Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kartais naktimis mergaitės sumanydavo nusėlinti į berniukų stovyklos pusę. Per naktinius kvailiojimus, kai rengdavome skutimosi kremo ir kelnaičių vogimo antpuolius, vadovės paprastai apsimesdavo miegančios. Tą vakarą, kai nunešiau Neitanui megztinį, užsistačiau savo kelioninį žadintuvą trečiai valandai nakties ir pasidėjau po pagalve. Gumą pasidėjau prie lovos ir atsiguliau subraukusi plaukus. Tačiau tąnakt viskas buvo kitaip, nes draugių nežadinau, o pati viena leidausi į naktinę misiją.

Atsargiai statydama kojas žingsniavau pažįstamu takeliu, pasišviesdama žibintuvėliu. Aplink šviesos ruožą nakties tamsoje šmėžavo neaiškūs šešėliai, primenantys personažus iš visų stovykloje išgirstų siaubo pasakojimų, iš kurių paprastai tik kreivai šaipydavausi. Kūnas degė nekantrumu ir baime. Adrenalinas teikė drąsos. Jis nešė mane per stovyklą, kol galiausiai šlapi nuo rasos mano sportinių batelių padai palietė laiptelius ir užbėgau jais iki jo durų. Veriamos, jos tyliai sugirgždėjo. Nuėjau kareiviškų lovų tarpueiliu, jose miegojo berniukai. Žiaumodama mėtinę gumą pamaniau, ar nereikėtų nuryti. Seilės kaupėsi gerklėje kaip šalta rūgštis. Visa drebėjau. Neitanas mane pribaigė. Užnuodijo ir kūną, ir sielą.

Paliečiau jam mentę, kad atsibustų. Ji buvo plika ir atsikišusi. Atsisėdęs lovoje jis atrodė visa galva aukštesnis už mane. Dar niekada nebuvau prie jo priėjusi taip arti. Tamsoje jo veido gerai neįžiūrėjau, bet supratau, kad tai jo nenustebino. Jis ištiesė ranką ir tyliai sukuždėjo: „Duokš man savo gumą.“

Kai jis mane bučiavo, galvojau: žmonių liežuviai švelnūs kaip aksominės geldelės. Be to, su vyrais lengviau, nei aš maniau. Net pati nustebau, kad gavau tai, ko labai norėjau. Priverčiau jį nusižengti taisyklėms. Laikiau tai gudriu ėjimu. Ir nors vėliau gan dažnai gailėjausi susidėjusi su Neitanu, ir nors beviltiškai ir iki ausų buvau jį įsimylėjusi, o viskas baigėsi tomis naktinėmis glamonėmis, vis tiek pati nenorėjau to pripažinti.

Vėliau, kai Neitaną išvijo iš stovyklos, o aš visų akyse buvau pažeminta, tėvas man tarė: „O ko tu tikėjaisi? Kai nusižengiama taisyklėms, visada baigiasi šitaip.“

Tą vakarą gerokai padauginau išgerti. Elgiausi ūmiai, sarkastiškai ir galiausiai atsiprašiusi išėjau namo. Parėjau viena ir griuvau į lovą.

Endis grįžo gerokai vėliau ir priėjęs atsisėdo ant lovos krašto. Praplėšusi akis žiūrėjau į jo siluetą melsvoje nakties tamsoje ir lyg pro miglą suvokiau, kad žmogus, glostantis man kulkšnį, gal netgi tapšnojantis per ją, yra visai ne Endis.

Atsisėdau lovoje kaip nuplikyta. Nuo išgąsčio išlakstė visi miegai.

– Aš likau be darbo.

Aišku, tai Markas. Sapnavau Neitaną, o atsibudusi prieš save mačiau Marką.

Ar tu numanai, kaip mane kankini? Visą dieną turiu žiūrėti, kaip tu bėgioji su tais šortais. Einu iš proto. Nieko negaliu sau padaryti ir niekam negaliu papasakoti.

– Endi! – pašaukiau.

– Jis užbėgo į darbą kažko pasiimti, – vebleno Markas.

Kaip jis gavo raktą? Juk jis neketina pas mus apsistoti. Endis sakė, kad jis apsigyveno viešbuty.

– Niekas manęs nebepriims.

Gal šitas vyrukas pamišėlis. Gal jam nepatinka, kad aš gyvenu su Endžiu, ir dabar mane nugalabys. O gal jis tik nevėkšla, alkoholikas, paprasčiausias pedofilas. Pagalvoju, kad tokios būklės turėčiau jį priimti. Staiga mano baimes nuvaikė ūmai plykstelėjęs pyktis, jis kilo galugerkliu ir kėsinosi išsilieti vėmalais.

– Štai kaip? O kodėl, Markai?

– Nes man patinka berniukai.

Ar tau gera, mieloji? Tu tokia graži ir putli. Ar tau taip gerai? Tu tokia nuostabi.

– Nes man patinka maži berniukai, – pakartojo jis.

Paimsiu tave iš mokyklos ir nuvažiuosime į Niujorko centrą, pamatysime daug muzikos grupių ir smagiai praleisime laiką, gerai? Rūpinsiuosi tavim. Argi ne šito tu nori?

Apsidairau kokio nors įrankio apsiginti. Kur mano dujinis pistoletas? Kam reikia turėti ginklą, jeigu nepameni, kur jį nukišai? O gal Markas visai nepavojingas. Gal aš pati keliu jam grėsmę. Gal kaip tik aš ketinu jį nudėti.

Bet aš to daryti neketinau. Užbaubiau visa gerkle greičiau nešdintis iš mano buto. Kai jis nė nepasikrutino, dar kartą ant jo užrikau. Paskui net ir jam išėjus dar ilgai šūkavau.

Grįžk į savo namelį, mieloji. Ir ateik rytoj, gerai?

Kai grįžo Endis, ir ant jo paleidau gerklę. Aukštas plačiapetis Endis, susirietęs į kamuoliuką ir apsikabinęs lovos galą, graudžiai raudojo. Man nė galvon netoptelėjo jo ginti. Nė nepagalvojau, kad abu turėtume vienas kitą ginti. Tikėjausi, kad jis turi ginti mane.

Nutraukiau santykius su Endžiu, nes jis davė mano namų raktą išdavikui ir aš pasijutau nesaugi. Tačiau ne tai buvo svarbiausia priežastis. Nutraukiau su juo draugystę dėl to, kad jo niekada nebūdavo namie ir jaučiausi vieniša, nes jis neatsiliepdavo į mano skambučius ir jaučiausi apkvailinta ir nemylima.

Kitą dieną, kai Markas mane išgąsdino, nuėjau pas Lindsį parūkyti žolės ir išsiverkti. Lindsiui irgi reikėjo peties išsiraudoti, nes taip pat neseniai buvo patyręs nuoskaudą. Jo vaikinas, su kuriuo pragyveno dešimt metų, išsikėlė iš jo buto, ir Lindsis pasakojo, kaip jam rytais liūdna vienam, kaip dabar tvarkinga vonioje ir kad jam reikia prieš miegą surūkyti dar vieną cigaretę, kad greičiau užmigtų. Nejučia supratau, kad mano bėdos tokios pat, o vis tiek gyvenu su vaikinu, galbūt gėjumi ir neabejotinai niekam tikusiu ir visai susipainiojusiu jausmuose draugu. Paaiškėjo vienintelis priimtinas sprendimas – privalau kuo skubiau nutraukti menkaverčius santykius su Endžiu ir keltis gyventi pas Lindsį.

Išsikėliau tikrai nemaloniai. Baisiai troškau kuo greičiau nešdintis iš tos baltos dėžės, vadinamos butu, kurios net nemokėjau tinkamai įrengti. Kas norėtų nuolat regėti savo klaidas, savo bejėgystę, nesėkmingus bandymus tualeto sienas išklijuoti plytelių mozaika, o paskui kaskart siusiojant liūdnai spoksoti į jas? Kelias išsišakojo ir pasirinkau tą, kuris vedė į laisvę. Endis grįžo namo ir rado mane besikraunančią daiktus.

Atsisėdo ant sofos ir susiėmė rankomis galvą. Mane tai labai nustebino. Maniau, kad atsikimš butelį budvaizerio ir eis žaisti „Sonic the Hedgehog“. Pasirodė, visai jo nepažįstu. Įsivaizdavau, kad atšalę mūsų santykiai – gryniausia jo kaltė. Juk jo niekada nebūdavo namie. O kad ir aš prie jo nesitaikiau, nė nesusimąsčiau.

Dabar vaidindama teatre labiausiai pasiilgstu ne plojimų, o pilnatvės potyrio, kai stoviu ant scenos. Man bet kokius asmeninius jausmus užgožia ribota erdvė, adrenalinas ir prožektorių šviesos. Protas tada atbunka, kūnas pasidaro nesvarus, širdis atsilapoja. Vaidinant man niekada nereikia apsimesti, kad pravirkčiau, nereikia galvoti apie alkstančius vaikus, skerdžiamus ruonių jauniklius ar savo mirusią senelę. Vaidinti man patinka dėl to, kad kai man sekasi, apie nieką negalvoju.

Teisingai žmonės sako, kad suvisam iš teatro išeiti neįmanoma. „Didžiosiose Samuelio bėdose“ visa scena buvo apraizgyta virvelėmis, besidriekiančiomis nuo knygų spintos prie kėdės kojos, nuo žvakidės stovo iki kreida rašomos lentos ant aukščiausios knygų lentynos. Gyvenime irgi pilna virvelių, tik jos nematomos. Kūnas gal ir išeina iš scenos grakščiai (o gal ir negrakščiai), bet širdis vis tiek lieka virvele pririšta prie daikto scenoje. O gyvenime, kai pasuki ne ten, kur reikia, staiga ta virvelė ima ir trūkteli.

Taip yra ne tik teatre. Įsivaizduoju kraujuojančią ir pulsuojančią savo širdį voratinklio vidury, nuo jos į visas puses driekiasi sidabriniai siūlai, pririšti prie visko, ką kada nors mylėjau, su kuo maniausi pasielgusi teisingai.