Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kaip žmogus Ričardas neryžtingas, genialiai malonus, o kartais ir žiaurus, bet atlaidus tironas. Jis kas kelios dienos iš pagrindų keisdavo scenas, sugalvodavo vis naujų kliuvinių, pavyzdžiui, atnešdavo į sceną tris juodus iki juosmens stulpus, mes jų nepastebėdavom ir smarkiai apsidaužydavom kojas. Per vieną pietų pertrauką jis išnešė iš scenos visas dekoracijas ir pastatė permatomo stiklo sieną, skiriančią aktorius nuo žiūrovų. O kitąkart išdalijo visiem prisegamus mikrofonus ir liepė savo žodžius šnibždėti. Vėliau vėl atvilko į sceną ankstesnes dekoracijas, bet pakeitė scenos formą.

Buvo velnioniškai smagu. Visi trupės aktoriai buvo nuostabūs žmonės, per vakarėlius visi gerai nusigerdavo ir imdavo glėbesčiuotis. Turėjom tokį kostiumų dizainerį, Lindsį Deivį, didelį odinių drabužių mėgėją. Jis užkrečiamai juokdavosi ir turėjo pilną spintą dailių smailių kepuraičių. Mudu su Lindsiu netrukom pastebėti, kad esame artimos sielos. Kartą nuėjau pas jį į namus Trisdešimt aštuntojoje gatvėje pasimatuoti suknelės ir prasėdėjau ten visą dieną. Abu rūkėm žolę, o vakare užkandinėje jo namo pirmame aukšte valgėme blynus. Jis pasiuvo man įspūdingą juodą suknelę, tikrą šešto dešimtmečio kokteilinės suknelės kopiją, tik manoji buvo kiaurai permatoma.

Ričardo liepiama kojas apsivyniojau juoda šviečiančia juosta, gerai matoma pro suknelės audinį. Drabužis atkartojo įstrižas juostas scenoje ir priminė nedidelę siaurą perėją. Nuo kas vakarą klijuojamos šviečiančios lipnios juostos man ant kojų atsirado raudoni dryžiai ir laikėsi tol, kol rodėme spektaklį. Aš jais didžiavausi. Tai buvo mano kovos randai.

Spektaklį statėm visą gruodį, jis buvo rodomas tris 1993-iųjų mėnesius. Iš banko saugyklos seifo pasiėmiau saują šimtinių ir nusipirkau suknelę iškilmingai vakarienei, rengiamai iškart po premjeros. Ji buvo pasiūta iš burgundiško vyno spalvos glamžyto aksomo, ant nugaros žemiau talijos puikavosi puokštelė šilkinių rožyčių. Teisybė, mano spinta lūžo nuo gausybės gražiausių, nė sykio nevilkėtų suknelių, bet norėjau pasipuošti suknele, pirkta už savo pinigus ir pačios užeitoje parduotuvėje Soho gatvėje, o ne per apsipirkimų karštinę įsigytu drabužiu, kurį man išrinko princo apsaugininkas, nešinas maišu „Monopolio“ pinigų. Man reikėjo suknelės, kuri simbolizuotų išsipildžiusią mano svajonę, nes taip ir buvo – nuo pirmųjų repeticijų nuovargio iki jaudinančio nerimo premjeros vakarą.

Tėvai netgi per daug mane palaikė ir mažiausiai kartą per savaitę atvažiuodavo į Niujorką pažiūrėti, kaip vaidinu. Trečio mėnesio pabaigoje, kol buvo rodomas spektaklis, tėvas vis dar negalėjo suprasti, apie ką jis, o motina ir toliau vežiojo trupės nariams namie keptos bananų duonos kepaliukus ir padėklus sviestinių pyragaičių. Tėvas mėgo erzinti šalia sėdintį žiūrovą (neišvengiamai tai dažniausiai būdavo Volasas Šonas, Džonas Malkovičius ar dar kas nors) ir reikalauti, kad šis paaiškintų, kas, po galais, vyksta scenoje. Būčiau ir aš paaiškinusi, betgi jis manęs neklausė. Manau, tėvui labai patiko stulbinti teatro elitą.

Spektaklis „Didžiosios Samuelio bėdos“ sulaukė nepaprastai didelės sėkmės. „The New York Times“ ir „The Village Voice“ išspausdino puikiausius kritikų atsiliepimus. Dar nepasibaigus spektaklio sezonui gavau keletą kvietimų į naujas atrankas. Kai mūsų teatre apsilankė Donas Delilas, kitą dieną buvau pakviesta su juo papietauti (nors tąkart spektaklyje vaidinau netikusiai, nes, patikėkit, buvau priblokšta).

Endis atėjo į spektaklio premjerą ir neabejoju, kad manim didžiavosi. Dar porą vakarų jis išėjo iš darbo anksčiau ir įsmuko į salę spektakliui jau prasidėjus. Kitais vakarais po spektaklio jis eidavo kartu su aktoriais ir statytojais į „Monos“ ar „7A“ barą išlenkti taurelės. Jis – daug geriantis teksasietis, galėjo ilgai ištverti nepasigėręs, kiti jo sugėrovai seniai jau būdavo smigę. Visi jį dievino ir niekas negalėjo suprasti, kodėl mes išsiskyrėm. Keistai tada viskas susiklostė. Iki tos dienos, kai jį palikau, tarp mudviejų net nebuvo jokios kabos apie skyrybas.

Svajonės apie Endį ir mano įsivaizduojamą gyvenimą su juo jau buvo žlugusios Markui dar nė nepasirodžius. Tik iki jo nemačiau, kad prie to einama. Paprasčiausiai nepastebėjau. Buvau užsiėmusi. Ieškodama savęs dirbau kiaurą dieną, stengdamasi įsitvirtinti Niujorko žemėje, tarsi mano kulniukai būtų iš karštai įkaitinto plieno.

Vieną vakarą, kai teatre užgeso šviesos, Endis pakvietė mane nueiti su juo į „Monos“ barą išgerti ir susipažinti su senu jo draugu iš Teksaso. Draugas atskrido į Niujorką iš Los Andželo. Jis buvo kino dailininkas, bet darbas studijoje pakibęs ant plauko, nes buvo priklausomas nuo kokaino. Suvedžiau galus tik po dviejų taurelių. Šitas Teksaso laikų draugas buvo jau pagyvenęs vyras; dvylikos metų Endis buvo užmezgęs su juo „draugystę“, trukusią dvejus metus ir pasibaigusią policijos areštu ant užpakalinės pikapo sėdynės. Žinojau, kad Endis tebebendrauja su tuo vyru, bet pati nesitikėjau sėdėsianti su juo prie vieno stalo.

Tokių žmonių grobiu tampa patys jautriausi, patys sumaniausi ir vienišiausi. Tą vasarą, kai man turėjo sukakti trylika, prieš išvykdama į stovyklą pažiūrėjau filmą „Ryto žvaigždė Mardžorė“ ir įsivaizdavau esanti Natali Vud. Buvau jauna, žalia ir bebaimė. Tik aš būčiau pakeitusi filmo pabaigą. Niekada netapčiau vidutinioke, vyro palikta namų šeimininke ant prieangio laiptų.

Labai mėgau baltus sportinius batelius ir plaukų raiščius. Pirmąją stovyklos savaitę oranžine spalva nusidažiau plaukus ir su vaikišku aliejumi nusirudinau odą. Man atrodė, kad dabar esu panaši į paplūdimio mergaitę iš muzikinio filmo „Žydrieji Havajai“, tik be liemenėlės. Vis dėlto iš Erikos dušo reikmenų krepšelio nugvelbiau rausvą skutimosi peiliuką ir pirmą kartą nusiskutau kojas.

Neitanas buvo šaudymo iš lanko instruktorius. Jis visiems patiko, na, nebent kai kas nekentė, kad buvo per daug išsipustęs, palyginti su itin apšiurusia stovyklos aplinka. Jam buvo dvidešimt vieni, kilęs iš Niujorko centro, ir sklido gandai, kad dirbo modeliu bendrovėje „United Colors of Benetton“. Nesunku buvo įsivaizduoti jį reklaminiame plakate, išsidrėbusį šalia kokios nors garsios manekenės su afrikietiška ševeliūra ir juostuota skarele. Neitanas buvo nusibalinęs plaukus ir nešiojo juos perskirtus, užkritusius ant vienos akies. Rusvai žalsvi šortai kabėjo ant klubų taip žemai, kad buvo matyti apatinių gumelė. Nuo jo man raižė pilvą ir sugriebdavo astmos priepuoliai. Grožiu jis pranoko Džoną Travoltą filme „Briliantinas“ ir kartais net „Sveikas sugrįžęs, Koteri“. Žavesnis buvo net už Elvį filme „Kalėjimo rokas“ ir „Tegyvuoja Las Vegasas!“

Šaudykla buvo įrengta ant žole apaugusio šlaito, netoli mergaičių teritorijos, tarp gamtininkų namelio ir keramikos dirbtuvių. Laisvalaikiu prieš vakarienę galėjom bėgioti į valias ir veikti ką panorėjusios. Nusprendžiau baisiai norinti išmokti laidyti iš lanko strėles. Bet dar niekada jo nebuvau laikiusi rankose. Todėl dažnai sukinėdavausi aplink šaudyklą ir sėdėdavau apsikabinusi kelius ant gretimos kalvelės.

Vieną vakarą pamačiau, kad Neitanui vėsoka vienais marškinėliais, todėl parlėkiau į namelį ir nunešiau jam didelį pūkuotą rausvą „Benetton“ megztinį su didele balta B raide ant priekio. Kai jis apsivilko, supratau, kad mudu turime paslaptį, tik nenumaniau kokią.

Tyliai sėdėjau ir žiūrėjau, kaip jis laido strėles. Buvau per toli, kad galėtume kalbėtis. O jis – toks aukštas, kampuotas, tobulos laikysenos, visai ramus ir pasitikintis savim, strėlė tiksliai įsprausta į lanką, templė kietai įtempta.