Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Gajus panašus į Alą Jorgenseną, tik mėlynų akių. Jis atsakė moteriai piktai kažką suurgzdamas ir dėbtelėdamas į ją žudančiu „paaukočiau tavo vaiką velniui“ žvilgsniu. Su Gajum praleidau dvi dienas ir per tą laiką pamačiau, kad jis visai toks pat malonus išvėpęs mokslinčius, kaip ir aštrialiežuvis hipis. Man jis buvo nepaprastai mielas. Šėtonas turbūt nuvytų jį nuo pragaro vartų. Visas jo šiurkštumas buvo apsimestinis, tačiau moteris iš karto užčiaupiantis.

Muziejuje apžiūrėjome ryškiaspalvius, niekur nematytus ir šviečiančius vabzdžius. Vaikščiojau lyg po alternatyvią visatą. Stovėjau ir spoksojau į savo atvaizdą ant ryškiai apšviesto rausvo, dukart už mane didesnio skarabėjaus stiklo gaubto. Gal nuo haliucinogeninių grybų, pakilusio karščio ar stebuklingų tatuiruočių dievų dulkių lingavau į šonus svaiginamo jausmo apimta kaip tada, kai stovėjau balkone pirmą vakarą nuvykusi į Singapūrą: štai tokia noriu būti – tikra ir nieko nesigėdinti, išdabinta drąsiais, ryškių spalvų piešiniais, tokia nepasiekiama, bet artima.

Pasidariusi tatuiruotę pajutau, lyg pati esmė surado savąją kertelę manyje. Kitą dieną sėdau į traukinį ir nulėkiau į Hailand Parką ieškoti antrojo trūkstamo dėlionės kibuko. Nežinau, ko tikėjausi, bet pamačiau, kad Hailand Parko traukinių stotis – paprasčiausia platforma priemiesčio centre. Suvažiavę įstaigų tarnautojai čia palieka automobilius ir sėdę į traukinius dumia į darbą mieste. Nebuvau pagalvojusi, kad reikėtų išsinuomoti automobilį. Vairuotojo pažymėjimu naudojuosi kaip asmens dokumentu, nevairuoju automobilio nuo šešiolikos, kai išlėkiau iš namų, o ir šiaip buvau prasta vairuotoja. Įpratau važinėti metro, traukinys priveža tave prie pat durų, ten, kur reikia.

Perėjusi automobilių aikštelę stabtelėjau kelkrašty, kur pro šalį skrieja nemažas srautas mašinų, ir atkišau nykštį. Neturėjau iš ko rinktis, nebent galėjau apsisukti ir vėl grįžti į stotį. Bet visada, kai neapgalvotai paskubu, pasikliauju geranoriškumu. Nė kiek nebaugus juodo kadilako vairuotojas nuvežė mane prie pat Hailand Parko ligoninės, didelio plytinio pastato, apjuosto ilgais rausvų sprigių gėlynais. Ilgai klaidžiojau ligoninės koridoriais ieškodama archyvinių dokumentų skyriaus, mane pasitiko buki žvilgsniai.

– Niekuo negalime jums padėti, – pareiškė moteris ilgais žalio perlamutro nagais.

– Jūs keista ir nesuprantama, – atsakiau jai, turėdama omeny jos nagus ir prisiminusi savo mėgstamiausią frazę iš miuziklo „Kabaretas“.

Ji pažiūrėjo į mane dar bukesniu žvilgsniu.

– Na, žinote – kaip Salė Boulz. Su žaliais nagais. Keista ir nesuprantama.

Apie tokią nebuvo girdėjusi.

– Pamėginkite pasidomėti apygardos teismų archyve. Dėl gimimo liudijimo, – patarė.

Aišku, ligoninėj nėra jokių dokumentų. Be to, oficialų gimimo liudijimą aš jau turiu. Tik jis man negelbsti. Teko užbraukti savo gyvenimo istoriją, tarsi jos iš viso nebuvo.

Nuėjau pasidairyti po gimdymo skyrių, nes neišmaniau, ką daugiau veikti, o taip greit išeiti iš ligoninės nenorėjau, nes būčiau pasijutusi pralaimėjusi. Pažvelgus pro stiklą į inkščiančius naujagimius, mane užliejo šalta kleptomanės adrenalino banga. Kodėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau ką negera? Vos pajutau pirmuosius migrenos tvinksnius ir visišką sąstingį, iškart išėjau iš ligoninės.

Liko vienintelis variantas. Laikau save sena keliautoja pakeleivingomis mašinomis, todėl vėl sustabdžiau automobilį ir nuvažiavau adresu, kurį buvau užsirašiusi ant paprasto lapelio. Hailand Parko pievelės man priminė prabangios užmiesčio gyvenvietės, kurioje pati užaugau, kiemus ir darė tokį pat įspūdį: varė siaubą. Medžiai jau pradėję gelsti, lapų pakraščiuose ryškėja naujų spalvų lopai.

Dairiausi į dailius namelius ir parduotuves, ir mane apėmė didžiulė neviltis. Krūtinę sukaustė klaustrofobija, o dešinėj aky raibuliavo baltos dėmės. Atrodė, lyg į pusę galvos būtų kas prismaigęs keistų elektrodų. Dilgtelėjo, kad dar minutė, ir prasidės astmos priepuolis, tačiau čia buvo tik hipochondrija. Kelionės į tolimus priemiesčius man sukelia astmą, migreną ir retas ligas.

Pagyvenusi pavyzdinga žydė prie vairo pirmiausia mane smarkiai išbarė, kad važinėju pakeleivingomis mašinomis, o paskui kuo smulkiausiai išsiklausinėjo apie mano kelionę į Hailand Parką. Kalbėdama vis klaksėjo ilgais prancūziško manikiūro nagais per vairą. Prisiminiau motiną – tą, kuri mane įsivaikino, – ir tūkstančius jos pavežtų žmonių automobiliu; kondicionierius būdavo nustatytas ties aukščiausia padala. Prisiminiau didelius juodus jos rausvo atspalvio akinių rėmelius, lėtinio artrito išsukinėtus, stipriai vairą apglėbusius pirštus ir vis dar prižiūrimus ir tobulai manikiūrininkės sutvarkytus nagus.

– Ieškau senos draugės.

– Kuo ji vardu? Jau šimtas metų čia gyvenu. Gal pažįstu?

– Jos pavardė Kerė Gardner.

– Gardner. Gal su mano dukra pradinėje ir mokėsi kažkokia Gardner, bet jos tėvų nepažinojau.

Man pasirodė, kad ji fantazuoja. Moteris buvo iš tų, kurios nemėgsta būti užkluptos be tinkamo atsakymo.

– Žinai, aš niekada neimu pakeleivių, bet iš karto pamačiau, kad tu dora mergina. Mano duktė mokėsi Mičigano universitete, bet iškrito. Dabar laksto paskui „Grateful Dead“ bernus. Dedasi esanti aktyvistė. Keistuolė. O buvo tokia protinga. Pamaniau, kad ir mano duktė šitaip stoviniuoja pakelėse. Norėčiau, kad jai sustotų tik dori žmonės.

Ką pasakytų mama? Duktė mokėsi Niujorko universitete, bet iškrito. Dabar laksto pirmyn atgal iš Niujorko į Pietryčių Aziją. Dedasi esanti aktorė. Keistuolė. O tokia buvo protinga.

Moteris permeta akimis mano suglamžytą popierėlį ir pavėžėjusi išleidžia prie kaimo pirkią primenančio užmiesčio namelio, aiškiai vidutinės klasės šeimos.

– Ar tikrai susitvarkysi pati viena? – klausia.

– Tikrai. Iš čia mane parveš. Labai jums ačiū.

Dingtelėjo, gal paprašyti luktelėti minutėlę, o paskui kad pamėtėtų iki traukinių stoties? Neatrodė, kad ji kur nors skubėtų. Bet nusprendžiau geriau to nedaryti. Neabejoju, moteris būtų sutikusi, bet nenorėjau daugiau su ja plepėti, nenorėjau, kad ji man primintų mamą, primintų išdavystę, kuriai pasiryžau stovėdama čia, šitam kvadratiniam kiemely.

Duris atidarė plačiu lyg mėnulis veidu moteris ir prisimerkusi pažiūrėjo į mane. Ranka nubraukė nuo akių plaukus. Ji man papasakojo tik prieš metus atsikėlusi čia gyventi, todėl nieko nežinanti. Prieš ją čia trejus metus gyveno kažkokia šeima, bet jos pavardės ji neprisimenanti. Galbūt Kerė gyveno čia dar iki atsikraustant tai šeimai. O gal dar anksčiau? Galima tik spėlioti. Šiaip ar taip, devyniolika metų – ilgas laiko tarpsnis. Per devyniolika metų bangos turbūt nuplovė visas smėlio pilis, kurias Kerė veikiausiai čia statė.

– Ar šioje gatvėje yra žmonių, kurie čia gyveno ir prieš devyniolika metų?

– Kad aš tai nepažįstu. Čia naujas rajonas. Ir gyvena šeimos su vaikais, – atsako moteris. – Kas sakei esanti?

Siaubo istorijose paprastai pasakojama apie kokios nors baisios tragedijos paliktus ženklus, tokią skaudžią patirtį, kad, rodos, net pats laikas sustoja ir leidžia nuskriaustai sielai neskubėti palikti namų ir pasmerkti neteisybę. Tačiau kas nutinka kasdienėms asmeninėms mūsų tragedijoms, žemiškoms neteisybėms, kurios vyko be jokių policijos įrašų ir liudytojų? Jos nuslenka užmarštin, tarsi nubraukiami nuo stalo trupiniai, kai gyventi atsikrausčiusi nauja šeima sutempia dėžes su virtuvės rakandais. Galėjau dar kiek ilgiau pasisukioti toje gatvėje, bet staiga mane ėmė pykinti, galva taip įsiskaudėjo, kad pasidarė silpna.