Gisela Teschke - Grožio paslaptys

Kartą į mano konsultaciją atėjo jaunutė klientė ir pasakė: „Mano oda vis jautriau reaguoja į mano dvasinę būseną. Kai tik atsiduriu stresinėje situacijoje ir negaliu sau leisti atsipalaiduoti, tiesiog matau, kaip oda šaukte šaukiasi pagalbos. Dabar pagaliau supratau, jog esu pati sau šeimininkė ir kad aš verta to, kad skirčiau sau dėmesio. Po procedūros kaskart jaučiuosi vis ramesnė, atsipalaidavusi ir kitas kelias dienas nuo to tik išlošiu. Kaskart pažadu sau, kad nuo šios dienos pradėsiu naują gyvenimą. Puikiai žinau, kad nėra prasmės ką nors žadėti, jei neketini to įgyvendinti. Dabar reguliariai skirsiu sau minutės pertraukėlę, kad pasisemčiau jėgų.“

Svarbiausia, kad pačios stebėtume savo savijautą. Žinoma, svarbu rūpintis ir kitais žmonėmis, jų jausmais, tačiau visų pirma mūsų rūpestis turi būti nukreiptas į save, o tam, kad jaustumėmės gerai, retsykiais turime nusistatyti tam tikrus rėmus. Kai kuriose situacijose tiesiog privalome pasirūpinti savimi, priimdamos sprendimus savo, o ne aplinkinių naudai.

F

Afirmacija

Aš atsisakau poreikio būti atsakinga

už kitus žmones, kontroliuoti jų poelgius.

Aš stipriai apriboju savo atsakomybę

už kitus.

F

Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą

Neseniai man viena klientė papasakojo: „Penki Tibeto pratimai padėjo man suvokti, ką reiškia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Jų padedama išmokau skirti sau laiko ir nejusti sąžinės graužaties.“ Galime ramiai pasinerti į dvasinės gerovės pasaulį tik tada, kai išmokstame patys atsakyti už viską, ką darome šiame gyvenime, ir vertinti save tiek, kad galėtume rasti laiko patenkinti savo poreikius nejausdami jokios sąžinės graužaties. Tik tada gebėsime suvokti, ką kasdieniame gyvenime galima pakeisti, ir tik tada pradėsime gyventi.

„Penki tibetiečiai“ pakeitė mano požiūrį į pasaulį, – pasakė kartą viena menininkė. – Jie padėjo man pasukti savo keliu. Be to, juos darydama išmokau rasti pusiausvyrą tarp įtampos ir atsipalaidavimo. Anksčiau apskritai negalėjau atpažinti savo poreikių, todėl negalėjau jų tenkinti.“ Vieną gražią dieną staiga pradedame justi ir suvokti, ko reikia būtent dabar, šią akimirką, o tada savo kasdieniame gyvenime randame laisvo laiko ir sau.

Norint to pasiekti, dažniausiai reikia nueiti ilgą kelią. Anksčiau nevertinau savęs tiek, kad leisčiau sau ką nors malonaus, ir todėl man nuolat trūkdavo laiko. Gera savijauta nebūdavo įtraukta į mano programą. Man būdavo kur kas paprasčiau daryti ką nors gera kitiems. Turėjau pasiekti ribą, kad suvokčiau: mano gyvenimas reikalauja rimto pervertinimo. Tik tada, kai staiga pradėjo sparčiai silpnėti mano klausa dėl rimtų problemų darbe ir šeimoje, pagaliau pradėjau kažką suvokti. Nuo to laiko mano sąmonė labai pasikeitė, tad pasikeitė ir mano gydymo metodai, kartu – ir visas gyvenimas. Pozityviai save vertinti, su meile ir pagarba, ir skleisti tą meilę bei pagarbą kitiems tapo kertine mano gyvenimo idėja, kuria vadovaujuosi dirbdama su žmonėmis.

Juk jeigu priimu save, galiu geriau elgtis ir su kitais, nes jau gebu atjausti. Dabar dirbu, nepatekdama į ceitnotą20 ir su džiugesiu širdyje, o padėka už tai – mano klientų pasitenkinimas. Vis dažniau girdžiu iš jų: „Su tokiu malonumu laukiau šios dienos ir sąmoningai susiplanavau laisvo laiko, kad ateičiau pas jus.“

Antras ekskursas: Sinajaus dykumoje

Tam, kad priimtume kokį nors rimtą sprendimą, reikia jėgų, o jėgų semiamės iš tos tylos, kuri stoja, kai sustabdome savo proto darbą. Kartais tam, kad peržiūrėtume situaciją, reikia savotiško sustojimo, nedidelės minutės pertraukėlės, šiek tiek laiko. Būtent taip, įsiklausydama į savo vidinį balsą, prikaupiau drąsos ir ryžto eiti nauju keliu bei peržengti senas, nusistovėjusias ribas. Galiausiai išgyvenau „Nuotykį Sinajaus dykumoje“.

Sprendimas dar kartą keliauti į dykumą gimė man būnant tylos taške. Tiesą sakant, man teko daug klaidžioti apylankomis, kad pagaliau įsisąmoninčiau tai, ką kuždėjo širdis, reikėjo „subręsti“ naujai kelionei, kuri turėjo suteikti permainų mano gyvenimui. Tai buvo tarpsnis, kai ėmiau klimpti į problemas. Tam, kad liaučiausi „buksavusi“, man reikėjo pažvelgti į situaciją iš šalies, kitomis akimis.

Tuo metu mane labai kamavo aukščio baimė, be to, kankinausi dėl klubo sąnario. Amerikiečių rašytoja Luiza L. Hei mano, kad klubai suteikia kūnui tvirtumo ir pusiausvyros. Jie „atsako“ už visus judėjimo pirmyn būdus. Problemos dėl klubo sąnarių liudija apie baimę judėti pirmyn, įgyvendinant kertinius sprendimus.21

Nepaisydama bėdų dėl sąnario, vis tik nutariau vykti į kelionę po Sinajaus kalnus beduinų ir kupranugarių draugijoje. Greitai, kol protas nespėjo įsišėlti dėl finansinių išlaidų, užsisakiau dar ir savaitę poilsio prie Raudonosios jūros, kurį planavau sau leisti grįžusi iš kelionės po dykumą. Vidinis balsas kuždėjo, kad ta savaitė man bus gyvybiškai būtina po sudėtingo žygio. Žinojau, kad ši kelionė mane pastūmės gyvenimo keliu ir padės daug ką suvokti.

Nuo minties, kad teks kopti aukštai į kalnus, širdyje darėsi neramu, bet kartu ir smalsu, tad nekantriai laukiau kelionės. Firma organizatorė brošiūroje informavo, kad šiai kelionei būtinas geras fizinis pasirengimas, nes aukščio svyravimai per dieną pasitaiko nuo trijų iki penkių šimtų metrų, o eiti teks pėsčiomis, nes kupranugariai bus sunkiai apkrauti. Tokia informacija sukėlė tam tikrų apmąstymų, ir visgi jutau, jog esu pakankamai stipri, kad leisčiausi į tokią kelionę, ir aš ją užsisakiau. Iki šiol ausyse tebegirdžiu visas tas aimanas ir dejones, kurias tada teko išklausyti iš draugų ir artimųjų. Politinė padėtis Sinajaus pusiasalyje tuo metu buvo įtempta, o Luksore kaip tik buvo smogta teroristinei grupuotei...

Pirmasis susitikimas su egiptiečių kariškių postu laukė mūsų jau oro uoste. Visą kelią iki pat dykumos mus nuolat stabdydavo kareiviai, teko atlaikyti nesibaigiančią pasų kontrolės punktų grandinę. Sinajaus dykuma su jos skardžiais, uolomis ir išdžiūvusiomis upių vagomis (vadi) panaši į Mėnulio paviršių. Atsiranda pojūtis, tarsi smėlis perteka į akmenį, ir atvirkščiai. Pirmasis susitikimas su beduinais ir palydovu buvo labai šiltas. Maisto produktus ir bagažą sukrovėme ant kupranugarių.

Ką gi, į kelionę! Girdžiu savo širdies plakimą, viskas manyje kažkaip susigūžia, tačiau palaipsniui baimė ir kažko nemalonaus laukimas pradeda tirpti. Su kiekvienu žingsniu jaučiu tai vis mažiau ir mažiau, užtat mane supantys vaizdai tokie didingi ir kvapą gniaužiantys, kad jų tiesiog neįmanoma nusakyti žodžiais. Tokių kalnų platybių, akmenų sąvartų, įvairiausių formų ir spalvų – žalių, rožinių, baltų – nebuvau gyvenime mačiusi.

Pirmąją naktį užmingu po atviru dangumi, po žvaigždėmis, liūliuojama amžinai kažką žiaumojančių kupranugarių čepsėjimo. Danguje miriadai žvaigždžių ir didžiulis mėnulis, pamažu nuslenkantis už kalno. Stojo neįžvelgiama tamsa, kurioje buvo girdėti tylūs prie laužo sėdinčių beduinų balsai.

Ryte pabundu su skaudamu klubo sąnariu. Tarp retų aukštų uolų bandau susirasti vietelę, kurioje galėčiau atlikti savo penkis Tibeto pratimus . Mane užplūsta ramybė, ir pajuntu, kaip manyje kaupiasi dėkingumas pačiai sau už tai, kad įsiklausiau į vidinį balsą, nepradėjau priešintis norui vykti į dykumą, nepaisant skausmo ir aukščio baimės.

Pusryčiai: duona, pakepinta ant nuodėgulių, truputis avių pieno sūrio, alyvuogės ir įstabi arbata – užplikytos žolelės, rinktos beduinų visą dieną pakeliui ir dingusios nesuskaičiuojamoje gausybėje jų rūbų klosčių, kad poilsio metą galėtume tuo stebuklu pasigardžiuoti.