Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kambario kampe, apšviestas melsvo kompiuterio ekrano, sėdėjo Endis. Akies krašteliu pamatęs mane atsisuko ir nusišypsojo plėšrūniška šypsena. Viršutiniai iltiniai dantys buvo atsikišę ir aštrūs, atrodė, kad už jų yra dar viena eilė dantų. Pajutau bežiūrinti į savo ateitį.

Tą vakarą, vaikštinėdama po tamsoje skendintį būstą ir glaustydamasi tai prie vieno, tai prie kito būrelio nuobodžiaujančių niujorkiečių, kai ką supratau. Susipažinau su filmų kūrėju iš Bruklino ir jo gražuole – modeliu iš Norvegijos. Įsikalbėjome. Filmų kūrėjas pasigyrė, kad Endis – geriausias jo draugas. Paskui susipažinau su klubų reklamos agentu, jis irgi taip sakė. Tą patį patvirtino ir „Unix“ programuotojas, taip pat kone visi, su kuo teko bendrauti. Beveik visi jie sakė, kad Endis – geriausias jų draugas, nors šis nė vardų jų nežinojo, bet Endis buvo geriausias pasaulyje pašnekovas – iš tikrųjų puikiausias klausytojas. Jis mokėjo sukurti ramią atvirumo nuotaiką, įkvepiančią net mažai pažįstamus atverti jam savo paslaptis, dažnai net verčiančią grumtis dėl jo dėmesio. Su Endžiu jį supantys žmonės būdavo draugiški, bet nusiteikę vienas prieš kitą.

Mudu su Endžiu išsmukome iš vakarėlio pasivaikščioti. Viename iš Traibeko skersgatvių po pastolių tentu pasimylavom. Supratau, kad Endis – reto gerumo žmogus. Jį tereikia truputį pašlifuoti, kad nebūtų toks apkiautęs, bet tai smulkmena. Dar po kelių pasimatymų įsitarpavau į jo gyvenimą, tapau neatsiejama jo studijos dalimi ir žodžiais neišreiškiamos dramos tarp Endžio ir jo verslo partnerio Tomo priežastimi. Aš be jokio vargo įsipyniau į Endį mylinčių, bet vienas kito nekenčiančių žmonių gretas.

Aš įsimylėjau – iš visos širdies įsimylėjau tikrą vaikiną. Dažnai pagalvodavau apie Robiną, bet nė kiek jo nesiilgėjau. Kai ir vėl atėjo lėktuvo biliete pažymėta išvykimo diena, oro uostan nenuvažiavau. Nepaskambinau Ari, kad atšauktų jo galiojimą. Išmečiau bilietą į šiukšliadėžę ir drąsiai žengiau į naują gyvenimą, tarsi senojo nė nebuvo.

Endis mane be galo žavėjo, uždirbo daug pinigų ir darė viską, ką jam liepiau, todėl buvo kaip tik tas vaikinas, kokio troškau. Po mėnesio mudu suėjom gyventi kartu. Mano pusbrolis, nekilnojamojo turto agentas, surado mums būstą prie Moto ir Hjustono gatvių sankirtos. Kai kam galėtų pasirodyti, kad tai pats bjauriausias daugiabutis visame Niujorke, paprasta plytų dėžė su pigiais žalvariniais pagražinimais ir šlifuoto granito koridoriais. Mūsų namas styrojo it skaudulys, lyg pirmtakas milžiniškų naujųjų stiklo ir metalo statinių, dabar išsibarsčiusių po miesto centrą ir vis slenkančių tolyn į rytus upės link, kol veikiai visas Žemutinis Ist Saidas bus nustatytas pigiais namais, o pirmuose jų aukštuose prisigrūs tinklo „Gap“ ar „Jamba Juice“ restoranėlių.

Būsto ieškojimas Niujorke toks siaubas, kurio tikrai nenorėjau patirti; nuo mažens esu nekantri ir todėl griebiau pirmą pasiūlytą variantą. Mūsų būstas – dviejų kambarių – dviejų vienodų mažulyčių baltų dėžučių buveinė su greito maisto gaminimo virtuvėle prie galinės svetainės sienos.

Per penkias valandas susikroviau daiktus ir visą savo mantą ir iš Penės buto persikėliau į naująjį būstą. Truputį pagražinau Endį ir suteikiau jam pastogę, o jis man atsidėkojo mokėdamas už butą ir leisdamas jį mylėti. Nusipirkome pitoną. Pigių baldų parduotuvėje Šeštajame aveniu nupirkau lovą, komodą ir sofą. Savaitgaliais į miestą atvažiuodavo tėvai drauge papietauti, o mama nuolat papildydavo mūsų šaldiklį naujomis lazanijos ir vištienos sriubos atsargomis. Aš pašildydavau jos pirktą maistą vakarienei ir vadinau tai gaminimu namie. Juk mes jau seniai nebe vaikai.

Seniai svajojau apie įprastą gyvenimą, bet taip, kad patys liktume visiški keistuoliai. Meniška prostitutė (ar geriau pasileidusi menininkė, nelygu kokią dieną) ir genialus programišius, dieną svajojantys užkariauti pasaulį, o vakarais tyliai kiurksantys namie, per televiziją žiūrintys klasikinius filmus ir laižantys ledus „Chunky Monkey“. Taip atrodydavo mūsų vakarai, kai danguje sutviksdavo laimės žvaigždės. Bet, tiesą pasakius, vakarais dažniausiai būdavau viena. Endis – tikras darboholikas, jo beveik niekada nebūdavo namie. Raminausi sakydama, kad taip ir geriau, nes esu iš tų, kuriai reikia daug erdvės. Karjera rūpi ne tik Endžiui. Man irgi reikia galvoti apie darbą.

Vaikščiodavau į atrankas ir vėl grįždavau į Vusterio grupę, joje praleisdavau bent kelias valandas per savaitę. Į sąsiuvinius gulė naujų scenarijų mintys. Vakarais dažnai eidavau į Endžio studiją, įsitaisydavau ant ilgos oranžinės pagal užsakymą pagamintos sofos, valgydavau sušį ir žiūrėdavau, kaip sudėtinga kompiuterine įranga Endis kuria muziką. Jis nepaprastai talentingas, nepaprastai kuklus ir toks protingas. Pavydžiu jam. Jam nereikia lakstyti po atrankas, nereikia su niekuo dulkintis, apsimetinėti tuo, kas iš tikro nesi, nereikia niekam laižyti užpakalio, kad duotų vaidmenį, darbą ar suteiktų dar vieną progą. Jam užtenka būti Endžiu. Kai esi išskirtinis, nieko tau gyvenime daugiau ir nereikia. O mes turime verstis per galvą. Jeigu aš būčiau tik savim, tik Džilė, būčiau visiškas niekas.

Mudu su Endžiu niekada nesisaugodavome. Atmetus mano tariamą isterišką pastojimą Brunėjuje, aš nė nemaniau galinti pastoti. Sykį vidurinėje buvau tiek nusibadavusi, kad ištisus metus nesirgau mėnesinėmis. O vėliau mano ciklas niekada nebuvo reguliarus. Maniau, kad mano viduriai seniai suakmenėjo.

Taigi susizgribau, kad kažkas negerai, ne tik pradingus mėnesinėms. Ir nuojauta pakuždėjo. Bet kai pasiusiojau ant nėštumo testo lazdelės, ji man parodė minusą. Aš vėl keliskart pasiusiojau, nors mano gydytojas tvirtino, kad testai niekada nemeluoja. Kai pagaliau išsireikalavau padaryti kraujo tyrimą, buvau jau trečią mėnesį nėščia. Endis nė kiek neapsidžiaugė, kai nuėjusi pas jį į darbą pranešiau žinią. Paguosdamas trumpai mane apkabino ir grįžo prie kompiuterio, o aš, netekusi amo, likau stovėti prie oranžinių lifto durų į mane įdėmiai spoksant administratorei.

Mano ir administratorės astrologiniai ženklai tikriausiai pjovėsi, mudviejų santykiai nuolat buvo įtempti. Kai Endis nenorėdavo, kad jį kas trukdytų, atmesdavo mano skambučius. Jis tą neigė, bet žinojau, kad taip yra. Stengiausi administratorei nepasirodyti esanti silpna ir savo jausmus manydavau išliesianti likusi viena. Tačiau grįžusi namo tų užslėptų jausmų neberasdavau. Apsimetinėti pavojinga. Kartais imi ir pamiršti, kokia norėjai būti apsimetinėdama.

Endis siūlė man pasidaryti abortą, nes jo įsivaizduojamame gyvenime kitos išeities nesą. Tą vakarą parėjęs namo jis ėmė postringauti, kaip jam reikėsią atsiprašyti iš darbo, kad nuvežtų mane į ligoninę, ir kiek laiko prašyti – pusę dienos ar visą. Aš pataisiau jam sumuštinių su šonine, salotų lapais ir pomidoru ir nunešiau ant mūsų niekam tikusios sofos. Pirkau ją iš taupumo, todėl dabar ja bjaurėjausi. Aptraukta juodu brezentu, išgulėta ir kauburiuota, su amžiais krintančiomis žemėn pagalvėlėmis. Per dieną po dešimt kartų turėdavau jas dėlioti į vietą. Šita sofa buvo apkėtusi visą svetainę, už jos nuolat kliūdavai. Ji buvo daiktinis įrodymas, nuolatinis priminimas, kad nieko nemoku atlikti deramai. Net tinkamos sofos nemoku išrinkti.

– Kažin ar noriu jo atsikratyti, – pasakiau Endžiui.

Paprastai Endis be ginčų paklusdavo mano norams. Neblogas triukas. Žmonėms susidaro įspūdis, kad jie viską valdo, bet iš tikrųjų šitaip jis vertė kitus dirbti už jį. Aišku, ir pati galiu apstatyti mūsų butą kaip noriu, bėda ta, kad viską turiu daryti viena. Todėl, kai kas nors nepasiseka, kaip tąkart dėl sofos, Endis niekada nelieka kaltas.