Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Čikagoje jaunutė balerina laukiasi kūdikio, nors neišgalės jo auginti…

Užsirašiau ant lapelio mamos pavardę ir adresą Hailand Parko miestelyje, Ilinojaus valstijoje, ir padėjau į stalčių. Kažkur gyvena moteris tokia pavarde, kadaise užrašiusi šitą adresą ant dokumentų, kuriuos pati pasirašė atsisakydama kūdikio. Mano muzikinės dėžutės su besikartojančia melodija motina, ramiai gyvenanti atlasiniame namelyje, tarsi princesė, burtų lazdele paversta gražuole gulbe. Kerė Gardner. Oro uosto bilietų kasų pardavėja, užmiesčio kepsnių restorano padavėja, darželio auklėtoja. Pavardė, bet dar ne atsakymas, o tik klausimas, į kurį pasiryžau rasti atsakymą. Tik neišmaniau kaip.

Tuo metu turėjau įprotį slampinėti po vieną iš daugybės Niujorko tarptautinių žurnalų knygynų, kaskart nusipirkdavau po vieną ar kelis gražius užsienietiškus žurnalus ir vartydavau juos kavinukėje, dažniausiai „Café Orlin“ Aštuntojoje gatvėje. Anksčiau čia buvo Edžio Hardžio marškinėlių parduotuvė (taip pat mineralinio vandens, kanceliarinių prekių, motorolerių ir dušo užuolaidų). Donas Edis Hardis – puikus menininkas, jis leido įspūdingą meno žurnalą „Tattootime“. Kartą paėmiau į rankas žurnalą ir užsikabinau. Kiekvienas jo žurnalo numeris turi bendrą temą: „Naujasis genčių menas“, „Gyvenimo ir mirties tatuiruotės“, „Menas iš širdies“, „Tatuiruotės muzikos ir jūros tema“. Kaip ir daugelį tatuiruotes mylinčių žmonių, tatuiruočių istorija ir piešinių menas užgavo jautrią mano sielos stygą. Tatuiruočių meistras iš San Fransisko, kuris kaltas dėl visų mano tatuiruočių, sako, kad tatuiruočių dievai apsireiškia tada, kai ateina laikas.

Žiūrėjau į žurnale pavaizduotų žmonių nuotraukas ir iš karto pajutau jiems bičiulystę. Aš irgi buvau ir piratė, ir jūreivė, ir prostitutė, ir plėšikė, antraeilė atrakcija, tik niekas to nežinojo. Niekas nematė. Taigi man toptelėjo, kad gyvendama turėčiau pasiekti aukštesnį autentiškumo laipsnį, negi savo dienas baigsiu kaip kokia persimainėlė – gerai būtų padaryti ir viena, ir kita.

Tatuiruočių dievai man ėmė ir apsireiškė. Ir tai buvo itin dramatiška. Vos pradėjus rinktis pirmąją tatuiruotę, galvoje pamažu gimė planas, kaip turėtų atrodyti visas mano kūnas. Išsipaišius ant kūno savo gyvenimo istoriją, nekils pagunda dumti žmonėm akių, kad esu kaip visi. Tatuiruotė bus mano esminė pastovumo ir nepastovumo išraiška. Tai bus tarsi krauju rašytas laiškas, kurį išdidžiai išsisiuvinėsiu ant krūtinės.

Skaitinėdama „Tattootime“ sužinojau, kad Borneo saloje, Saravako atogrąžų miškų glūdumoje, visai netoli karališkųjų Brunėjaus jachtų, rūmų ir kolekcinių automobilių paviljonų gyvena maorių gentis, kurios žmonės visą kūną – nuo galvos iki kojų pirštų galiukų – išsitatuiruoja kauliniu kalteliu. Susisukusios, susivijusios, juodu rašalu išpieštos tatuiruotės turi religinę prasmę. Maorių kariai savo žiaurumą vaizduoja piešiniais ant kūno. Jų genties piešinių raštai atkeliavo net į Vakarus ir papuošė imtynininkų rankas Veniso paplūdimy, gatvės pankus Tompkinso parke. Kol aš kiūtojau Brunėjaus rūmuose ir kurpiau planus apie Robiną, kuriems nebuvo lemta išsipildyti, vos už kelių mylių nuo manęs maoriai dabinosi iš gyvenimo paimtomis istorijomis.

Nusprendžiau, kad mano gyvenimo istorijai trūksta dviejų dalykų: turiu rasti biologinę motiną ir pasidaryti tatuiruotę. Noriu iš naujo atrasti save, o kartu sukurti save iš naujo. Abu norai netikėtai susiliejo į vieną. Vartydama žurnalus suradau tinkamą menininką. Jo pavardė – Gajus Aičisonas. Gyvena Čikagoj. Tatuiruotės mus žavi todėl, kad neleidžia abejoti apsisprendimu. Jeigu pasiryžai, pirmyn.

Čikagoje jaunutė balerina laukiasi kūdikio, nors neišgalės jo auginti…

23 skyrius

Skrisdama į Čikagą su dvejopa misija, lėktuve prisnūdau ir pusiaumiega gainiojau mintis apie Robiną. O juk turėčiau skristi lėktuvu pas jį, į jo pasaulį. Kas ten dabar vieši? Ar mano krėsle jau sėdi kita? Jeigu taip, ar jis manęs nepamiršo?

Negaliu sakyti, kad jo ilgėjausi. Negaliu sakyti, kad pasiilgau jo iškreipto pasaulio, bet širdies kertelėje, ir ne tik kaip Petė Herst, nerimavau dėl jo. Kartkartėmis prisimindavau jo veidą; kai viešbutyje kramsnodavau persikus nuo padėklo su pusryčiais, o pro švieslaides šiltais baltais ruožais plieksdavo rytmečio saulė, jis rengdavosi į darbinius susitikimus.

Brunėjuje savo vaidmenį turėjo ne tik viešinčios merginos. Ir Robino vaidmenys keitėsi vienas po kito. Kartais net princai pavargsta būti princais. Būdavo akimirkų, kai vėlai vakare linksmybės jam nusibosdavo, kai rytą norėdavo dar dešimt minučių pasilepinti lovoje, nes tuoj vėl reikės laikytis griežtos dienotvarkės, kai savo automobiliu dideliu greičiu lėkdamas vingiuotais šalies keliais, man regis, norėdavo skrieti tolyn ir nesustoti. Šių akimirkų prisiminimai atgyja mano aptingusioj pasąmonėj, kai namie stengiuosi užmigti, kai vaikštau po parką ar spoksau pro lėktuvo iliuminatorių.

Skrisdama galvojau ir apie namie likusį Endį. Jis neatėjo išlydėti manęs į oro uostą. Aišku, įtemptai dirbo. Jis retai kada grįždavo namo man dar nenuėjus miegoti. Ir vėl visi mano statymai šuniui ant uodegos. Myliu tik tuos, kuriuos palikusi jaučiu begalinį ilgesį. Meilės reikaluose aš visiška nevykėlė. Vis dėlto sakoma, kad išsvajotoji tatuiruotė gali ir nevykėlę padaryti laimingą. Labai to trokštu. Pirmoji mano tatuiruotė – didžiulė, rodanti esmines gyvenimo permainas. Tai purpuro spalvos gyvatės nugara, prasidedanti nuo bambos, besiranganti pilvu, pražystanti gražiausių gėlių žiedais ir slystanti kairiąja šlaunimi, išdabindama mano intymią vietelę didžiuliais aštriais dygliais. Dabar mano tatuiruotės nuotraukų galite rasti daugelyje tatuiruočių katalogų.

Prieš imdamasis darbo Gajus išmintingai bandė mane atkalbėti nuo minties tatuiruotis lyties organus.

– Kol nežinai, koks tai jausmas, gal geriau pirma pasidaryk tatuiruotę ant kitos kūno dalies.

Atsakiau jam neketinanti apsigalvoti ir norinti iš esmės pasikeisti.

Jis gūžtelėjo pečiais. Ne tatuiruočių meistrų pareiga atkalbėti žmones nuo kvailų ir melodramatiškų norų. Gajus garsėjo ektomorfiniais mokslinės fantastikos kraštovaizdžiais ir itin smulkiais nuodingų sodų vaizdais. Tegu mano pirmoji tatuiruotė ir ne visai tinkamoj vietoj, vis tiek ji nepaprastai graži.

Vienas iš daugelio įprastų klausimų, kuriuos praeiviai užduoda gatvėje sutiktiems smarkiai išsitatuiravusiems žmonėms – ar neskaudėjo? Mano draugas iš San Fransisko vilki marškinėlius su užrašu: „Eina šikt, kaip skauda.“ Visa mano nervų sistema patyrė sukrėtimą. Kai Gajus tatuiravo odą ant šonkaulių, man atrodė, kad jis piešia ant kaklo. Muisčiausi ir prakaitavau, kol galiausiai lyg ir susitaikiau su skausmu. Sakoma, prie skausmo reikia priprasti. Kai tau išrakinėja vidurius, tatuiruotės skausmas jau tik metafora. Jis nepakeliamas, bet vis tiek ištvėriau.

Kitą dieną jaučiausi taip, lyg būčiau smarkiai nusitarkavusi pilvą, pakilo karštis, bet vis tiek džiūgavau. Turėjau naujo klubo nario kortelę. Gajus su savo drauge ir aš pasidarėme laisvą dieną. Visi trys prisišveitėme haliucinogeninių grybų ir nuėjome į Mokslo muziejų pažiūrėti milžiniškų vabzdžių parodos. Vaikštinėjom po žydru Čikagos dangumi, vėjas pūtė nuo ežero ir plaikstė plonytėlaitę mano suknelę, vėsindamas peršinčią odą po ja.

Kai įžengėme į muziejų, kasoje sėdinti moteris paklausė Gajaus, kiek kainuoja jo tatuiruotė. Tai antras dažniausiai užduodamas klausimas po pirmojo: „Ar neskaudėjo?“ Tą dieną vaikštinėdama su Gajumi gavau pirmąją tatuiruoto žmogaus pamoką: pajutusi, kad į tave spokso, elkis taip, lyg nieko nematytum, kad ir ką darytum. Žmonės žiūri į tave kaip į ne visai sveiką. Na ir kas? Ką gali jiems padaryti? Kaip pasielgtų Patė Smit?