabusdavau ir jutau, kaip skauda visą kūną, o ypač koją. Paprašiau Dievo ramaus miego ir patarimo, ką nuspręsti dėl rytojaus kalno užkariavimo.

Ryte, gal kokią penktą valandą, mane pažadino beduinų, ruošiančių pusryčius, balsai. Jaučiausi pavargusi ir lyg sudaužyta. Sunkiai pakilau, bet visgi radau slaptą vietelę tam, kad atlikčiau „Penkis tibetiečius“. Baigusi labai aiškiai suvokiau, kad į kalną neužkopsiu.

Visatos dėsniai savi. Mano ego kapituliavo, jis daugiau nenori nieko kontroliuoti. Visi, išskyrus mane ir karavano vedlį, pradėjo ruoštis kalno viršūnės užkariavimui. Atsiguliau po uolos iškyšuliu pailsėti. Tą dieną mano savijauta vis blogėjo ir blogėjo. Skrandis ir žarnynas sustreikavo. Gėriau tik arbatą ir karštą virintą vandenį nors spigino trisdešimt penkių laipsnių karštis!

Dabar, atsigręžusi atgal, galiu konstatuoti: nors fiziškai buvo bloga, mano širdis buvo skaidri. Gebėjau suvokti, ką man nori parodyti susidariusi padėtis: tam, kad pradėčiau ką nors nauja, būtina paleisti sena. Skrandžio ir žarnyno negalavimai man liudijo būtent tai, jeigu, žinoma, patikėtume Luiza L. Hei22.

Tą vakarą ištraukiau kortą iš Taro kortų malkos. „Gyvybės medis“ ir gautas atsakymas manęs nė kiek nenustebino. Korta rodo mano dabartinę būseną, ir dar kartą prisimenu, kad visatos dėsniai savi. Kortos archetipas – brandi moteris. O su ja – du angelai sargai. Vienas iš jų kaip „Temidės akis“ sergsti, kad žmogus nepamintų egzistuojančių visatos dėsnių, kad paisytų jų. Kitas angelas padeda žmogui rasti savo kelią ir suvokti, kas jam svarbu konkrečią akimirką. Tai kantrybės ir supratimo angelas.23

Dar kartą suvokiau, kad galiu pasitikėti visatos dėsniais ir jeigu būsiu pakankamai atvira, pasikliaudama jais gausiu tas pamokas ir žinias, kurios man būtinos gyvenimo kelyje.

Kasdien man gerėja ir gerėja. Atrodo, kad su kiekvienu nauju žingsniu praeityje lieka kažkas sena ir aš nuo to išsilaisvinu. Juntu, kaip manyje gilėja dėkingumas ir ramybė. Būna dienų, kai užkopiame į pusantro tūkstančio metrų aukštį. Nepaisant kaitros ir nuovargio, jaučiuosi laiminga, stovėdama tokiame aukštyje ir gėrėdamasi peizažo grožiu. Baimė jau nekamuoja manęs. Praeiname nepaprasto grožio vietas, kuriose taip tylu ir ramu, kad man pavyksta be jokių pastangų justi visą savo jėgos potencialą. Beduinai ir kupranugariai savo buvimu, paprastumu bei užsispyrimu užbaigia tobulą paveikslą.

Nuolat įsiklausau į savo vidinį balsą, kuris kužda, kur yra mano fizinių galimybių ribos. Daug ilsiuosi, rašau ir kasdien darau penkis Tibeto pratimus, o dabar dar ir šeštą – darau juos rytais, o kai pavyksta, ir popiet. Pratimai padeda atgauti jėgas.

Melodi Beati rašo:

„Kai koks nors žmogus ar kokia situacija įvaro mums visišką beviltiškumą, tai reiškia, kad jie parodo mums mūsų galimybių ribas ir mums derėtų jiems dėkoti už tą pamoką, kuri padeda išstudijuoti tas galimybes ir nustatyti jų ribas.“24

Išsiaiškinau gamtos dėsnius, veikiančius dykumoje, kai atsidaviau jai be ypatingų apmąstymų ir besąlygiškai pasitikėdama. Kokios nuostabios oazės, išnyrančios staiga, lyg Fata Morgana 25, plikoje akmenuotoje dykumoje! Čia galima pailsėti ir atsigaivinti. Čia sutinkame paprastus žmones: draugiškus, kuklius ir svetingus. Beduinų kvietimas išgerti puodelį arbatos arba suvalgyti ką tik iškeptą paplotį visada tolygu kvietimui į savo namus.

Oro temperatūra vis kyla, termometras rodo trisdešimt septynis laipsnius. Net beduinams nelengva tokioje kaitroje ir tokiame aukštyje. Pamažu nusileidžiame žemiau, einame senais kupranugarių takais, kurie visada atveda į vadi , ir galiausiai uolos šešėlyje įsirengiame stovyklą nakvynei. Džiaugiuosi, kad pagaliau ši kelionė artėja į pabaigą, kad pažinau savo galimybių ribas ir įsiklausiau į vidinį balsą.

Po nesibaigiančio varginamo ėjimo sausa upės vaga už staigaus posūkio mūsų laukia Fata Morgana . Stalas padengtas visai kaip rojaus sode: švieži vaisiai, duona, salotos ir šaltas gaivus vanduo. Sveika, civilizacija! Mes grįžome pas tave! Mūsų jau laukia Range Rover , kuriuo važiuosime į viešbutį ant jūros kranto, o manęs dar laukia ir dovana, kurią pati sau pasidovanojau: savaitė poilsio ir apmąstymų prie Raudonosios jūros. Aš iki šiol su malonumu prisimenu, kaip gulėjau po padangte iš palmių lapų ir gėrėjausi turkio spalvos jūra, oda jusdama veidą glostantį švelnų brizą.