Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Savo gyvenimo istoriją ji pasakojo per visą vakarienę ir kai valgėme laimės sausainukus. Graži istorija, tik su manim nesusijusi. Kita vertus, dingojosi, kad visą gyvenimą laukiau, kada išgirsiu šią istoriją. Ir štai ji. Pagaliau išgirdau. Galų gale žiūriu į vienintelį žmogų pasaulyje, kuris panašus į mane. Keista, ar ne? Kažkas išblanko. Šalia Kerės jaučiausi nesmagiai.

Nelabai pamenu, kaip mudvi leidom savaitę, tik žinau, kad daug laiko prabuvom kartu su Lindsiu ir Kolinu. Kerė susipažino su mūsų draugais, kurie dažnai pas mus lankosi. Domėjosi visais, kam tik spaudė ranką, nė kiek nesidrovėjo, laisvai jautėsi šalia teatro naujokų ir meno karalienių. Man palengvėjo. Turbūt labai jaudinausi nežinodama, ką rasiu, būgštavau, kad dėl savo charakterio galėsiu kaltinti motiną.

Abi vaikščiojome po Centrinį parką, aplankėme Metropolitaną. Susitikome su Kerės drauge iš šokėjų trupės „Rockette“, lanksčia šviesiaplauke, ketvirtą dešimtį pradėjusia moterim. Sužinojau, kad į „Rockette“ balerinos renkasi numirti. Pasirodo, senstančios šokėjos keliauja iš visos šalies į Niujorką sušokti Kalėdų spektaklyje. Ši trupė – tarsi karinė grupuotė, o priklausyti šiam kolektyvui – nelyginant gauti dar vieną pilietybę. Kerės draugė atvyko į Niujorką su ja pasimatyti, pasigražinti ir parepetuoti.

Kaip ir daugelis netoli Manhatano gyvenančių vaikų, aš irgi ne kartą mačiau šokančias „Rockette“ balerinas. Labiausiai įsiminė jų plunksnuotos kepurės ir ilgėliausios kojos, visos judančios kaip viena. Nepaprastai malonus akiai reginys, kai ilgiausia, beveik vienodų moterų virtinė scenoje piešia kaleidoskopinius derinius. Smagu buvo sutikti parke trupės šokėją, vilkinčią sportinį kostiumą. Gėrėme arbatą – juodą, be cukraus – ir žiūrėjome į radijo bangomis valdomus laivelius Oranžerijos tvenkiny.

Susitarusi su Kere pavakarieniauti po šokių pamokos, kur ji nusprendė pamiklinti kojas, nuėjau į Kolumbo aikštę paimti jos iš „Steps“ šokių mokyklos. Čia mokosi šokti Brodvėjaus teatruose vaidinantys vaikai. Aš irgi neprasta šokėja ir galiu drąsiai pasirodyti scenoje, bet „Steps“ šokėjai trypia kaip išprotėję. Man ne kartą yra tekę sėdėti ant mokyklos laiptų ir laistyti ašaromis sportinius batelius aimanuojat: esu per stora, per lėta jų choreografijai, nepataikau į ritmą. O baisiausia: esu per daug tingi. Galėjau daug ko pasiekti, jeigu būčiau bent kiek daugiau pasistengusi; jeigu būčiau daugiau klausiusi mokytojų, kai buvau jauna; jeigu nebūčiau nuleidusi rankų, kai pasidarydavo sunku. „Balerinų kaklai laibi, ilgi kaip gulbių“, – sakydavo tėvas. Užbaigti minties jam nereikėdavo. Balerinos jau gimsta gulbėmis. Aš, kaip ir visi kiti, mačiau, kad esu gimusi bjauriuoju ančiuku. Teko guostis, kad bent jau neskęstu vandeny.

Į „Steps“ atvykau paankstinusi ir stengiausi nesimalti palei langus, o pasitraukusi į šalį žiūrėjau pro studijos langus, kaip šoka Kerės grupė. Ji priklausė aukštesnio lygio džiazo grupei, apie kurią man neverta nė svajoti. Nors buvo brandaus amžiaus – jau ne šokėjos figūros (dėl odos vėžio jai buvo pašalintas kelio limfmazgis ir nuolat tindavo viena koja), – ji šoko stulbinamai. Turėjo Dievo dovaną.

Kai jos grupei atėjo metas šokti, mačiau, kaip paprastai pasipūtusios masuotės šokėjos, bene dvidešimčia metų už Kerę jaunesnės, pagarbiai į ją žiūri. Vadovė apdovanojo ją šypsena. Ji visa tryško energija, jauduliu. Ir šoko geriau už visas. Pasibaigus pamokai, merginos susispietė aplink ją. Stovėjo ir šnekėjosi, kol susirinko kita grupė.

Visada mokėjau jaustis kaip namie tarp keistų ir kompromisų nepripažįstančių draugų, žinau, kad šeimą sukurti yra keletas būdų. Supratau, kad tėvai, mano tikrieji tėvai, gyvena Naujajame Džersyje ir beprotiškai mane myli, tegu kartais ir ne visai tinkamai. Tačiau stovėdama po šokių mokyklos langu pirmą kartą pajutau plykstelint pyktį. Kaip gaila, kad Kerė jaunystėje buvo pernelyg savanaudė, aplaidi ir per mažai mane mylėjo. Jeigu nebūtų manęs pametusi, gal ir aš dabar šitaip šokčiau. O gal man tik taip atrodo. Niekada taip nešoksiu. Jeigu atvirai, jau nusibodo vaikytis šios svajonės.

Išlydėjusi Kerę dar ilgai sėdėjau Niuarko oro uoste. Įsitaisiau prie didžiulių langų ir žiūrėjau, kaip kyla, leidžiasi ir vėl kyla lėktuvai. Man dvidešimt, lygiai tiek metų turėjo Kerė, kai atidavė mane įvaikinti. Mintyse perkračiusi ilgiausią kelerių metų savo baisiausių nesėkmių sąrašą, pasiknaisiojusi po neišsipildžiusių svajonių kapinyną ir atsigręžusi į tai, kas liko sutrypta praeityje, buvau priversta jai atleisti.

Po penkiolikos metų guliu ant sofos prie atverto lango savo bute ant vandenyno kranto ir mėgaujuosi nuo vandens dvelkiančiu vėjeliu. Ką tik abu su vyru sėdėjome tamsoje ir žiūrėjome, kaip jūra praryja paskutinius saulės gaisus. Po mumis, septyniais aukštais žemiau, Santa Monikos prieplaukoje koncertuoja Patė Smit, bet negalime ten eiti, nes turiu gulėti lovoje, man buvo atliktas dirbtinis apvaisinimas. Abejojau, ar jis bus sėkmingas, ir neapsirikau. Bet nedvejoju, kad kada nors mes turėsime vaikelį ir jis privers plačiai atlapoti savo širdis, išmokys gailesčio.

Net ir po daugybės metų Patės balsas nevirpa. Nors muzikos garsus gožia didelis atstumas, ūžaujantis vėjas, žodžius vis tiek suprantu.

Manau, jau turiu visus atsakymus. Kaip pasielgtų Patė Smit? Ogi man padainuotų. Ir atleistų, kad buvau paklydusi.

Pabaiga

Nuo to karto, kai pirmąsyk įsėdau į lėktuvą, skrendantį į Singapūrą, prabėgo septyniolika metų.

Grįžusi iš Brunėjaus į Niujorką, netrukus išvykau į San Fransiską ir atgal nebegrįžau. Iškelk koją iš Niujorko, ir jis akimirksniu tave pamirš, bet tau neleis jo užmiršti. Niujorkas – kaip paliktas meilužis. Sutikus gatvėje jį pažinsi greičiau nei jis tave. Ir teks gerai pagalvoti – pašaukti jį ar ne. Čia aš! Džilė! Skaitysi apie jį laikraštyje, ir tavo kūnas jį prisimins.

Žiūrėsi per televiziją, kaip tiršti juodi dūmai stulpais veržiasi į dangų, prisiminsi Niujorką ir pajausi, tarsi kas lėktuvu perskrostų tau širdį. Tačiau Niujorkas, net ir skaudžiausiomis savo išgyvenimų akimirkomis, tavęs neprisimins. Ir nors aš dabar atrodau geriau nei iš jo išvykusi, smagu galvoti, kad ten esu pamiršta.

Esu ištekėjusi, gyvenu bute, jame trys miegamieji, rytais geriu žaliąją arbatą ir žiūriu pro didžiulį langą į vešlius kamparmedžius ir purpurinius palisandramedžius, augančius Kalifornijos gatvėje, Los Andželo priemiestyje. Kartais susimąstau ir pasąmonėje sukirba nepažįstamas jausmas. Jis trumpai šmėsteli ir pradingsta. Kiek užtrunku, kol įstengiu jį įvardyti. Ko gero, tai laimė.

Vis giliau brendant į šeiminio gyvenimo mišką, mano rankas lyg drabužio rankovės puošiančios tatuiruotės naujiesiems kaimynams šnibžda apie kitokį mano gyvenimą. Užėjus pas juos su naminių sausainių krepšeliu, pirmiausia jie nepatikliai mane nužvelgia suprasdami, kad tai, ką regi, yra iškreipta. O kai per kokteilių vakarėlius užsimenu apie bjaurią savo praeitį, jie žiūri į mane, juokiasi ir spėlioja, gal aš pokštauju.

Neabejoju, ir Robinas dabar gyvena taip, kaip niekada nesvajojo. 1997 metais viena buvusi Mis Amerika iškėlė jam bylą ir pareikalavo devyniasdešimties milijonų teigdama, kad buvo apsvaiginta, išprievartauta ir ne savo noru laikoma sekso vergijoje. Remiantis princo diplomatiniu imunitetu šie kaltinimai buvo atmesti, vis dėlto kilo tarptautinis skandalas. Netrukus princui Džefriui teko palikti sultonatą, nes buvo apkaltintas iššvaistęs trisdešimt milijardų dolerių.