Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Pirmas klausimas apie pinigus. Vos spėjom viena kitai prisistatyti, o jos jau puolė klausinėti – kiek? Kiek uždirbs per savaitę? Kiek gaus iš viso? Ar bus dovanojamos brangenybės? Atsakiau joms taip, kaip ir man visi sakydavo: „Nesijaudinkit. Nusivilti tikrai neteks.“

Spalvingiausia iš visos grupės – Šeila. Gergždžiančiu balsu ir su nušiurusia rankine. Kai atsegė ją, kad išimtų metukų sūnelio nuotraukas, pusė jo pamušalo per šoną išvirto lauk.

– Čia mano sūnelis, – pasigyrė ji, duodama nuotraukas per gausybę lėkščių su vištienos kepsneliais ir žemės riešutų padažu.

Kiek žinau, Pietryčių Azijos virtuvė ir išgarsėjo pasaulyje šituo žemės riešutų padažu.

– Tu netekėjusi? – paklausė manęs, kai jau trečią kartą buvo atnešta gėrimų.

– Ne.

– Nežinau, ar tau kas sakė, kad buvau išrinkta metų žurnalo „Penthouse“ gražuole. Gyvenau pas žurnalo įkūrėją Gučonę. Jo šeima man dabar kaip sava ir toks gyvenimas man nesvetimas.

– Ar Gučonės turi nuosavą šalį?

– Supratau. Moki juokauti. Tau patiktų Bobas Jaunesnysis. Kai grįšim, surengsiu tau su juo susitikimą. Jis gyvena Niujorke. Tu irgi šmaikšti kaip Bobas. Jam patiktum.

Ji visą vakarą, kol atėjo laikas skirstytis, tauškė apie nuotykius Gučonės šeimos baseine.

Iš ryto apsiblaususios pašmirinėjome po miestą. Aplankėme Singapūro zoologijos sodą, nes kalbama, kad jis humaniškiausias, įspūdingiausias ir taip toliau. Slampinėjom drėgname karštyje ir glostėme dramblių jauniklius. Singapūro gyventojai ir nutukėliai vakariečiai išpūtę akis vėpsojo į nukirptus Šeilos marškinėlius ir aptemptus šortukus. Merginoms zoologijos sodas patiko, o man ne. Man jie apskritai nepatinka. Man graudu žiūrėti į gorilas žmogaus rankomis.

Kai kitą dieną visos keturios susėdom į Karališkųjų Brunėjaus oro linijų lėktuvą, tikinau save, kad šleikštulys ir sunkumas širdyje nuo laiko juostų kaitos.

Mūsų namelyje pamačiau, kad Šeila, Džina ir trečioji mergina, kuo ji ten vardu, toli gražu ne vienintelės gražuolių bandos naujokės. Iš ankstesnės komandos po metų buvo likusi tik Delija, kaip visad linksma ir ryžtingai nusiteikusi toliau tyliai pildė savo banko sąskaitą ir audė ateities planus.

Pamirštos dienos, kai merginos gyveno kambaryje po vieną ir telefoniniai pokalbiai buvo neribojami. Dabar amerikiečių buvo net du pilni nameliai, ir man teko gyventi vienam kambary su Šeila. Jau pirmosiomis valandomis pajutau, kad nuotaika daug triukšmingesnė, visoms ankšta, apsauga skystesnė. Netrukus paaiškėjo, kad ne tik Šeila gali girtis „Penthouse“ gražuolės titulu. Čia knibždėjo visokio plauko gražuolių ir grožio konkursų nugalėtojų, maudymosi kostiumėlių manekenių. Susėdus visoms prie marmurinio pietų stalo, apsidairiau ir pagalvojau: na ir ką? Visa šutvė modelių, gražuolių ir kalendorinių pupyčių – suaugusio vyro vaikiškos svajonės įgyvendinimas. O kas toliau?

Jos tik jaunos mergaitės, gyvos ir su ydomis, o jų atvaizdais jau marginami žurnalų puslapiai, dažų purkštuvais išgražintos, kad atrodytų stulbinamai dailios ir patrauklios. Gal ir Robinas tokios nuomonės? Gal dėl to užsisako vis naujų, o paskui grupelėmis atleidžia?

Amerikiečių antplūdis hareme buvo pirmasis žingsnis, rodantis augantį Robino godulį ir moralinį smukimą. Man teko matyti pirmąjį sniegą, išgirsti, kaip jis gurgžda, o vėliau nevaldomas sniego kamuolys užgriuvo ir jį patį. Bet tai atsitiks dar negreit, aš jau būsiu namie ir skaitysiu apie tai laikraščiuose. Kiūtosiu ant draugo sofos Los Andžele ir iš nuostabos atvipusia lūpa žiūrėsiu, kaip Šeila postringauja gandonešių žurnalistams, o ekrane viena po kitos mirga skaitmeniniu fotoaparatu darytos nuotraukos su užtamsintu mano veidu ir papais – nelabai vykęs būdas nuslėpti mano tapatybę.

Tačiau tąkart man tik dilgtelėjo neaiški nuojauta, kad už rūmų vartų vyksta kai kas rimta. Mane tai išmušė iš vėžių. Šitas pasaulis man atrodė valdomas taip griežtai, kad jam nebaisūs jokie pokyčiai.

Tačiau kai kas buvo nepakitę. Mums atvykus, jau pačią pirmą valandą, man gulinėjant ant sofos ir spoksant į prisiplojusį prie sienos ir saulėje besišildantį driežą, pasirodė apsaugininkas ir liepė mudviem su Delija rengtis bikiniais ir drožti degintis prie viršutinio baseino. Storai išsitepiau niujorkietiškai blyškią odą, čiupau rankšluostį ir golfo vežimėliu nukūrėme įkalnėn pažįstamu keliuku. Popiečio saulėje visa švytėjau rausvai. Tarsi šviesčiau tamsoje.

– Kur Fiona?

– Oi, miela sese. Per ilgai tavęs čia nebuvo.

Fionos istorija susiklostė štai kaip: išgyvenusi čia kone metus, Fiona jau turėjo nesuskaičiuojamą daugybę spintų, prigrūstų dizainerių drabužių, Filipinuose prisipirkusi namų – sau ir visai giminei, o brangenybėmis galėjo rungtis su pačia Anglijos karaliene. Per Kalėdas princas Džefris padovanojo jai milijoną dolerių grynais ir sužadėtuvių žiedą. Dėl šito tariamai žalvarinio žiedo mes visos įnirtingai kovėmės. Tačiau, kaip matyti, tik mes, o ne Fiona.

Fiona atmetė Robino pasipiršimą ir pirmu lėktuvo reisu išdūmė namo, susikrovusi drabužius, pinigus ir susigrąžinusi laisvę. Savo išdavyste ji pranoko Sereną visa galva. Niekas nežinojo, kur Fiona gyvena ir kur jos ieškoti. Daugiau jos nemačiau, bet kartais prisimenu ir prisiminusi pagalvoju, kad ji išmokė mane vaikščioti pakelta galva.

Vakarui pasirinkau trumputę dramblio kaulo spalvos suknelę. Per šilką buvo galima įžiūrėti kūno spalvos „Cosabella“ trumpikes ir pro jas prasišviečiančios tatuiruotės kontūrus. Apžiūrinėdama save veidrodyje pirmą kartą susimąsčiau, ar tikrai jos man reikėjo. Ką pamanys Robinas? Tatuiruotė ant intymios vietos, jergau – kas tai sugalvojo? Kur buvo mano protelis? Ar jis nepasibaisės?

Vakarėlių salėje mūsų valdose buvo taip ankšta, kad turėjome sėdėti ant plačių sofų susispaudusios užpakaliais, ramstytis į kėdžių atkaltes. Dvi smulkesnės merginos turėjo sutilpti ant vieno minkštasuolio, sėdėjo ant pat kraštelio. Anksčiau mūsų salės pusę galėjai lyginti su pirmos klasės lėktuvo salonu, o dabar visos buvom lygiateisės.

Naujokės smalsavo apie mane ne ilgiau kaip tris sekundes. Aš čia gyvenau prieš metus? Jų susidomėjimas greitai išblėso. Įdomiausia kiekvienos merginos tema – pataukšti apie save. Nesupratau, apie ką jos visą laiką ulbėjo, bet buvo smagu klausytis. Merginos pertraukdavo viena kitą ir bandė ankstesnės pašnekovės pastabas pritaikyti sau.

– Turėjau pusseserę, kuri lankėsi pas holistinės mitybos specialistą ir jis jai aiškino, kad angliarūgštė skatina celiulitą, nes riebalų ląstelėse kaupiasi oro burbuliukai. Įdomu, ar šitas šampanas irgi kenkia?

– Nemanau. Visos manekenės geria šampaną ir nė viena nesiskundžia dėl celiulito.

– Vieną kartą, žinai, aš leidau laiką su Deivu Navaru viešbutyje „Sanset Marquis“. Šešta valanda ryto, žinai, mūsų ketvertas. Visi žiūrim, žinai, filmą „Durys“ ar kaip ten, visi linksmi ir, žinai, geriam šampaną „Cristal“ už šešis šimtus dolerių. O koks skanus!

– Girdėjot? Viena prancūzė bandė prasmukti į Singapūrą su hašišu, paslėptu po lagamino pamušalu, bet buvo sugauta ir nubausta mirties bausme, o kitų šalių valstybių galvos bandė ją išgelbėti. Bet vis tiek niekas jų neklausė ir nukirto jai galvą.

– Taip. Girdėjau. Tikri fašistai. Singapūro oro uoste net gumos kramtyti negalima.

Aš pasikeičiau. Klausantis merginų pokalbio, man nekyla noras jų užsmaugti, net nekyla noras pačiai pasismaugti rankinės dirželiu. Be daugybės kitų dalykų, vyliausi grįžti čia ir vėl sėdėti šiame krėsle. Geriau jaučiausi narvelyje čia, šitam žvėryne, nei mūro džiunglėse. Mano protas prašviesėjo. Be to, sėdint šitoj salėj ir skaičiuojant pro šalį kapsinčias gyvenimo valandas, ir širdyje tapo ramiau. Nepuoselėjau iliuzijos, kad kažkur manęs laukia aktyvus gyvenimas ir turėsiu į jį grįžti. Svajonė tapti žvaigžde, kuri iki šiolei švietė man kelią, pamažėl ėmė gesti, netgi smilkti. Galėjau net dūmus užuosti.