Gisela Teschke - Grožio paslaptys

Daugelis elgesio šablonų įsitvirtino mumyse vaikystėje ir valdo mus visą gyvenimą. Viskas, ką kadaise išgyvenome – ir gera, ir bloga, – saugoma mūsų pasąmonėje ir pasireiškia tam tikrose gyvenimiškose situacijose.

Galėčiau prisiminti iš savo vaikystės daugybę atvejų, uždėjusių antspaudą visam mano gyvenimui. Dėl to, kad dar vaikas būdama buvau priversta atsakyti ir už save, ir už savo neįgalius tėvus, dažnai jausdavausi taip, tarytum iš manęs reikalauja kažko nepakeliamo, jausdavausi vieniša, niekam nereikalinga. Tolesniame gyvenime taip pat dažnai grįždavau prie to jausmo. Tik būdama suaugusi moteris išmokau įsiklausyti į savo vidinį vaiką ir skirti jam dėmesio, pradėjau justi vidinę laisvę ir lengvumą.

Šiais laikais kūno ir dvasios gydytojai jau dirba su vidiniu vaiku, tarkime, Malkolmas Sautvudas (Malcolm Southwood) , kurio seminaruose lankiausi. Bendraudami su savo vidiniu vaiku, kalbėdamiesi su juo, guosdami jį, klausydami jo balso galime išsilaisvinti iš senų nuostatų, trukdančių judėti savo pačių unikaliu gyvenimo keliu.

Tam tikromis situacijomis vis jausdavausi nesuprasta, nemylima, nepastebima. Drebantis iš baimės, užsispyręs mažas vaikas mano viduje norėdavo papūsti lūpytes ir pasislėpti nuo visų. Nesugebėdavau sveikai mąstyti, todėl negalėdavau išsikapanoti iš eilinės nemalonios padėties. Vieną gražią dieną nuvažiavau pas draugę, kuri rado laiko mane išklausyti. Ji tik sėdėjo ir klausėsi manęs, laikydama mano ranką, o paskui pasakė: „Paimk savo vidinį vaiką, savo mažą mergaitę, ant rankų ir paguosk. Paklausk jos, ko jai trūksta, kad vėl pasijustų gerai. Išklausyk, priimk ir suprask, ko jai dabar reikia, susiliek su ja. Juk ji – tu pati!“

Žaisdama su vaikais ar su šunimi puikiai jaučiu savyje tą vaiką. Vaikai ir šuo žadina manyje mažą valiūkišką mergaitę, kuri džiaugiasi ir mėgaujasi žaidimu. Tuo metu visos mintys ir rūpesčiai atsitraukia į antrą planą, ir suprantu, kad mano gyvenimas – ne vien pareiga, jame yra daug džiaugsmo ir lengvumo.

Kai kreipiuosi į savo vidinį vaiką ir darau tai, ko jam reikia, dažnai akimirksniu atsiranda iškilusios problemos sprendimas ir tada man norisi save kuo nors pradžiuginti. Tarkime, pasidovanoti gražią puokštę! Arba leisti sau pasivaikščioti! Viskas priklauso nuo to, ko norisi tuo metu mano vidiniam vaikui.

Pamenate savo vaikystę? Kokie tai prisiminimai – geri ar blogi? Buvote laimingas vaikas? Kokią save matote? Žinojote, kad jūsų vaikystė didžia dalimi nulems jūsų kaip suaugusiosios gyvenimą? Vaikas tebegyvena mumyse, tačiau daugiau nebeskiriame jam dėmesio, nepildome jo norų ir netenkiname jo poreikių.

Galbūt jums pažįstamos akimirkos, kai jautėtės bejėgės ir nemylimos, bijojote likti vienos, sakėte sau: „Man nepavyks!“, „Aš nevykėlė!“, „Kas aš tokia, kad mane mylėtų!“ Tokiomis akimirkomis reikia visiškai sąmoningai tenkinti savo vidinio vaiko poreikius. Gaila, bet daugelis žmonių ignoruoja tą mažą mergaitę arba tą mažą berniuką, gyvenančius mumyse, nes šie primena vaikystėje išgyventas kančias.

Viena iš mano klienčių užsirašė kosmetiniam seansui. Atlikdama kosmetines procedūras daug bendrauju su klientais ir skiriu jiems visą savo dėmesį. Priimu kitą žmogų kaip visumą, su visais jo poreikiais, norais ar lūkesčiais. Įdėmiai išklausau jo, todėl kiekvienam pavyksta parinkti individualų procedūrų rinkinį.

Tai klientei, apie kurią noriu papasakoti, buvo keturiasdešimt dveji metai, ji buvo ištekėjusi ir turėjo tris vaikus. Jos išvaizda sakė daug ką: veido oda buvo išraudusi ir sudirgusi. Moteris jau ne kartą gydėsi, lankėsi pas kosmetologą ir pas dermatologą, tačiau niekas nepadėjo.

Paprašiau papasakoti apie save ir klausydama jos gana greitai pajutau tą mažą mergaitę, gyvenančią joje. Ji papasakojo, kad buvo negeidžiamas bei nemylimas vaikas, vaikystėje niekada nepatyrė tėvų meilės bei šilumos. Su ja dažnai buvo elgiamasi atsainiai, jei neatitikdavo jai keliamų reikalavimų. Norėdama kompensuoti šilumos ir meilės stoką, valgė viską, kas teikdavo malonumo. Iki šiol jai ausyse skamba motinos priekaištai: „Nevalgyk tiek daug, tu ir taip siaubingai stora!“ arba „Pasižiūrėk į veidrodį – į ką tu panaši!“

Ta klientė visada ignoravo savo vidinį vaiką, savo mažą mergaitę, visiškai nekreipdama į ją dėmesio. Ji įprato slopinti savo norus ir neleisdavo sau tenkinti poreikių. Visa tai slypėjo jos pasąmonėje ir tam tikrose situacijose iškildavo į paviršių.

Taip, vedybiniame gyvenime moteriai pasikartojo visa tai, ką išgyveno vaikystėje savo šeimoje. Ji dažnai jaučiasi nesuprasta ir nemylima savo vyro ir guodžia save saldumynais. Pasekmė: vyras, kaip ir tėvai, elgiasi su ja atsainiai, priekaištauja, kad ši pernelyg stora, nepatraukli ir neatitinka jo įsivaizduojamo moters idealo.

Senas skausmas, gerai pažįstamas iš vaikystės, negalėjimas atitikti kitų reikalavimų, vis pasireiškia ir moteris raminasi nekontroliuojamu valgymu. Be to, jai visiškai nerūpi tai, kad tampa beformė – mano, jog vis tiek negalės būti tokia, kokią ją nori matyti vyras, ir toliau kenčia. Klientė jaučiasi vis nepatrauklesnė, neturi nė mažiausio noro prieiti prie veidrodžio, nepilnavertiškumo kompleksas pražydo joje sodria spalva.

Atlieku procedūrą, dirbu ir jaučiu, kad klientė negali deramai atsipalaiduoti ir mėgautis akimirka. Kai baigiau procedūras ir galiausiai išgražinau jos veidą dekoratyvine kosmetika, moteris visomis išgalėmis vengė žiūrėti į save veidrodyje. Patariau jai pakalbinti savo vidinį vaiką.

Yra begalė įvairiausių būdų ir specialių pratimų savo vidiniam vaikui prakalbinti – tai galima daryti savarankiškai, o galima ir vadovaujant psichologui arba gydytojui specialistui. Man asmeniškai prakalbinti savo mergaitę pirma padėjo darbas vadovaujant specialistui, o paskui – savarankiškos treniruotės.

Penki Tibeto pratimai gali šiuo atveju gerai pasitarnauti, ypač jei kreipsite daugiau dėmesio į širdies čakrą (žr. 185 p.).

F

Afirmacija

savivertei pakelti

Aš pasitikinti savimi, išmintinga moteris.

Man niekas negresia.

Aš paleidžiu savo skausmą ir savo kaltę.

Dabar aš laisva nuo visų abejonių ir baimių.

Aš kupina jėgų.

Aš leisiu sau daryti tai, ką noriu.

Aš užkariauju vieną viršūnę po kitos.

Aš nepasiduodu sutikusi sunkumus ir kliūtis.

F

Rekomenduojama muzika

Shaina Noll Songs for the Inner Child

Papildomos rekomendacijos

 Išlaisvinkite savo vidinį vaiką: pašokite laisvai, neribodamos savęs, tegul tai bus nežabojamas šokis, išliejimas visko, kas susikaupė, o šokdama išrėkite visus savo jausmus.

 Darykite tai kvėpuodamos tibetietiškai (žr. 132 p.).

 Kompaktinės plokštelės: pavyzdžiui, Gabrielė Rot (Gabriele Roth) , būgnai, dinaminė meditacija.

Pasitikėti savimi

Patikėkite tuo, kad viskas jau gerai – dabar, šią pat akimirką – ir kad ir toliau viskas bus gerai. Džiaukitės viskuo nauju, atsirandančiu jūsų gyvenime. Mėgaukitės gyvenimu. Gyvenimas – ne vien pareigos. Tiesiog atmeskite senas baimes. Neribokite savęs griežtomis taisyklėmis, kurias patys sau ir primetėte. Pereikite sąmoningai žingsnis po žingsnio tą savo gyvenimo atkarpą. Eksperimentuokite. Nekvaršinkite sau galvos mintimis, ką galvoja apie jus kiti arba kaip į jus pažiūrės. Tai ne jūsų bėdos, jums kitų žmonių mintys visiškai nerūpi, todėl negali paveikti jūsų gyvenimo.

Būkite dėkingi gyvenimui už tai, ką šis padovanojo. Jauskite dėkingumą už tai, kad turite draugų, šeimą, ir pademonstruokite jiems savo dėkingumą. Išdrįskite apsiginti. Gyvenkite savo jausmais, svajonėmis, troškimais ir lūkesčiais, antraip gali būti taip, kad visa tai ir liks tik svajonės.