Jillian Lauren - Mano gyvenimas hareme - kaip aš dirbau Sultono vakarėliuose

Kažkoks nemokša daktariūkštis bedė man į ranką švirkštą. Tai blogiausia, kai atsiduri ligoninėj. Nusisukau į kitą pusę, o veidu tyliai riedėjo ašaros. Tėvas stovėjo kitam palatos gale ir žiūrėjo, kol pyktis įveikė padorų elgesį ir jis, pripuolęs prie daktariūkščio, griebė jam už pakarpos ir pakėlęs nuo kėdės priplojo prie sienos. Viena ranka laikydamas vyrui už gerklės, o kitos pirštu grasindamas jam prieš nosį suriko: „Venas reikia ne matyti, pusgalvi tu, o jausti!“

Paleidęs gydytoją atsisėdo prie manęs, švelniai ir įgudusiai paspaudė alkūnės linkio duobutę ir apčiuopęs veną iš pirmo karto įdūrė lašelinės kateterį.

Nežinau, ar šitas sapnas buvo tik haliucinacija, ar tikras dalykas, bet galiu tvirčiausiai pasakyti, kad tą akimirką jaučiau, kaip nepaprastai myliu tėvą.

Endis atvyko į kliniką manęs pasiimti. Pamatęs mano veidą, lifte apsiverkė, bet parvežęs namo išleido ir vėl išlėkė į darbą. Vakare grįždamas parnešė ledų ir, sulaužęs geležinę mano taisyklę, kad „miegamajame negali būti jokių televizorių“, atvilko jį į miegamąjį. Man labai skaudėjo. Ne spazmiškai, kaip pranašavo ligoninėj. Skausmas buvo ne spazminis, o tarsi kažkas būtų draskęsis nagais kelią iš mano įsčių.

Smarkiai kraujavau, vieną po kito keičiau įklotus. Endis rado draugą, kuris turėjo vikodino. Nurijau tabletę. Paskui dar vieną ir netrukus pasijutau lyg pasakoj ant minkšto lengvo debesėlio, su juo ir nuskridau į gailestingą besapnį miegą.

Kai atsibudau, po manim telkšojo didžiulis plytų raudonumo kraujo klanas apdžiūvusiais kraštais. Kažkas čia buvo negerai. Nurijau dar dvi vikodino tabletes ir pamaniau: jeigu vikodino tabletės augtų ant medžio ir turėčiau neišsemiamas jų atsargas, mano bėdos iškart užsibaigtų, susigertų į žemę, tarsi sviestas į karštą skrebutį.

Kai kraujavimas nesiliovė ir po pietų, paskambinau savo gydytojai ir palikau jai telefone žinutę. Suvokiau, kad reikėtų važiuoti į greitosios pagalbos priėmimo skyrių, bet vien mintis apie Niujorko ligoninės priimamąjį šeštadienio vakarą privertė mane vėl griebtis vikodino ir griūti į lovą, pasitiesus kelis sluoksnius rankšluosčių. Praėjo kelios dienos, kol galų pagalėj lioviausi kraujuoti. Gydytoja man aiškino, kad jį galėjo sukelti liekamieji dariniai, tai yra tinkamai nepašalinti audiniai. Liekamieji dariniai. Bandai lyg rieškučiomis susemti savo elgesio padarinius, bet nuosėdos vis tiek lieka. Gydytoja sakė, kad tai nekenksminga – skausminga ir nemalonu, bet nė trupučio nekenksminga.

Dabar, kai man į pilvą prišvirkšta daugybė hormonų, kai tiek prisilakstyta iš vienos ligoninės į kitą atliekant vaisingumo procedūras kaip filme „Rūšys“, kartais suabejoju, ar ji tikrai neklydo.

Gulėjau susirangiusi ant elektrinio šildomo kilimėlio ir žiūrėjau serialą „Įstatymas ir tvarka“. Pažiūrėjau pirmą seriją, o paskui ir visas kitas. Ligoninėje gydytojas guodė, kad atsistosiu ant kojų po dienos ar dviejų, todėl Endis niekaip neįstengė suprasti, kodėl drybsau lovoje jau dvi savaites ir spoksau televizorių. Ne iš skausmo. Jis atlėgo po poros dienų. Ir vikodinas greitai baigėsi, bet vietoj jaukios nebūties atsivėrė duobė, krateris, juoda kiaurymė, kurios pakraščiai buvo apskretę liekamaisiais dariniais.

Man norėjosi pulti į tą juodą kiaurymę, tapti tokia maža, kad krintant atmosferinio slėgio jėga sudraskytų mane į šimtus tūkstančių smulkiausių dalelyčių, kad ta jėga suplėšytų mano aroganciją, sunaikintų mano neatsakingus sprendimus, išsklaidytų nepakeliamą liūdesį, nublokštų po kaklu iš vidaus parištą sunkų akmenį. Norėjosi viską mesti ir susprogdinti tą dalį savęs, kurios niekaip negalėjau atrasti, tą besiblaškančią ir neprotingą. Susisprogdinti, ir tiek. Labai prašau, maldavau nežinia kieno, leisk man subyrėti ir vėl prisikelti iš naujo.

22 skyrius

Jos pavardė – Kerė Gardner. Skamba gyvai, kaimiškai ir paprastai, kaip oro uosto bilietų kasų pardavėjos, užmiesčio kepsnių restorano padavėjos ar darželio auklėtojos.

Lėtai stojausi ant virpančių kojų, busdama iš kelias savaites trukusios negalios. Penės spaudžiama pradėjau lankytis pas psichoterapeutą Polą Pavelą. Kasdien A traukiniu važinėdavau į jo namus užmiestyje. Tas žmogus moka pažadinti užgesusią viltį, atgaivinti ir sugrąžinti gyvenimui žiemą sušalusius Centrinio parko gyvūnus, nes jis pats, išvadavus Aušvicą, Amerikos karių buvo surastas sušalęs sniege ir išgelbėtas. Polas ištiesė man ranką, savo tatuiruotą pagalbos ranką ir mane atšildė. Jis išplėšė mane iš tamsiausios depresijos liūno, įtraukusio mane po aborto.

Dar Polas buvo įsitikinęs, kad biologinė kilmė man turėtų būti gerokai svarbesnė, nei pati norėjau pripažinti. Jis susiejo mano biologinės motinos netektį su aborto sukeltos kaltės padariniais. Kaip tik tuomet, kai bandžiau tą įsisąmoninti, paskambino Džonis ir pasakė mano biologinės motinos pavardę.

Džonis buvo parvykęs namo vėl iš kitos internatinės mokyklos Naujųjų metų šventėms. Kaip visada nesirengiau jų švęsti, nebent tik paskambinsiu tėvams ir palinkėsiu l’shanah tovah – gerų Naujųjų. Ir nors nesikrimtau dėl veidmainystės, dėl pelno siekiančios religijos, dėl griežtos doktrinos, mane vis tiek slėgė liūdesys, o aš nepajėgiau suprasti kodėl. Galbūt šventės mane skatina ilgėtis prabėgusių dienų, kai tikėjau nebūtais dalykais, tikėjau Dievą, ar to gyvenimo tarpsnio, kai maniausi atliekanti kažką nepaprastai reikšminga.

Anksčiau per didžiąsias žydų Naujųjų metų šventes giminaitės išskėstomis rankomis glėbesčiuodavo mane sinagogos prieangy ir kvepėdamos „Chanel No.5“ šypsodavosi dažytomis lūpomis. Pamenu, glausdavausi skruostu prie naujų vilnonių kostiumų, visai netinkančių saulėtą ir šiltą Naujojo Džersio rugsėjį. Pamenu, išsliūkindavau tada iš vaikų pamaldų ir vaikštinėdavau po sinagogos šventorių, nutviekstą saulės šviesos, prasiskverbiančios pro gelstančių medžių šakas lyg pro spalvoto perregimo vitražo stiklą. Pamenu, valgydavom meduje išmirkytus pjaustytus obuolius, jie būdavo tokie saldūs, kad net dantis geldavo.

O Džonis, kuris vėliau, po dešimties metų, tapo itin religingas, tuomet dar buvo talentingas nusikaltėlis. Tėvai vis mėgo mums kartoti neturį jokių duomenų apie biologinius mūsų tėvus. Nuo vaikystės mes matėme tik tuos gimimo liudijimus, kuriuose buvo įrašytos įtėvių pavardės kaip mūsų tikrųjų tėvų, ir taškas. Visi ankstesni duomenys buvo įslaptinti. Įrašai dokumentuose ir mūsų tėvų nuomonė buvo neginčijami. Taigi man paskambinęs Džonis pranešė aptikęs įrodymų, paneigiančių mūsų tėvų versiją.

Iš tikrųjų tėvai turėjo informacijos apie mudviejų biologinius tėvus. Džonis tą sužinojo įsilaužęs į tėvų rakinamą dokumentų skrynelę. Joje aptiko išsamių žinių apie save, nes buvo jaunesnis ir įvaikintas esant lankstesniems įvaikinimo įstatymams. O man Džonis rado pavardę – tikrąją mano pavardę ir trumpą mano gyvenimo istoriją, sudėliotą iš advokato laiškų, taip pat seną motinos adresą.

Visa, ką dabar žinojau, buvo tik ta informacija, kuri sugulė atmintin per mudviejų su Džoniu pokalbį telefonu. Savo akimis tų dokumentų nemačiau. Neabejoju, kad tėvai dabar man juos parodytų, bet aš nedrįsau jų prašyti. Jiems tai skaudu, o man – savikaltos priežastis. Jaučiuosi kalta, kad vis nenurimom, kad vis ieškojom savo šaknų. Nelogiška, bet man gėda, kad išsiaiškinom, jog tėvai mums melavo.

Lyg per miglą prisiminiau Džonį minėjus, kad jis matė laikraščių iškarpas, kuriose buvo rašoma apie mano tėvą, esą vėliau jis norėjęs susigrąžinti teisę į mano globą. O gal tai tik mano vaizduotė, sužadinta kai kurių per CNN kanalą rodomo serialo „Įstatymas ir tvarka“ scenų. Buvau sukrėsta, kad negaliu tiksliai prisiminti, ką brolis kalbėjo. Tik pamenu, kad tai tėvų pasakotos istorijos patvirtinimas. Tikėjausi, kad jų nuolat kartojama istorija išgalvota, deja. Tėvai buvo teisūs sakydami, kad biologinė mano motina buvo balerina. Suvokiau, kokia man brangi ši žinia tik tada, kai išgirdau jos patvirtinimą ir pajutau tikrą palengvėjimą.