Gisela Teschke: Grožio paslaptys

Savo vaikystės, savo „Penkių tibetiečių“ seminarų dalyvių ir savo, jau suaugusios, gyvenimo pavyzdžiais noriu parodyti jums, kas gali atsitikti, kai pradedame iš naujo atverti savyje jėgą, gyventi ja, kai atrandame drąsos eiti naujais keliais. Noriu jums padėti imti klausytis savo intuicijos, vidinio balso ir pasikliauti jais. Tik tada galėsite pajusti ir suvokti, ko iš tikrųjų norite. Taip išsilaisvinsite iš visų madingų tendencijų ir rasite savo kelią į grožį.

Psichoterapeutė Estera Harding (Esther Harding) , K. G. Jungo mokinė, rašo:

„Galimybių, kurias suteikia gyvenimas šiuolaikinei moteriai, kaleidoskope išnyko tas mitas, kuriuo ją gaubė vyras savo iliuzijose. Seniau moteris nesąmoningai ir besąlygiškai dangstydavosi tomis iliuzijomis, o dabar ji pasirodo tokia, kokia yra. Pati pasireiškia kaip asmenybė, taip nusimesdama magiškus apdarus, kuriais kadaise ją apsiautė vyras. Šiuolaikinė moteris drįsta pasirodyti silpna, pripažindama tą silpnumą, tačiau kartu demonstruoja ir savo jėgą. Seniau vyras savo iliuzijose tapydavo moters portretą nežmogiškomis spalvomis: ji buvo dieviškai graži ir kartu demoniškai baisi! Šiais laikais moteris ryžosi išeiti į realybės šviesą, galbūt ir prarado iliuzijos šydą, užtat atrado save kaip asmenybę, suvokiančią savo prigimtinę esmę.“14

Išgyventi baimę ir nugalėti ją

Eiti Keliu

visada reiškia įgyti patirties

ir užsukti į naujas, neištirtas teritorijas,

palikti praeitį,

ryžtingai keliaujant į dabartį.15

Apsisprendimas eiti nauju, sau neįprastu keliu reiškia, kad lauks kokios nors permainos. Permainos gimdo baimes. Gali nutikti, kad kuriam laikui liksime be orientyrų, pasijusime vienišos, nemylimos ir net atstumtos. Šiame naujame kelyje užgauname skaudamus taškus, ir tai įvyksta būtent tada, kai išnyksta ribos. Tai akimirka, kai reikia iš esmės išsiaiškinti savo vidinę tiesą ir egzistuojančią gyvenimišką situaciją tam, kad permainos gyvenime vyktų reikiama linkme.

Taip pat labai svarbu būti sąžiningai sau pačiai ir įdėmiau susipažinti su savo šešėline puse. Norint suvokti sielvartą ar skausmą, juos būtina išjausti ir išgyventi.

Kartais tam, kad eitume toliau, tenka netgi išsiskirti su artimais žmonėmis ir gimtosiomis vietomis. Tam, kad judėtume toliau, reikia laiko bei galimybės pabūti vienatvėje, vienai su savimi. Raskite sau galimybę pažiūrėti į dalykus iš paukščio skrydžio, ir juos pamatysite kitomis akimis, jie jums taps aiškesni ir suprantamesni. Tik taip gali atsirasti kažkas nauja. Bet kokia gyvenimiška patirtis – ta, kurią jau turime, ar ta, kurią įgyjame šią akimirką, – būtina tobulėjimui ir dvasiniam augimui. Net jeigu to šią akimirką nematome, ji suteikia mums žinių ir leidžia suvokti save. Kad ir kas vyktų atsinaujinimo kelyje, niekas nevyksta atsitiktinai, niekas nevyksta veltui ir jeigu daugiau nenorėsime egzistuoti kaip mechanizmo sraigtelis, pasikeisime ne tik pačios, bet ir viskas aplink – tai įvyks būtent dėl atsinaujinusio mus supančios tikrovės suvokimo. Tiesą sakant, tai ir yra tikrojo kelio tikslas.

„Visi norime, kad mūsų gyvenimas pasikeistų, o patys keistis nenorime. Lai keičiasi kas nors kitas, lai keičiasi „jie“, o aš palauksiu. Tam, kad pakeistumėte kitą, visų pirma turite pasikeisti patys.“16

Būkite sąžininga pati sau: jūsų gyvenime, be abejonės, jau seniai yra daugybė dalykų, kurie jūsų netenkina, trukdo, tik nežinote, kaip ir ką galima padaryti, kad padėtis pasikeistų. Kas yra permaina? Tai kilusios idėjos rutuliojimas ir jos įgyvendinimas tą akimirką, kai idėja kilo. Jeigu vertinate savo naująjį kelią kaip galimybę ką nors išbandyti ir pakeisti, jūsų gyvenime atsiras kažkas nauja.

Jums prireiks ištvermės ir tvirtybės, nes tam, kad judėtume pirmyn, tai būtina. Sukaupkite drąsą ir pradėkite veikti! Beje, žinote, kad Gėtę kamavo aukščio baimė? Jis išsigydė pats, nuolat lipdamas į bažnyčios varpinę, ir darė tai tol, kol tos baimės atsikratė. „Panašią baimę ir kančią atgamindavau dažnai – tol, kol jos man ėmė nekelti jokių emocijų!“

Man prireikė daug laiko, kad suprasčiau, jog atsikratysiu savo baimių tik tada, kai pagaliau jas galutinai išsiaiškinsiu, o tai reiškia, kad įdėmiai ir įsisąmonintai išnagrinėsiu jas ir išgyvensiu. Tą akimirką turiu susigyventi su savo jausmais, baime ir nebėgti į ateitį. Tik taip sugebėjau transformuoti savo baimę. Paskui ji įgavo visai kitą reikšmę. Melodi Beati (Melody Beattie) labai taikliai pasakė: „Džiaugsmas – tai atvirkštinė baimės pusė!“17

Pradžiai išspręskite lengvutį uždavinį. Jis tam, kad nenusiviltumėte ir patikėtumėte tuo, jog viskas pavyks. Sėkminga patirtis gimdo pasitikėjimą, kad nebesivadovausite senais šablonais (tokiais kaip „Nebus iš to jokios naudos!“ arba „Lengva pasakyti, o padaryti visada sunku!“).

F

Afirmacija18

Aš pasirengusi permainoms.

Aš prašau suteikti man jėgų mano dabartinei situacijai pakeisti ir suprantu, kad nuo to pasikeis ir visas mano gyvenimas.

Kasdien aš keliu sau naujų tikslų.

F

Pirmasis ekskursas: Sacharoje

Buvo mano gyvenime laikai, kai teko išgyventi daugybę baimių. Būtent tada susipažinau su Agnese fon Helmholt (Agnes von Helmholt) – mudvi kartu dalyvavome viename seminare. Atkreipiau dėmesį į jos ramybę. Ne, joje buvo ir dar kažkas, kažkas neapčiuopiamo, kuo mane labai traukė – vidinė jėga. Mes praleidome kartu keletą dienų, susipažinome artimiau, ir sužinojau, kad Agnesė dirba palydove dykumoje, veda karavanus per Sacharą. Klausydama jos pasakojimų apie tai, kokius iššūkius pateikia gamta žmonėms tokioje kelionėje, buvau pakerėta, nors kartu man tai pasėjo baimę.

Sacharoje

Ėmiau analizuoti tą baimę ir paklausiau savęs, kas man trukdo keliauti į dykumą. Netrukus išsiaiškinau, kad mano baimė iš esmės susijusi su nepasitikėjimu savimi, nors ne tik su tuo. Dar bijojau išvykdama išsiskirti su tuo, prie ko buvau pripratusi. Kai maždaug po mėnesio gavau reklaminę skrajutę, kviečiančią keliauti į Sacharą, iškart, net neperskaičiusi, atidėjau ją į šalį. Man prireikė visų metų, kad „pribręsčiau“ tokiai kelionei. Kažkuriuo metu staiga pastebėjau, kad manyje vis labiau bręsta noras vykti į dykumą. Netgi pradėjau svajoti apie tai, jutau, kad ši kelionė gali būti raktas į visas mano baimes, tačiau kartu mane graužė abejonės, ar ne per daug pasitikiu savimi ir ar turėsiu pinigų tokiai kelionei. Tuo metu buvau ką tik išsiskyrusi su vyru.

Dabar žinau, kad mano tuometės baimės buvo labiau susijusios su vienatvės jausmu, na, ir su materialinėmis problemomis, juk nuo to momento viena atsakiau už save ir sūnų. Mano protas bandė sulaikyti mane nuo tos kelionės, tačiau manyje gyveno ir dar kažkas, kažkoks švelnus balsas, labai tylus, bet jau įstengiau jį girdėti. Jis drąsino mane, patardamas vykti į šią kelionę ir pasisemti naujos, dar nepažintos patirties.

Po kurio laiko ėmiau ruoštis ir 1993 metų balandį patraukėme į kelionę. Mūsų buvo dvi grupės: septynios moterys ir šeši vyrai. Abiem grupėms buvo priskirta po kelis beduinus ir po vieną palydovą. Dykuma vyrai ir moterys keliauja atskirai. Agnesė, kaip instruktorė, lydėjo moterų grupę.

Su savo baimėmis susidūriau pačią pirmą dieną. Mūsų bagažas ir maisto atsargos artimiausioms dviem savaitėms buvo sukrauti ant kupranugarių, o mes patraukėme prie artimiausio šaltinio į bakus prisipilti vandens. Staiga nei iš šio, nei iš to, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pakilo smėlio pūga. Nieko nesimatė per dvidešimt žingsnių. Teko užsidėti akinius nuo smėlio pūgos ir užsiraišioti veidus skarelėmis.