Gisela Teschke: Grožio paslaptys

Pajutau, kaip manyje kyla ir didėja panika, o krūtinėje viskas tarytum sustingsta. Mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis, pradėjo trūkti oro. „Turiu nedelsdama grįžti namo“, – šmėkštelėjo galvoje, nors žinojau, kad tai neįmanoma.

Apsidairiau aplink ir pamačiau Agnesę su mūsų grupei priskirtu beduinu. Jie kuo ramiausiai stovėjo nuošalyje ir stebėjo vyksmą. Staiga pajutau, kaip ta ramybė persiduoda ir man, ir patyriau didžiulį pasitikėjimą: kas bus, tas bus, bet ši kelionė taps mano kelione į save pačią. Su kiekvienu žingsniu paliksiu praeityje seną naštą, ir šios kelionės į dykumą neatsisakysiu. Akimirksniu pajutau, kaip įtampa atslūgo, o vietoje jos pabudo savotiškas smalsumas: kas manęs laukia šioje kelionėje? Aš vykstu kelionėn į nežinomybę ir artimiausiomis dienomis gana sąmoningai analizuosiu savo baimes.

„Vykdamas į dykumą, turi atsiduoti šiai kelionei besąlygiškai. Paprastai žmonės linkę patys valdyti savo likimą, tačiau dykuma neleidžia žmogui nei kovoti su ja, nei užkariauti jos. Būtent tai, ko neįstengiame užvaldyti, ir gimdo mumyse baimę.“ Šių Agnesės žodžių prasmę suvokiau vėliau, nors jau netrukus pastebėjau, kad, eidama dykuma, pamažu atsikratau seno balasto. Iš pradžių pyktis, susierzinimas, liūdesys, baimės, baimės ir vėl baimės tolydžio didėjo. Kuo toliau žygiavome į dykumos gilumą, tuo labiau manyje tai didėjo, nors kartu kuo labiau tolau nuo savo praeities, tuo labiau man aiškėjo, kiek daug energijos eikvojau savo baimėms, kaip gyvenau su jomis ir niekaip negalėjau jų atsikratyti. Jos valdė mane, juk mintis – tai energija, kurianti tikrovę. Tu esi tai, ką galvoji.

Toje kelionėje dykuma mes su Agnese leisdavomės į matymų paiešką. Kartą kas tris dienas atsiskirdavome, kad turėtume savomatymą . Tai vyko taip: beduinas nuveda mus po vieną į jo išrinktą vietą (man atrodė, kad toli nuo stovyklos). Prieš tai iš anksto sutariame sutartinį ženklą, kurį prireikus galima būtų duoti. Pasiimti galima tik miegmaišį, vandens butelį, degtukų, aliumininį puodelį, šiek tiek duonos ir kelis paketėlius arbatos. Nieko negalima imti skaityti ar rašyti, nes tai galėjo trukdyti pasinerti į savo jausmus. Pakeliui į atsiskyrimo vietą beduinai prirenka šiek tiek malkų, kad galėtume įsikurti laužą, ir palieka mus vienas. Dviem su puse dienos.

Saulė kepina negailestingai. Aplink tokia tyla, kad girdžiu savo širdies plakimą. Temstant pradeda brautis kažkoks nerimas. Ugninė raudona saulė dingsta už horizonto. Aš nuo mažens siaubingai bijojau tamsos. Man ji visada siejosi su vienatve. Ši baimė gyvena manyje iki šiol. Bandau prasiblaškyti, įkuriu laužą taip, kaip mane išmokė beduinai. Paskui verduosi arbatą, tačiau nuslopinti savyje baimės nepavyksta – priešingai, ji auga. Staiga man šauna į galvą, kad įkūriau per stiprų laužą ir dabar mane galima matyti iš toli. Bandau prislopinti ugnį, o paskui ir visai ją užgesinu – man vaidenasi, kad šalia pasigirsta kažkokie šnaresiai.

Galop imu įsikūrinėti guolį ir darau tai taip, kaip, pagal mano stebėjimus, daro beduinai. Iš pradžių aplink vietą, kurioje miegosiu, lazda apibrėžiu ratą – tai riba, kurios neturi peržengti neprašyti svečiai: gyvatės ir skorpionai. Paskui tą vietą gerai suplūkiu. Tik tada ištiesiu miegmaišį ir įlendu į jį. Virš manęs mirga marios žaižaruojančių auksinių žvaigždžių ir varinis mėnulis – visai kaip iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Pasaka! Nepamirštami įspūdžiai! Baimė kažkur atsitraukia ir užmiegu.

Pabundu netikėtai pažadinta garsių balsų ir juoko. Balsai vyriški. Atsisėdu miegmaišyje ir girdžiu, kaip garsiai plaka mano širdis. Mane apima panika! Ką daryti? Kas bus, jei tie vyrai ras mane čia, vidury dykumos, visiškai vieną? Mano mintys padrikos. Aš juk visiškai bejėgė prieš juos.

Ką gi, baimės baimėmis, o aš susiimu, išsiropščiu iš miegmaišio ir šliaužte šliaužiu ten, iš kur girdėti balsai. Jie vis garsėja ir garsėja. Tam, kad nepasirodyčiau nepažįstamiesiems, esu priversta grįžti. Šliaužiu atgal ir garsiai dundančia širdimi įsiropščiu į miegmaišį. Meldžiu, kad Kūrėjas padarytų taip, jog tie žmonės manęs nerastų, o aš nugrimzčiau į gilų kietą miegą.

Rytą pabudus man pasirodo, kad visa tai pasivaideno. Mane pakeri saulėtekis. Nepaprastas grožis! Iš už horizonto pakyla ugninis diskas. Kaip sutartinį ženklą pakabinu butelį nuo vandens ant krūmo, ateina Agnesė ir papasakoju jai nakties įvykį. Ji nuramina mane ir paaiškina, kad tai buvo mūsų beduinų draugai, kurie klajoja čia su savo kaimenėmis.

Iš pradžių imu mąstyti, ar nevertėtų man nutraukti savo matymų paiešką , bet paskui pajuntu, kad man užteks jėgų ir drąsos ją tęsti. Agnesė patarė paimti savo bailiuką vidinį vaiką ant rankų ir paguosti. Padariau taip, kaip liepta, tai padėjo. Dieną praleidžiu tiesiog būdama dabartyje – čia ir dabar. Veikti nėra ką, tik valgyti, gerti ir malkas rinkti. Iš pradžių man buvo sunku tiesiog būti nieko neveikiant, bet paskui sugebėjau atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo senų minčių bei elgsenos šablonų. Be to, į galvą atėjo mintis: praeitis svarbi, bet tik tol, kol naudinga.

Pasakiško grožio saulėlydis nuteikia meditacijai. Mane supa visiška tyla ir ramybė. Esu susikaupusi, jaučiu ryšį su viskuo, kas dykumoje. Purpurinė saulė pamažu pasislepia už horizonto. Kitoje dangaus pusėje savo eilės jau laukia mėnulis. Temstant danguje įsižiebia auksinės žvaigždės.

Įkuriu ugnį ir gaminu vakarienę – karštą sultinį, imu riekę sužiedėjusios duonos. Tamsa vėl atsiveda baimę. Grįžtu prie savo vidinio vaiko, raminu jį ir drąsinu. Šiąnakt sapnuoju, kad mane persekioja nepažįstami vyrai. Bėgu per lakų kopų smėlį, ropščiuosi aukštyn, leidžiuosi žemyn ir pagaliau matau, kad mūsų stovyklavietė netoli.

Pabundu auštant ir susirandu patį aukščiausią kopos tašką, noriu pasigėrėti saulės, kurios švytintis kraštelis jau pasirodė virš horizonto, tekėjimu. Kokia laimė būti taip arti iškilaus spektaklio, vaidinamo pačios gamtos, justi visą tą grožį visiškoje tyloje. Dar tie garsai, tie šnaresiai, kurie pasigirsta auštant dienai: paukščių trelės, kažkur toli – ožkų mekenimas. Jaučiuosi nuostabiai ir puikiai praleidžiu dieną, besilepindama ant karšto smėlio ir nieko neveikdama iki pat saulės laidos. Paskui įkuriu ugnį ir ramiai užmiegu. Jokios baimės manęs nekamuoja.

Rytojaus dieną mūsų matymų paieškos baigėsi. Macugas, vienas iš beduinų, parvedė mane atgal į stovyklą. Po dviejų su puse dienų, praleistų vienatvėje, tik su savo jausmais, man iš naujo tenka pratintis prie grupės. Karavanas ruošiasi grįžti. Po kelių kelionės dienų pasiekiame dykumos kraštą ir atsisveikiname su beduinais. Dar turime porą dienų poilsiui ir apmąstymams. Man norisi pabūti vienai, aš atsiskiriu. Per pastarąsias dvi savaites daug kas įvyko, vis dar jaučiu ryšį su dykuma ir su tais nuostabiais žmonėmis, kurie ten gyvena.

Ačiū tau, Agnese, už tai, kad padėjai man šioje kelionėje susipažinti su savo senomis baimėmis, išgyventi jas ir taip jų atsikratyti!

Dykuma. Nepamirštamos akimirkos.

Klausyti savo vidinio balso

Kodėl vis daugiau moterų jaučiasi iškankintos darbo ar šeimos? Jos nejaučia vidinės ramybės, todėl yra nervingos ir irzlios. Nebemoka klausytis savo vidinio balso, kuris niekada nebūna garsus.

Jus taip pat slegia baimė, kad nesusidorojate su savo kasdienėmis pareigomis? Kadaise veikiausiai girdėjote savo vidinį balsą, įsiklausydavote į tai, ką šis sako. Tada dar neturėjote šeimos, darbas jums teikė malonumą. Laisvai ir laimingai gyvenote savo gyvenimą. Jūsų niekas neslėgė. Gal prisimenate tuos senus laikus ir norite juos susigrąžinti?