Gisela Teschke - Grožio paslaptys

Kaip slenka jūsų gyvenimas? Visos dienos panašios viena į kitą ir diena tęsiasi begalybę? Jūs ištisas dienas bėgiojate su reikalais, pakeliui pirkdamos visokius niekniekius šeimai, vakarais kantriai išklausote sutuoktinio skundus bei aimanas ir pakišate jam petį, duodamos labai vertingų patarimų? Jums būna, kad į nekaltą vyro klausimą „Na, kaip praėjo diena? Ką gero šiandien nuveikei?“ pratrūkstate, tuo visiškai vyrą suglumindamos, nes jis negali suvokti, kas išprovokavo tokią reakciją. Ar kartais nesijaučiate vieniša, niekieno nesuprasta ir neklausiate savęs: „O kurgi aš pati? Kur mano gyvenimas?“

Kartą viena mano klientė pasiskundė: „Neturiu daugiau jėgų! Privalau būti savo vyrui ir meilužė, ir draugė, ir motina, ir žmona, ir sekretorė – ir visas pareigas turiu atlikti puikiai!“

Mano pačios gana skausminga patirtis šiuo atžvilgiu privertė pajusti savo moterišką jėgą ir ilgainiui įstengiau įpinti ją į gyvenimą. Išgyvendama tas nemalonias akimirkas, išmokau save vertinti kitaip. Juk myliu ir vertinu save, tad galiu padaryti ką nors gero ir sau. Nutariau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nes pripažinau, kad nesu kuo nors kalta. Taip atsikračiau ir lūkesčių bei reikalavimų, kuriuos kėliau kitiems.

Įvyko tai ne iš karto. Tam prireikė laiko, ir aš mokiausi būti kantri. Dabar žinau: tam, kad kai kurie dalykai mūsų gyvenime galėtų išsipildyti, reikia laiko. Kartais mums pirma reikia tam tikros pamokos, kuri išmokytų pripažinti geru tai, ką gauname, kad mokėtume tą gera priimti. Tai padės atsikratyti vidinių blokų.

Išmokite vėl girdėti savo tylų vidinį balsą ir pasikliauti juo. Įsiklausykite į tai, ką jis nori jums pasakyti.

F

Afirmacija

Šiandien klausau savo širdies balso

ir pasitikiu juo.

F

Daryti sau gera

„Kas anksti keliasi, tam ir Dievas padeda“, „Juodas darbas – balta duona“, „Tinginystė – visų ydų motina“... Manau, jums žinomos šios „išmintingos“ mintys. Mane jos lydėjo ilgą laiką, ir manydavau: jeigu gerai dirbu, vadinasi, esu gera, tačiau juk jeigu visą laiką tik dirbu, tai neįstengiu pajusti ir suvokti savo pačios poreikių. Šių senų patarlių laikymasis galiausiai priveda prie to, kad moterį nuolat graužia sąžinė ir ji neleidžia sau nieko.

Viena iš moterų, besimokiusių mano „Penkių tibetiečių“ seminare , kartą užsiėmimo pradžioje pasakė: „Man pirmiausia šeima, o aš pati visada paskiausia. Jaučiuosi taip, tarytum pati save nustumiu kažkur į galinį planą. Neleidžiu sau deramai pailsėti, paskaityti knygos, o jeigu sau kiek nors panuolaidžiauju, pradeda graužti sąžinė, kad ne visus darbus nudirbau.“

Savo gyvenime ir darbe šias „išmintingas“ mintis paprastai girdžiu iš tų moterų, kurios yra prikaupusios daug vidinės įtampos. Viena iš klienčių, nuo pat vaikystės gyvenanti su pojūčiu, kad neatitinka pačios sau keliamų reikalavimų, pasakė: „Mano namuose ir šeimoje viskas turi būti idealu, ir tai, kad pasirūpinti šiuo idealumu turiu aš, mane slegia! Mano kūnas ir siela apsaugos nuo to idealumo ieško ligose.“

Ta klientė daugybę metų turėjo sveikatos problemų, ir jai tekdavo nuolat gydytis. Moteris žinojo, kad galės ką nors pakeisti savo gyvenime, jeigu suvoks, kad to neatitikimo keliamiems reikalavimams pojūčio šaknys yra praeityje ir jokiu būdu nesusijusios su dabartimi. Savo laiku, gyvenimo kelio pradžioje, motina ją mokė: „Tu gali sau leisti pailsėti tik tada, kai bus nudirbti visi darbai.“

Štai kitas atvejis. Vieną mano klientę nuolat kamavo mintis, kad ji nepakankamai rūpinasi šeima. „Aš per mažai dėmesio skiriu vyrui ir vaikams, jiems stinga mano meilės, nes pernelyg daug laiko skiriu sau. Tai mane kankina, dėl to nuolat esu įsitempusi ir jaučiuosi jiems nusikaltusi, todėl man teko mesti penkis Tibeto pratimus – laiko trūksta.“ Ši moteris taip nevertina savęs, kad neleidžia sau tenkinti net kasdienių poreikių, o juk taip elgiasi daugelis moterų.

„Darbą nudirbus, linksma švęsti.“ Šiuo postulatu daugelį amžių rėmėsi suvokimas to, kokia turi būti moteris-motina, ir mūsų mamos mus auklėjo remdamosis juo. Šio teiginio esmė ta, kad motina turi atiduoti viską kitiems, pamiršdama save. Ir šis elgesio pavyzdys kaip estafetės lazdelė buvo perduodamas ir tebeperduodamas iš kartos į kartą. Mes įtvirtiname jį savo pasąmonėje, o paskui perduodame savo vaikams.

Dar vieną iš daugybės mano klienčių, panorusią pasidaryti kažką gero sau, labai grauždavo sąžinė. „Aš tokio grožio nenusipelniau. Mano vyras jo neturi, o juk veikiau jis turi tai gauti, o ne aš, jis už viską moka.“ Jos jausmai iš praeities taip pat susipynė su dabartiniu gyvenimu. Ji pasakojo man, kad jos motina visada mokė taupyti. „Pirmiausia viską tėvui, jis mūsų maitintojas, o jau paskui mums!“

Pabaigai dar vienos klientės, atėjusios pasikonsultuoti dėl gydymo, istorija. Moteris man pasisakė, kad šiaip jau neturi laiko gydymui, nors jos oda atrodo prastai, pati jaučiasi blogai ir nežino, ką daryti toliau. Problema aiški – vis ta pati sena tema: „nenusipelniau ko nors verto“. Būti motina, žmona ir kartu gerai dirbti moteriai nepavykdavo – tai buvo pernelyg didelis krūvis. Ją kamavo nepasitenkinimo jausmas, o kaltais dėl susiklosčiusios padėties ji laikė kitus.

Neturiu galvoje, kad dėl to, jog atsidūrėme tokioje padėtyje, reikia kaltinti kitus: mamą, vyrą ar dar ką nors. Juk tai labai patogi pozicija: argi nematote, kaip man blogai? Kodėl nejaučiate, ko man reikia? Kodėl nematote, kokia aš tobula?

Kuriai iš mūsų tai nepažįstama? Turime poreikių, o niekas to nepastebi. Mes susikremtame, įsižeidžiame ir liaujamės bendravusios. Dažnai situacijos, išgyventos vaikystėje, pasikartoja suaugusiojo gyvenime. Nuolat stveriamės senų šablonų ir tik suvokusios, kad tie jausmai atseka iš praeities, galime juos prisileisti, priimti, išjausti ir paleisti, o tada visos tos išmintingos praeities patarlės nustoja ką nors reikšti. Tuomet lengva neprisirišti prie jų ir daryti sau ką nors gera.

„Pripažinę, kad praeitis negalioja dabarčiai, imame vertinti save ir savo vizavi (pranc . akis į akį su savimi – vert. past. ) kitomis akimis. Tada kiekviena sekundė išgyvenama kaip naujas gimimas. Tuomet nė kiek nesmerkiame dabarties. Taip išlaisviname save ir kitus nuo praeities klaidų. Tai leidžia mums įkvėpti laisvės ir išgyventi meilės stebuklą, dalijantis vienam su kitu tuo abipusiu išsilaisvinimu. Tai suteikia galimybę išsigydyti visaapimančia meile akimirksniu, čia ir dabar.“19

Neskubėkite

Ko jau trūksta šiuolaikiniam žmogui, tai laiko: visa mūsų diena suskirstyta minutėmis. Bijodami, kad per dieną nepadarysime visko, kas suplanuota, neleidžiame sau atsipalaiduoti nė sekundei. Mums visiškai nelieka laiko tam, kas gyvenime yra svarbiausia.

Leiskite sau neskubėti, tiesiog stabtelėkite ir skirkite sau šiek tiek laiko pamąstyti ar pasvajoti. Kurį laiką paprasčiausiai nieko nedarykite – tegul tai būna laikas dvasiai – arba paskaitykite gerą knygą, pasivaikščiokite, paskirkite susitikimą su bičiuliais. Dar galima ryte, kai visi kiti šeimos nariai išsibėgioja su reikalais, leisti sau pasilepinti vonioje. Labai svarbu: patirkite malonumą, tuo metu neįsileiskite jokios savigraužos! Patikėkite, jūsų diena praeis visiškai kitaip. Ne tik pastebėsite, kaip išgaruoja įtampa, – aplinkiniai taip pat išloš iš to, kad jūsų nuotaika bus gera.

Žinoma, dabar galite užprotestuoti: „Man to nereikia!“ arba „Neturiu tam laiko!“ Būkite atviros – juk tai tik atsikalbinėjimai! Nejaugi nė karto nepavydėjote žmonėms, kurie randa laiko sau, kurie leidžia sau ką nors malonaus? Yra tokia kinų patarlė: „Jei nieko nedarysi, tai nieko ir nepadarysi.“ Kai kurie žmonės tai vadina „kūrybine pertrauka“, tačiau faktas lieka faktu: darydamos pertrauką pailsime ir prikaupiame naujų jėgų.