Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Tačiau šįsyk išvydau Endį tokį, kokio dar nebuvau regėjusi. Jis ramiai, griežtai ir tiesmukai išsakė nuomonę. Regis, pagaliau ir jis išdrįso pareikšti savo nuomonę. Gal ir anksčiau ją turėjo, tik sėkmingai nutylėdavo.

– Jeigu nori kūdikio, – paaiškino jis, – turėsi auginti jį viena.

Vidurinėje važiuodavau autobusu į Vašingtoną dalyvauti grupėse, palaikančiose moteris ir jų teisę laisvai rinktis abortą. Kai vykstant Demokratų partijos suvažiavimui Niujorką visu pajėgumu puolė organizacija „Operacija Į pagalbą “, griežtai pasisakanti prieš abortus, pareiškiau norą kartu su Nacionaline kovos už moterų teisę į abortą lyga stoti ginti ligoninių. Kasdien šeštą ryto rinkdavomės vis prie kitos ligoninės ir susikibusios už rankų bandydavom apsaugoti į vidų einančias moteris nuo niršių piketuotojų su šlykščiais, neleistinais plakatais. Man nedažnai tekdavo taip aiškiai pajausti laimę dalyvauti kovoje, kur gėris kaunasi su blogiu. Mes buvome teisios, o jie ne.

Niekam nesakiau, net Endžiui, kaip trokštu kūdikio, kaip man plyšta širdis protestuojant prieš tai, kam pritaria protas. Man devyniolika, o mano vaikinas nenori vaiko. Verčiau jau šūdą ėsiu, nei prašysiu tėvų pagalbos. Visi mano draugai – karjeros siekiantys menininkai. Mano pasirinkimas buvo iš anksto nuspręstas.

Sėdėjau Penės virtuvėlėje, savo senojoje virtuvėlėje, ir gėriau arbatą.

– Tai netektis, – tarė man Penė. Prieš keletą metų ji irgi darėsi abortą. – Nesigailiu, bet jis vis tiek mane persekioja kaip vaiduoklis.

– Prieš devyniolika metų mano biologinė mama irgi taip kalbėjo su savo geriausia drauge. Tik ji pasirinko kitokį sprendimą.

– Ji buvo kitokia ir gyveno kitokiu laiku. Tai tavo gyvenimas, ne jos.

Tačiau priėmusi šitą sprendimą apie savo motiną galvojau dar dažniau. Tik dabar mano mintyse ji buvo ne ilgakojė balerina, nutvieksta scenos prožektorių šviesų, o tokia pat mergina kaip aš, niekam tikusi ir visai susimovusi. Įdomu, spėliojau aš, ar ji irgi giliai širdyje tikėjo, kad jos vaikinas po kiek laiko susipras ir pasakys nepaliekąs jos vienos. Jo akys turėjo nušvisti, suspindėti džiaugsmu kaip žmogaus, pakeitusio savo nuomonę. Jis turėjo pasiūlyti jai kurti šeimą, nedidelę bohemišką gentį. Ji būtų jam atsakiusi taip pat. Jos gyvenimas būtų pasikeitęs nenuspėjamai, stulbinamai puikiai.

Kai Brunėjuje tariausi pastojusi, noras bet kokia kaina pasilikti kūdikį atrodė toks paprastas, kilnus. Galbūt giliai širdyje vis dėlto jaučiau, kad nesilaukiu.

Mąsčiau apie mane įvaikinusią motiną, neseniai ištekėjusią ir savo bute Naujajame Džersyje vis siurbiančią dulkių siurbliu rudą kilimą, o mėnesiai bėgo bergždžiai, jos įsčiose gyvybė nesimezgė, ji jautėsi tuščia ir bevaisė ir nieko negalėjo padaryti. Galvojau, kaip jai buvo sunku kas mėnesį skaičiuoti kankinamai ilgas minutes, kol galiausiai gydytojus pakeitė advokatai, o šeimos kūrimas virto didžiausiu projektu, apie kurį nebuvo sapnavusi nei ji pati, nei tėvas.

Bet paskui atsirado kūdikis, gulėjo ant jos rankų tobulas ir dailus, suvyniotas į rausvą antklodėlę snaudė visą kelią lėktuvu iš Čikagos į Niujorką, pūtė į akį ir saldžiai kvepėjo trapiu gaivumu. Mamos gyvenimas pasikeitė nenuspėjamai, stulbinamai puikiai. Pagaliau ji tapo laiminga.

Vasaros pabaiga, rugsėjo pradžia – mėgstamiausias mano metų laikas Niujorke.

Bet taip elgiasi tik protingos postfeministės, merginos, turinčios ateitį, ar ne? Pirmiausia jos labai stengiasi apskritai nepastoti, o jeigu ta baisi nelaimė vis dėlto užklumpa, jos liūdnai traukia į šeimos planavimo centrą ir priima sprendimą, nuo kurio jų motinėlės taip stropiai stengėsi apsaugoti dukras. Jos tai padaro ir galbūt paskui eina pas psichologus. Jos tai daro ir paskui nešioja randus. Bet vis tiek taip elgiasi.

Vaikas man tapo neapsakoma našta. Devyniolikos metų susilaukti naujagimio gali tik miestų mikrorajonuose ar nameliuose ant ratų gyvenančios merginos, tos, kurios mano, kad jų gyvenimas nebus kitoks nei jų motinų. Tačiau mano motina augino mane taip, kad tikėčiau, jog mano gyvenimas bus geresnis už jos.

Mano kūnas, mano valia . Taip skandavau ant Jungtinių Valstijų Kapitolijaus laiptų. Taip yra ir dabar. Tai tik mano vienos valia, ir aš viena sėdžiu laukiamajame, antrame didelio pastato Midtaune aukšte.

Sėdžiu šaltam koridoriuj vien ligoninės marškiniais ir popierinėm šlepetėm ir laukiu, ištempusi kaklą žiūriu į televizorių, rodo „Betmaną“. Kartu sėdinčios ir laukiančios moterys šmaikštauja, kaip moka tik moterys, atėjusios pasidaryti manikiūro, į sporto salę ar prie gydytojo kabineto. Priešais mane sėdi rudaodė – žurnalo „Latina“ gražuolė žaliomis akimis. Liemuo gerokai suapvalėjęs, bet kojos laibos, užmestos viena ant kitos ir nuėjusios pagaugais. Moteris pasakoja kaimynei jau turinti tris vaikus, bet pastojusi, nors ir gėrusi kontraceptines piliules.

– Garantija devyniasdešimt devyni procentai. Eina švilpt! – purškauja ji.

Koridoriuje nėra nė vienos laisvos plastikinės kėdės. Iš abiejų pusių liečiu alkūnėmis kitas dvi moteris. Bet nė su viena nekalbu.

Galvoju apie Endžio genus. Nuostabius, pasakiškus, muzikinius gabumus žadančius jo genus. Jaučiuosi atsidūrusi prie prarajos, iš kurios nebegrįžtama, priėmusi neįtikimai ryžtingą gyvenimo sprendimą. Kažkuri mano esybės dalelė ūmai sustingo, apmirė. Galbūt ta, kuri dar taip stipriai tikėjo mano teisumu, mano gerumu ir tuo, kad man labiau pasiseks gyvenime nei mamai, abiem mamoms, kad pranoksiu jas visa galva. Pralenksiu jas keliais tūkstančiais mylių.

Deja, nušlepsiu koridoriumi nė kiek ne geresnė už jas. Netgi blogesnė. Gerokai blogesnė.

Įvaikiams dažnai sakoma: mama tave stipriai mylėjo ir sutiko atiduoti tave kitiems, kad tavo gyvenimas būtų geresnis. Gal ir teisybė. Bet teisybė ir tai, kad jeigu bent truputėlį dar stipriau būtų mylėjusi, tikrai tavęs būtų niekam neatidavusi.

Aš savo kūdikio taip stipriai nemyliu. Tik paskutinėmis akimirkomis pajutau jam karštą meilę. Jaučiau jį savyje. Pasąmonėje prabėga vaisiaus vystymosi etapai, gipsiniai muliažai Gamtos istorijos muziejaus lentynose, nes tėvas vaikystėje nusivesdavo mane parodyti gyvybės stebuklo.

Įdomu, kaip mano kūdikis atrodo? Kokie jo akyčių vokai? Kokios ausytės? Kokios rankytės, kryžium prispaustos prie plazdančios krūtinės?

Guliu ant operacinės kėdės nedideliame procedūrų kabinete, ant laikiklių iškeltos ir pririštos kojos, iki juosmens atsmaukti marškiniai, tarp kojų užmesta kvadratinė popierinio rankšluosčio skiautė. Mano venos labai prastos. Nekantriai dūsaudamas anesteziologas bando kelis kartus įdurti adatą.

– Jeigu taip nedrebėtumėte, gal ir greičiau pataikyčiau.

Per smilkinius man tyliai rieda ašaros ir pradingsta plaukuose. Pagaliau pajuntu dūrį alkūnės linkyje, paskui ima tirpti burna ir galiausiai užlieja migdanti šiluma.

Akimirką prieš nugrimztant į nebūties miegą dar spėju susapnuoti ligoninę ir tėvą. Venų nematyti, jas reikia pajausti. Šitas sapnas, bent jau iš dalies pagrįstas prisiminimais, mane dažnai persekiodavo.

Kai buvau dvylikos metų, kiaušidėse man buvo aptiktos kelios cistos, ir tokios skausmingos, kad gydytojams teko net apendiksą pašalinti. Dėl to kelis kartus gulėjau ligoninėje, bet man patiko. Ligoninėje man buvo geriau nei mokykloje. Manim visi rūpinosi, vaišino šokoladais, o aš išsijuosusi šveičiau troškintas šparagines pupeles su balta duona ir sviestu ir kiauras dienas viena pižama žiūrėdavau televizorių. Tėvas atsiprašė iš darbo, kad pabūtų su manim. Jam irgi patiko ligoninės. Medicina buvo jo didžioji meilė. Galėjo tapti gydytoju, bet jis nepajėgia susikaupti, jam trūksta kantrybės, jis nemoka slaugyti ligonių. Sako, dėl to stojo mokytis finansų.